Skirtingi krūties vėžio veidai: priskaičiuojama iki 100 jo atmainų

Išgirdus diagnozę – krūties vėžys, ko gero, pirmas kylantis klausimas – ar tikrai man vėžys? Kokia ligos stadija ir prognozė? Ar jis piktas? Koks gydymas bus taikomas – chemoterapija ar inovatyvūs vaistai? Ar jie bus efektyvūs?

Šiandien jau žinoma, kad krūties vėžys turi be galo daug veidų. Pasak Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojo patologo Gedimino Smailio, priskaičiuojama apie 100 jo atmainų, kurios visos skiriasi savo elgsena, prognoze ir imlumu gydymui. Gera žinia ta, kad laboratorinių tyrimų metu galima gana tiksliai visa tai nustatyti, o kartu ir geriau valdyti ligą.

Laboratorijoje vykstantys stebuklai

„Kad vėžys nėra vienalytė liga, išaiškėjo pradėjus tirti audinius mikroskopu, t. y. kai pradėta morfologiškai vertinti ląstelių skirtumus ir įvairius jų pokyčius, gilintis į ląsteles ir jas sudarančias struktūras“, – pasakojo gydytojas.

Su mokslo pažanga šie tyrimai taip ištobulėjo, kad patologai ne tik gali tiksliai patvirtinti arba paneigti vėžio diagnozę, bet ir nustatyti jo tipą. O tai leidžia prognozuoti ligos eigą bei parinkti tinkamiausią gydymą.

Kaip tai atrodo praktiškai? Įtariant vėžį, diagnozei patvirtinti atliekama biopsija, kurios metu chirurgas specialiais įtaisais paima krūties audinio gabalėlį. Mėginys specialioje kasetėje fiksuojamas formalino tirpalu, kuris neleidžia jam suirti. Po to jis įliejamas į parafiną, kad pasidarytų kietas ir jį specialiais įrengimais būtų galima labai plonai nupjauti (4 mikronų storiu). Gautas plonytis, praktiškai permatomas audinys dedamas ant specialaus stiklelio ir specialiais dažais nudažomas dviem spalvomis – mėlyna ir raudona. Visas šis procesas gali užtrukti iki kelių parų. Tuomet gautas audinio „piešinys“ vertinamas šviesiniu mikroskopu ir patologas sprendžia esminius klausimus: ar jis pakankamai informatyvus, ar tai įprastas krūties audinys, ar yra kokių nors pakitimų. Lygiai taip pat apdorojama ir operacinė medžiaga, t. y. operacijos metu paimtas audinys.

„Krūties vėžio „piešinys“ („veidas“) kiekvienu klinikiniu atveju yra skirtingas, nevienalytis, turintis daugybę atmainų“, – sako gydytojas patologas G. Smailys.
Nadieždos Romanovos nuotr.

„Apžiūrėję biopsinę medžiagą mikroskopu, pirmiausiai mes įvertiname, ar tikrai matome neįprastą krūties audinį, patvirtiname arba paneigiame vėžio diagnozę. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Audinys įvairiais reagentais dažomas toliau, kad patvirtintume vėžį arba atsakytume į klausimus, ar šis konkretus krūties vėžys turi hormonams (estrogenams, progestinams) jautrius receptorius arba gydymui svarbias molekules, padėsiančias gydytojui onkologui apsispręsti dėl taikinių ar imuninės terapijos taikymo tikslingumo. Taip pat galima įvertinti uždegimo intensyvumą (limfocitų kiekį navike) ir pagal tai spręsti apie planuojamo gydymo veiksmingumą. Visa ši informacija padeda onkologams optimizuoti gydymą konkrečiam ligoniui“, – pasakojo G. Smailys.

Gydytojas patologas savo profesijos žmones kukliai įvardija kaip onkologų ir kitų gydytojų asistentus, tačiau iš tiesų jų vaidmuo labai svarbus: būtent patologai suteikia informaciją apie vėžio piktybiškumą, jo elgsenos prognozę, pagal gydytojų pateiktas schemas padeda parinkti tinkamą gydymą ar bent jau gali prognozuoti – bus tam tikras gydymas efektyvus ar ne. Pagaliau net galima nustatyti, ar vėžys išplitęs į kitus organus, ar tai pirminis krūties vėžys, ar kitos lokalizacijos vėžio metastazė.

Kaip atsiranda navikas?

Norint suprasti, kuo vėžinis audinys skiriasi nuo paprasto, G. Smailys siūlo pirmiausiai panagrinėti, kaip atrodo krūties struktūra. Joje nemažą dalį užima išsišakoję lyg medžio šakos liaukinio audinio latakai, kurių visuma dar vadinama laktaciniu medžiu. Jeigu padarytume skersinį latako pjūvį, pamatytume, kad jis turi tuščiavidurį spindį, kurį supa du audinio sluoksniai – funkciškai aktyvus vidinis epitelis ir išorinis mioepitelis.

Pasak patologo, dažniausiai krūties vėžys prasideda būtent vidinio epitelio ląstelėse: jos keičiasi, pradeda be sustojimo daugintis ir įgauna vis daugiau atipinių bruožų. Pagaliau latako spindyje išsivysto karcinoma. Šioje stadijoje vėžys dar „gyvena“ laktaciniame medyje ir sąlyginai nėra agresyvus. Tačiau išnykus latakų išoriniam ląstelių sluoksniui (mioepiteliui), vėžys jau tampa invazyviu, tuo „tikruoju vėžiu“, kurį plačiai žino visuomenė. Jis ir yra didžiausia problema, kadangi gali plisti aplinkiniame audinyje aplink laktacinį medį bei išsisėti į kitus organus (metastazuoti).

„Kai ląstelėje atsiranda pokyčiai, lyginant su normaliomis audinio ląstelėmis, ir ji pradeda dalintis, iš pradžių naujos ląstelės dar turi panašumų į audinį, iš kurio išsivystė, bet kuo ilgiau navikas auga, tuo jo ląstelės labiau skiriasi nuo pirminio audinio. Kitas jų ypatumas – pakitusios ląstelės dauginasi nekontroliuojamai, t. y. nuolat ir be sustojimo. Didėjanti darinio masė pradeda spausti aplinkinius audinius, todėl krūtis deformuojasi“, – aiškino pašnekovas.

Kitas piktybinio naviko bruožas, pasak gydytojo, – jo polinkis plisti. Vėžinės ląstelės, iš pradžių besidaugindamos tik laktacinio medžio spindžiuose, vėliau pradeda infiltratyviai plisti už jų ribų į aplinkinius audinius. Peraugusios smulkias gyslas, navikinės ląstelės patenka į limfinę sistemą, keliauja į sritinius limfmazgius, kuriuose atsiranda metastazės. Patekusios į kraujotaką, jos gali išplisti po visą organizmą, o tuomet nepageidaujamas ląsteles „išprašyti“ būna labai sudėtinga.

Krūties vėžys – nevienalytis susirgimas

Iš bendro aprašymo, kaip pradeda vystytis vėžys, gali susidaryti įspūdis, kad šis procesas visada toks pats. Iš tiesų jis skirtingas. Pradėjus dalintis pirmajai pakitusiai ląstelei, kiekviena nauja ląstelių generacija įgauna vis naujų mutacijų ir požymių, o jų išsidėstymas, kurį patologai mato pro mikroskopą, gali būti labai skirtingas. Tai reiškia, kad krūties vėžio „piešinys“ („veidas“) kiekvienu klinikiniu atveju yra skirtingas, nevienalytis, turintis daugybę atmainų.

„Neretai krūties vėžio atmaina, kuri pasitaiko dažniausiai, yra suabsoliutinama ir manoma, kad krūties vėžys gali būti tik toks. Tačiau taip nėra. Nors dažniausiai vėžinės ląstelės atsiranda laktacinio medžio funkciniame epitelyje, vėžys gali išsivystyti ir iš riebalinio ar fibrozinio audinio, kraujagyslių ar kitų krūties audinių. Galima kalbėti apie 100 krūties vėžio susirgimų. Tiesa, daugiau nei pusė jų iš tiesų susiję su laktaciniu medžiu, o iš jų 70–80 proc. atvejų sudaro duktalinė karcinoma. Antroje vietoje – lobulinė karcinoma, apimanti 10–15 proc. atvejų.

Šios dvi dažniausios krūties vėžio atmainos skiriasi tiek savo struktūra, tiek elgsena. Duktalinė karcinoma laikoma agresyvesne, ji turi tendenciją greičiau išplisti, o lobulinė karcinoma gana ilgai plinta tik pačioje krūtyje, tačiau ilgainiui taip pat linkusi metastazuoti. Iš esmės, kuo mažesnė tikimybė vėžiui metastazuoti, tuo geresnė ligos eiga ir gydymo prognozė“, – teigė G. Smailys.

Estrogenų ir progestinų receptorių ekspresija

Pradėjus gilintis į ląsteles sudarančias molekules, genetiką, atsirado dar tikslesni, molekuliniai krūties vėžio klasifikavimai, taip vadinamieji „molekuliniai potipiai“. Buvo pastebėta, kad tos pačios krūties vėžio histologinės grupės, pavyzdžiui, duktalinės karcinomos prognozė atskirais atvejais gali kardinaliai skirtis, skirtingai elgtis: vienos būna agresyvesnės, kitos mažiau agresyvios. Pasirodė, kad tai susiję su tam tikrais vėžinėse ląstelėse esančiais receptoriais bei molekulėmis.

Kaip nustatomi krūties vėžio potipiai?

Norint daugiau sužinoti apie konkretų naviką, histologinio tyrimo metu specifiniais dažymais nustatomi estrogenams ir progestinams jautrūs receptoriai, herceptino (HER2) molekulės, vertinamas mitotinis vėžinių ląstelių aktyvumas (t. y. jų dalijimosi intesyvumas) – kuo jis didesnis, tuo naviko elgsena laikoma agresyvesne. Taip pat svarbus rodiklis, vertinant ligos prognozę ir gydymo efektyvumą, – uždegimo ląstelių (limfocitų) kiekio nustatymas. Kuo šių ląstelių daugiau, tuo, tikėtina, vėžys geriau pasiduos gydymui.

Her teigiamas

Pagal tai, kokios spalvinės kombinacijos susidaro po dažymo, išskiriami keturi molekuliniai krūties vėžio potipiai: Luminal A, Luminal B, herceptino molekules ekspresuojantys navikai (HER2+) ir vadinamieji trejopai neigiami navikai. Pirmieji du sąlyginai laikomi geresnės prognozės navikais, du paskutiniai blogesnės.

Estrogenai ar progestinai nudažo vėžinių ląstelių branduolius. Taigi jeigu gaunamas audinio vaizdas, kuriame nusidažę tik ląstelių branduoliai, teigiama, kad tai Luminal A arba Luminal B navikas. Jeigu nusidažo tik ląstelių membranos, o branduolys lieka nenusidažęs, audinys atrodo, kaip nuspalvintas „tinklelis“. Tokį raštą sukuria nudažytos herceptino molekulės, o šis navikas vadinamas „HER2 teigiamu“ naviku. Jei nė vienas iš minėtų dažymų audinio nenuspalvina, sakoma, kad tai „trejopai neigiamas“ navikas.

Trejopai neigiamas navikas

„Išsiaiškinti potipį yra labai svarbu, kadangi nuo to priklauso, kokią gydymo schemą parinks onkologas. Šių tyrimų metu nustatomos ląstelių molekulės, kurios gali padėti išgauti stipresnį gydymo atsaką į tam tikrą konkretų vaistą. Kitaip tariant, stengiamasi nustatyti tam tikras ląstelių struktūras, kurios „pasufleruotų“, kokį gydymą parinkti.

Taigi vystantis šiuolaikinėms technologijoms, diagnostikos metodams, keičiasi ir krūties vėžio gydymo standartai bei šio gydymo rezultatai. Prie šio proceso prisideda visa multidisciplininė medikų komanda – patologai, chirurgai, onkologai ir pan. Visi esame vienos komandos nariai ir džiaugiamės prisidėdami prie galimybės suteikti krūties vėžiu sergančioms moterims daugiau vilties ir tikėjimo“, – teigė G. Smailys.

Tekstas: Ingos Saukienės