Sparnai – kad svajotum, tikėtum, veiktum

Kartais taip būna – pamatai ir supranti, kad tas daiktas (paveikslas, papuošalas ar pan.) tobulai tinka būtent šiai vietai. Ir tik po kurio laiko išgirsti ar surasti argumentai tai dar kartą patvirtina – tas pirminis intuityvus sprendimas buvo teisingas. Taip nutiko ir su šio žurnalo viršeliu – tik pamačius dailininkės Editos Suchockytės paveikslą „Drugelis“, buvo visiškai aišku, kad jis čia tobulai tiktų. O vėliau išgirsti dailininkės argumentai šį pasirinkimą dar labiau sutvirtino.

Editos Suchockytės studijoje viešpatauja moterys – pasipuošusios gėlėmis ir drugeliais, užsivyniojusios egzotiškus turbanus ar paslaptingai žvelgiančios, glausdamos prie savęs pilnas saujas sultingų vynuogių.

„Gal kad aš pati moteris, tai ir piešiu jas. Turbūt tai mano nuotaikų, mano svajonių išraiška“, – sako dailininkė ir pajuokauja, kad kartais į klausimą, o kurgi vyrų portretai, atsakanti, kad šiuos jau išpirko.

Prie sienos atremta iškeliauti pasiruošusi drobė „Pasiklausiu debesų“.

„Per karantiną labai daug dirbau, nors studija buvo uždaryta, niekas negalėjo čia užeiti. Galvoje sukosi galybė klausimų, į kuriuos, supratau, atsakymo niekur nerasiu, nes neaišku, kaip viskas toliau susiklostys. Taip gimė paveikslas „Pasiklausiu debesų“, – pasakoja studijos šeimininkė, dar kartą atidžiai apžiūrinėdama drobę, prieš atiduodant ją pirkėjai.

Dailininkė E. Suchockytė su dukra Marlen.

Nutapytos moters ausyje vietoj auskaro – šachmatų pėstininko figūra.

„Labai mėgstu šį simbolį, nes pėstininkas šachmatų lentoje gali tapti viskuo, o geriausia, žinoma, – valdove. Taip ir gyvenime – net jei esi mažas, visada gali kažko siekti, kažkuo tapti – na, jei ne valdove, tai tuo, kuo labai nori“, – komentuoja Edita drobėje užkoduotą prasmę, kurią perpratus ar intuityviai pajutus, kūrinys atsiskleis lyg skaitoma knyga.

Galbūt todėl žmones taip patraukia vienas ar kitas paveikslas, gal dėl šios priežasties lankytojai mielai užsuka į jos studiją – jei tą kartą ir neperka paveikslų, tai tiesiog pabūna jų ir autorės draugijoje.

O darbas studijoje vyksta intensyviai. Tai išduoda ant grindų besivyniojantys pradėti darbai – dar tik nupiešti kontūrai, be spalvų. Kiekvienas laukia savo eilės, nes ryte atėjusi dailininkė rinksis pagal nuotaiką – kurio paveikslo tądien imtis. O kartais jos žvilgsnis gali užkliūti už jau baigto darbo. Jei pasirodys, kad jame dar kažkas ne taip, gali pasikeisti ir fonas (ir ne vieną kartą), ir gėlių spalvos.

„Kol darbas mano, darau su juo, ką tik noriu. Nors kartais pagalvoju, kad kol tobulinu tą vieną paveikslą, galėjau jau kitą nutapyti. Bet labiausiai patinka, kai pavyksta baigti darbą iš pirmo karto“, – neslepia pašnekovė.

„Reikia kurti taip, kad būtų ir malonu ir gilu, ir gražu“, – įsitikinusi dailininkė E. Suchockytė.

O kartais ir būna tik viena tokia galimybė – kai kuriamas ofortas, reikia raižyti metalo plokštę ir nubrėžtos linijos jau nepataisysi.

„Tai kaip dainuojant – padainavai dainą ir viskas, gi nesakysi klausytojams, kad dabar truputėlį pataisysiu tam tikras vietas (dainavimas – dar vienas Editos talentas – aut. past.). Arba kaip gyvenime – turi tą dieną, ją nugyvenai ir viskas, nieko nebepakeisi“, – palygina pašnekovė.

Labai mėgstu šį simbolį, nes pėstininkas šachmatų lentoje gali tapti viskuo, o geriausia, žinoma, – valdove.

Ne viename jos paveiksle – moteris, apsivyniojusi galvą languotu turbanu, primenančiu šachmatų lentą.

„Taip, kažkaip atsirado tie turbanai šiuo metu. Norėjosi į paveikslus įnešti griežtesnių geometrinių formų, kontrasto. Iš kitos pusės – man patinka šachmatai. Čia vėlgi kaip gyvenime – reikia galvoti strategiškai, numatyti tris ėjimus į priekį, ieškoti geriausio sprendimo“, – tokį išgirstu komentarą.

Dailininkės paveiksluose daug gėlių, spalvų. Ypač plačia spalvų gama nušvito per karantiną kurti darbai.

„Aš nebijau piešti gėlių, gražių dalykų. Juk gėlės, medžiai yra gražūs, patinka žmonėms. Kad jie susimąstytų, nereikia spjaudytis, rodyti skausmo, bjaurasties. Nepritariu teigiantiems, kad sukrėsti gali tik baisus, bjaurus meno kūrinys. Reikia kurti taip, kad būtų ir malonu ir gilu, ir gražu. Kad menas duotų sparnus, suteiktų vilties, kviestų gyventi. Tokią žinutę noriu perteikti savo paveikslais – kad į jį pažiūrėjęs žmogus norėtų džiaugtis, kurti, keliauti“, – atskleidė savo kūrybos filosofiją dailininkė.

Tą kvietimą gyventi, svajoti, skristi ypač skelbia drobėse sutūpę sparnuočiai – paukščiai, laumžirgiai, drugeliai.

„Kiekvieną rytą pabudęs žmogus turi tarsi iš naujo „užsikurti“ gyvenimui – vėl pradėti svajoti, tikėti, veikti. Skrydis – tai svajonės, ryžtas, veiksmas. Ir natūralu, kad skrydį geriausiai simbolizuoja tie, kurie turi sparnus. Todėl mano paveiksluose tiek sparnuočių“, – išdavė paslaptį pašnekovė.

O tas drugelis, nutūpęs ant žurnalo viršelyje pavaizduotos moters galvos?

„Jis tam, kad mintys būtų kaip sparnai. Kad jos būtų pozityvios, kad skatintų veikti, nepasiduoti, niekada nenuleisti rankų“, – po šios dailininkės frazės pasidarė visiškai ramu dėl pasirinkto paveikslo. Nes tai ir yra ta žinia ar palinkėjimas, kurį labai norisi perduoti visoms žurnalo skaitytojoms.

Tekstas: Vaidos Samuolytės
Nuotraukos: Mildos Juknevičiūtės