„Ne gėda sirgti vėžiu!“

Tuo įsitikinusi Aušra Maldeikienė, politikė, Europos Parlamento narė, politinės ekonomijos daktarė. Pati ką tik praėjusi visą kelią – nuo diagnozės sužinojimo, per chemoterapijos kursus iki tyrimų rezultatų, paskelbusių „esate sveika“ – ji tikrai turi kuo pasidalinti ir ką papasakoti moterims, kurios tik neseniai išgirdo: „Jums – krūties vėžys“.

„Žinote, aš nesuprantu, kodėl Lietuvoje moterys vis dar bijo pasakyti, kad serga vėžiu? Papasakoti visiems viešai apie pasidarytas plastines operacijas, apie sprogusius implantus nėra gėda, o štai apie ligą kalbėti gėda“, – energingai pradeda pokalbį telefonu Aušra Maldeikienė, prasitardama, kad šiuo metu ji Briuselio oro uoste laukia skrydžio į Vilnių.

Pati ji nei puolė pasakoti apie išgirstą diagnozę, nei jos slėpė. Slėpti tarsi ir nėra ko – juk tai dažna moterų liga, paprastai sukelta endokrininių pokyčių. „Ne sloga, bet ir ne sifilis. Liga kaip liga. Ir taip – kartais nuo jos mirštama“…

Pokalbis su A. Maldeikiene gerokai skyrėsi nuo pašnekesių su kitomis sergančiomis ar sirgusiomis moterimis racionalumu ir blaivumu, sveika saviironija ir kartais gana aštriomis replikomis, skirtomis pasaldintų užuojautų reiškėjams.

„Jei paklaustumėte, ar noriu sirgti? Sakyčiau, kad nenoriu. Nenoriu sirgti ir viešai. Nepasakoju apie savo ligas, nemanau, kad tai kam įdomu. Žinia, kad sergu vėžiu, išlindo viešumon po 2,5 mėnesių“, – prisimena pašnekovė.

Tam ji jau buvo pasiruošusi. Ir kai paskambinusi žurnalistė ilgai suko ratus, ieškodama, matyt, kaip švelniau ir mandagiau užduoti klausimą, patvirtinantį faktą apie politikės ligą, europarlamentarė išvadavo ją nuo šios užduoties: „Taip, aš sergu vėžiu. O kas? Informuosiu rinkėjus, jei negalėsiu dirbti“.

Aušra Maldeikienė. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

Kalbėti apie savo ligą ji ryžosi ne tik jausdama pareigą prieš rinkėjus, bet ir kartu griaudama mitus, vis dar siejamus su šia liga – esą viskas – diagnozę galima prilyginti mirties nuosprendžiui. Gal jai kalbėti buvo ir kiek lengviau, nes tuo metu vėžio tema buvo tapusi gana vieša, kaip tik panašiu laiku onkologinę diagnozę išgirdo ir premjeras Saulius Skvernelis.

„Turiu dar nuotrauką – nusifotografavome abu pliki, pasijuokėme. Po kurio laiko viena moteris pasakojo – jos draugė susirgo vėžiu ir visiems, puolusiems guosti, juokaudama sakė – girdi, S. Skvernelis, A. Maldeikiene serga vėžiu, ji irgi norinti į tą kompaniją“, – pasakoja pašnekovė.

„Sakykite ne kiek mirs nuo vėžio, o kiek pasveiks“

Svarstome – viena iš priežasčių, kodėl susirgusios krūties vėžiu moterys nekalba apie savo ligą – tai nenoras nuolat jausti aplinkinių užuojautą – dažnai dirbtinę: „Mes – baisi visuomenė tuo savo polinkiu į perdėtą saldumą. Man atrodo baisu taip cukruoti pasaulį“.

Tad nepasisekė tiems, kurie taip bandė elgtis ir su pačia A. Maldeikiene.

„Ko taip džiugiai žiūri į mane? Nesidžiauk, dar greitai nemirsiu“, – žodžio kišenėje neieškanti politikė taip atšovusi ne vienam „užjautėjui“, anot jos, žiūrinčiam chrizanteminėmis akimis.

Reikia kalbėti ne apie mirtį, o apie išgijimus!

Į savo ligą pašnekovė teigia žvelgusi labai blaiviai.

„Jei žmogui yra 62 metai, jis suserga širdies nepakankamumu ir yra pasmerktas sirgti iki gyvenimo pabaigos. Vėžys, pirmos ir antros stadijos, visiškai išgydomas, susirgus net ketvirtos stadijos onkologine liga, galima ilgai gyventi. Taip, tai yra nemalonaus gydymo liga. Bet jei žmogus nusiteikia blogai, tai ir kenčia labiau“, – atskleidžia savo požiūrį A. Maldeikienė.

Kartais mitus apie šią ligą pakursto ir patys medikai, net patys to nenorėdami. Elementarią statistiką vienaip išgirsta su ja nieko bendro neturintis klausytojas, daug jautriau – ja sergantis asmuo, nes jam už kiekvieno skaičiaus – žmogaus istorija.

„Žiūru namuose per televiziją rytinę laidą ir girdžiu, kaip puiki gydytoja pasakoja, kad Lietuvoje moterys dažniausiai miršta nuo krūties vėžio. Kam taip sakyti?! Reikia kalbėti ne apie mirtį, o apie išgijimus! Kodėl dieną pradedantiems, pusryčiaujantiems žmonėms nepranešti, kad pasveiksta viena iš devynių sergančių moterų? Su vėžiu Lietuvoje gyvena apie 118 tūkstančių žmonių. Sakykime jiems, ne kiek jų mirs, o kiek pasveiks“,– pataria medikams A. Maldeikienė.

Didžioji problema – daug moterų atsisako gydymo

Sirgdama politikė turėjo progos pamatyti šios ligos užkulisius, pabendrauti su kitomis sergančiomis moterimis, išgirsti jų istorijas.

„Didžiausia tragedija, kai sužinojau, kiek daug moterų atsisako operuotis, nes esą jos paskui bus „brokuotos“, vyrai paliks. Tai tokį vyrą reikia pirmą dieną mesti“, – neslepia pasipiktinimo pašnekovė.

Dar baisiau – daugeliui moterų gydymas tiesiog neprieinamas. Išgirdus tokį teiginį, norisi pulti ginčytis, bet A. Maldeikienė atremia – iš gydytojų girdėjusi, kad kas savaitę 3-4 moterys atsisako gydytis, nes jos tiesiog negali važinėti iš tolimesnių rajonų į chemoterapijos kursus Kaune ar Vilniuje. Jei neturi automobilio, jei autobusai važiuoja kelis kartus per dieną, kaip pasiekti ligoninę paskirtu laiku ir grįžti iš jos? Kaip rasti kelionei pinigų?

Susirgusi A.Maldeikienė neiwškojo pagalbos užsienio šalyse, o kreipėsi į Lietuvos medikus ir klusniai laikėsi jų rekomendacijų. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

„Man, kaip politikei, tai iš tiesų baisu. Pacientų organizacijos kovoja, kad vėžiu sergantys žmonės būtų gydomi naujausiais vaistais. Visa tai labai gerai. Bet kodėl niekas nepagalvoja apie tas moteris, kurioms jau esamas gydymas neprieinamas? Pirmiausia joms reikia padėti. Ir išeitis labai paprasta, net nereikia kiekvienoje rajono ligoninėje gydytojo onkologo. Gal užtektų padaryti tokį specialų skyrių, apmokyti slaugytojas lašinti chemiją, nupirkti, pasiskolinti ar išnuomoti autobusiuką, pasamdyti vairuotoją, kuris ryte suvežtų sergančias moteris iš aplinkinių miestelių, gyvenviečių, o vakare vėl parvežtų į namus. Brangu? Su kuo lyginsime… Apie kokią gerovės valstybę galime kalbėti, kai žmonėms neprieinamas elementarus gydymas?“

Išlaikyti blaivų požiūrį padėjo ir statistika

Pati A. Maldeikienė neslepia – į diagnozę sureagavo gana ramiai, tačiau lengva nebuvo, ypač kol nežinojo tyrimų rezultatų – kokia ligos stadija, ar ji neišplitusi.

„Būdavo – vieną dieną galvoju, gal tai klaida, kitą – o jei pasakys, kad gyventi liko tik keli mėnesiai. Padėjo artimieji, draugai. Su vaikais kalbėjau – jie šaunuoliai, turiu tokius, kokius išsiauklėjau, – neleido man graudentis, gailėtis savęs. Su draugėmis pasikalbėdavome – mano geriausios draugės, išlikusios nuo mokyklos laikų, visada padėdavo. Kol galiausiai viskas pasibaigė“, – pasakoja pašnekovė.

Išlaikyti blaivų požiūrį padėjo ir politikės įprotis įvertinti statistiką – nesunku buvo paskaičiuoti, kad sergant pirmos stadijos krūties vėžiu numirti būtų ne taip ir paprasta.

Susirgusi moteris neieškojo pagalbos užsienio šalyse, o kreipėsi į Lietuvos medikus ir klusniai laikėsi jų rekomendacijų. Visoms susirgusioms ji pataria ne ieškoti alternatyvių gydymo metodų, o pasinaudoti tuo, ką rekomenduoja profesionalai.

„Jie – šaunuoliai“, – sako apie sūnus A. Maldeikienė. Asmeninio albumo nuotr.

„Vėžys negydomas badavimu, verkimu su draugėmis ar ciberžole. Yra vaistai, jais ir reikia gydytis. Ir nepamiršti valgyti, kad būtų jėgų atlaikyti chemijos kursus. Sunku valgyti, nes visai nesinori. Tai tiesiog liepdavau sau eiti ir valgyti tai, kas „lenda“. Man tiko kiaušiniai, manų košė – keistoki tokie valgiai. Būtina valgyti du–tris kartus per dieną“, – dalijasi išbandytais patarimais pašnekovė.

Gydymas, optimizmas, blaivus požiūris į situaciją, artimųjų, draugių palaikymas, darbas – visi šie veiksniai padėjo politikei sėkmingai įveikti ligą.

„Aš dabar sveika, bet nepasveikusi – toks mano statusas. Perėjau visus gydymo etapus, taip pat ir chemoterapiją – buvo paskirta šešiolika, praėjau trylika seansų. Kelios dienos buvo tikrai labai sunkios, kai norėjosi tik gulėti ir nieko nedaryti. Bet jei vėžio stadija nedidelė, jei bendra sveikata nebloga, tada nėra labai sunku. Nieko gero, bet ir nieko tragiško“, – ramina A.Maldeikienė moteris, kurių dar laukia šis kelias.

Pati ji visą ligos laiką dirbo. Tai buvo priežastis nesigailėti savęs, keltis, eiti. Pašalinis gydymo poveikis – polineuropatija: „Tai man buvo netikėta, nes niekas neperspėjo. Rankos greitai pavargdavo, buvo sunku ilgiau dirbti kompiuteriu. Išliko iki dabar – pirštai nelabai kokie“, – tiesiog konstatuojamas faktas.

„Jei gyveni normaliai, pagal savo amžių, tada viskas gerai“

Kiti pašaliniai poveikiai, pavyzdžiui, nuslinkę plaukai pašnekovę jaudina kur kas mažiau: „Kuo ilgiau gyveni be plaukų, tuo geriau. Dabar mano plaukai žili, trumpai kirpti. Ir niekas čia (primenu, pašnekovė tuo metu yra Briuselio oro uoste – aut. past.) į mane keistai nežiūri, jaučiuosi normalia europiete. Kaip noriu, taip gyvenu“.

Pašnekovės optimizmas tikrai skatina ramiau pažvelgti į onkologinę ligą. Na, vėžio sumenkinti tikrai nereikėtų ir tokios diagnozės niekam nelinkėtum, bet žmonės kol kas dažniau miršta nuo kitų ligų. Pasirodo, toks jos požiūris veikia ne tik mane: „Draugės vyras mirė nuo vėžio, tai ši liga jai buvo kaip mirties nuosprendis. Aną dieną sako man – gerai, kad pasipasakojai, nes jei dabar aš susirgčiau, eičiau ir ramiai gydyčiausi“.

Matyt, skatinami tokio jos požiūrio, sergantieji onkologinėmis ligomis rašo jai laiškus, teiraujasi patarimų. Jie būna paprasti – nusiraminkite, eikite ir gydykitės.

Pavadinta optimiste, politikė kratosi šio epiteto: „Čia ne optimizmas, čia – savigarba. Aš nesu stipri, aš tiesiog gerbiu save ir kitus žmones“.

Ramiai pereiti ligos gydymo etapus jai padėjo ir aiškus suvokimas, kad mirtis – natūrali kiekvieno iš mūsų gyvenimo pabaiga.

„Asmeninė patirtis – visada nustembi, ką nors naujo apie save sužinojusi. Išgirdusi diagnozę, turbūt per pirmas dešimt dienų supratau, kad nebijau mirti. Tas mane kiek nustebino, nes iki tol neturėjau tokios patirties. Nenoriu mirti, man patinka mano gyvenimas, mano darbas, bet mirties nebijau“, – atviravo pašnekovė.

„Faktas, kad niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar“, – prisipažįsta žinoma politikė. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

Pasak jos, nuo vaikystės norėjusi, kad jai būtų duota galimybė prieš mirštant ramiai atsisveikinti su artimaisiais, papasakoti apie savo patirtį. Tada, kai dar buvo vaikas ir gyveno Palangoje, matydavo, kaip mirusįjį per miestą lydėdavo dūdų orkestras, o po laidotuvių susėdę seni žmonės ramiai diskutuodavo, kurio kito eilė išeiti. Tas supratimas, kad mirtis – natūrali gyvenimo pabaiga – dar labiau sustiprėjo prieš kelis dešimtmečius savanoriaujant senelių namuose, kur mirtis būdavo dažnas svečias.

„Tik dabar mūsų visuomenė tarsi bando ignoruoti šį faktą. Tarsi nėra reikalo apie tai kalbėti, nes gali kilti per daug sudėtingų klausimų apie tai, kaip gyveni, kodėl taip gyveni“, – tokia politikės nuomonė.

O pati A. Maldeikienė sako dabar gyvenanti taip, kaip norinti. „Faktas, kad niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar, kai vyras mane paliko. Man nebereikia prie nieko taikytis, bijoti, kad vyras bus nepatenkintas, pyks, kad vėl mane kažkas viešai pagyrė, pasidžiaugė mano knygomis. Ir tokie klausimai – ar turite draugą? – mane erzina. Kam man jis? Aš jau močiutė. Ir turiu daug draugių bei draugų“, – tokius klausimus A. Maldeikienė tarsi sudeda į vieną temą, kurią būtų galima pavadinti „norisi daugiau Europos“.

Į šitą temą atgultų ir komplimentai – „kokia jūs jaunatviška!“.

„Kodėl aš turėčiau vaidinti jauną? Aš nesu jauna – man 62 metai, turiu du sūnus, vienam jau per 40, anūkui – 11 metų. Taip, aš gyvenu paskutinį gyvenimo trečdalį. Ir taip, man patinka mano amžius ir mano gyvenimas“, – pašnekovė blaiviai ir realistiškai vertina ne tik savo ligą, bet ir metus.

Tiesą sakant, atrodo, tai labai susiję – kokia filosofija žmogus vadovaujasi gyvenime, kokiomis vertybėmis remiasi kasdienybėje, tokios jam padeda arba trukdo priimti vėžio ar kitos ligos diagnozę, apskritai – visas problemas.

Pašnekovė apibendrina kiek paprasčiau: „Jei galvoji, kaip atrodai, o ne apie tai, kas esi, jei gyveni ne taip, kaip nori – tada problema. Tada ir gyvenimas nedžiugina, ir mirtis gąsdina. O jei gyveni normaliai, pagal savo amžių, taip, kaip iš tiesų nori, ir tvirtai stovi ant žemės, tada – viskas gerai“.

Tekstas: Vaidos Samuolytės