Rožinio gyvenimo istorijos: moterų patirtys iš psichologės lūpų

Mintis parašyti rožinio gyvenimo istorijas gimė, stebint banguojančią jūrą. Jūra savo esybe siunčia mums vieną iš svarbiausių žinučių: „Viskas laikina. Viskas ateina ir praeina“. Kaip jūros bangos. Skausmas, liūdesys, kančia, ašaros, nuovargis, šypsenos, santykiai, gyvenimas…

Ši vasara žymi dešimtmetį darbo onkologijos srityje. Pamenu dieną, kai trypčiojau prie savo pirmos pacientės palatos durų, nedrįsdama užeiti vidun, ir mintyse kartojau vis tą pačią frazę: „Laba diena, aš Eglė, esu šio skyriaus psichologė. Atėjau su Jumis susipažinti, pasiteirauti, kaip jaučiatės…”. Neramu buvo, kaip mane priims, ar norės kalbėtis, ar aš mokėsiu užmegzti ryšį. Vaizduotėje piešiau blogiausią scenarijų, kaip mane išvaro iš palatos. Tada niekas manęs neišvarė, išėjau iš palatos laiminga. O dar laimingesnė buvau, kai po kelerių metų sutikau savo pirmąją pacientę su dukrele ligoninėje. Gyvą, gyvenančią, besišypsančią, moteriškai žavią. Nors kai susitikome pirmąkart, vilties palatoje buvo mažai, oras perpildytas nerimo ir baimės. Bet juk viskas gyvenime laikina, pamenate?

Supažindinsiu Jus su kelių moterų patirtimis, kurias prisimenu ligi šiol. Labai tikiuosi, kad kiekvienos šios moters istorija Jums bus lyg tos banguojančios jūros išmesti akmenėliai, kuriuos norisi laikyti delne, kaip priminimą GYVENTI pilniau, jautriau, atviriau, drąsiau, laisviau, spalvingiau.

Jūra savo esybe siunčia mums vieną iš svarbiausių žinučių: „Viskas laikina. Viskas ateina ir praeina“.

Įsikibti į gyvenimą

Su Ramune (pastaba: visų moterų vardai pakeisti) bendravome ilgus gulėjimo ligoninėje mėnesius. Per tą laiką namo ji buvo išvykusi vos pora kartų. Vos porai dienų. Atsimenu su kokiu džiaugsmu ir viltimi, kad greit nepasimatysime, išleisdavome ją namo. O kai labai greitai sugrįždavo dėl pablogėjusios būklės, atrodo, rankos nusvirdavo. Tuose mažyčių sėkmių ir nusivylimų kalneliuose Ramunė laikėsi stipriai įsikibusi į gyvenimą: kai jėgos leisdavo, gražindavo savo klientų namus, rinkdama interjero detales, kai fizinio skausmo ir nuovargio išalintas kūnas šaukdavosi pagalbos, susiriesdavo į kamuoliuką ir kantriai išlaukdavo, kai norėdavo ramybės, melsdavosi, kai pritrūkdavo jėgų pakelti sunkią ligos bei gydymo naštą, ji įkvėpdavo, iškvėpdavo, tyliai žiūrėdavo į vieną tašką, o tada labai tvirtu balsu pasakydavo: „Noriu savo mažąją pati išleisti į pirmą klasę. Noriu jai pati supinti kaseles Rugsėjo pirmąją“. Ramunės istorija primena labai svarbią žinutę – gyvenant su liga, reikia visais įmanomais būdais įsikibti į gyvenimą. Kad ir kaip liūdna, pikta, baisu ar beviltiška, reikia leisti sau pabūti toje kančioje, bet neužsibūti. Reikia surasti jėgų vėl gyventi. Kur tų jėgų ieškoti ir kas galėtų padėti įsikibti į gyvenimą? Mylimi žmonės ir jų palaikymas, darbas ar pomėgiai, dėl kurių Jūs jaučiatės patenkinti ir besididžiuojantys savimi, neįgyvendinti troškimai ar tikslai, kuriems vis pritrūkdavo laiko, pats malonumas gyventi – kurti, klausytis muzikos, stebėti saulėlydį… Tik Jūs žinote, kas Jūsų gyvenimui suteikia prasmę ir grožį. Ramunės akys net sunkiausiose situacijose pradėdavo švytėti, kai ji  pakalbėdavo telefonu su dukromis ar, kai ją aplankydavo vyras. Tai buvo jos stipriausias palaikymo ratas. Žinau, kad bent tas kelias akimirkas ji tikrai užmiršdavo savo iškankintą kūną, didžiulį skausmą ir visus ligos vargus, nes buvo įsikibusi į didžiausias savo gyvenimo meiles.

 „Viltis atsirado, kai pradėjome kalbėtis“

Irena į konsultacijas atkeliavo jau baigusi gydymą. Dėl jaučiamo nerimo, jog liga bet kada gali sugrįžti, virpėdavo visas kūnas, kankino nemiga ir nerimastingos mintys. Jai atrodė, kad kiekvienas nežinomas kūno pojūtis, skausmas praneša apie grįžtančią ligą. Ėjo mėnesiai po gydymo, tyrimų rezultatai buvo kuo puikiausi, tačiau Irena jautėsi nesaugiai, nepasitikėjo gydytojais, o ateitis atrodė tik niūri, slogi ir beprasmė. Už kiekvieną nerimastingą mintį ji siaubingai kaltino save, kad „nesusitvarko su galva“. Jai atrodė, kad jos situacija beviltiška – nerimas niekada nesumažės, liga tikrai atsinaujins, o tada pagalbos jau tikrai nebebus…

Nelikite tyloje vieni. Kalbėkitės. Palaikantis, išklausantis, priimantis ryšys tikrai gali Jus sustiprinti ligos kelyje.

Mūsų konsultacijos ėjo į pabaigą, ir artėjo atsisveikinimo laikas. Jaučiausi, jog Irenai visiškai niekuo nepadėjau. Žiūrint iš šalies, ji atrodė šiek tiek ramesnė, tačiau užtekdavo vieno kūno siunčiamo simptomo, kurį ji priimdavo kaip grįžtančios ligos ženklą, ir nerimastingų minčių ratas apie ligą vėl įsisukdavo. Irenos paklausiau, ar mūsų konsultacijos jai davė kažkokios naudos. Ji atsakė: „Taip. Viltis atsirado, kai pradėjome kalbėtis“. Atsakymas mane nustebino ir pradžiugino. Kodėl taip svarbu jai buvo kalbėtis? Ji nesijautė viena su savo sunkumais, turėjo saugią erdvę išsipasakoti,  jautė, kad jos nebaru, neliepiu kitaip mąstyti, neskubu priminti, jog reikia matyti ir šviesiąsias gyvenimo puses, o tiesiog priimu ją tokią, kokia ji yra šiandien – išsigandusi, pasimetusi. Kalbėdama ji pamažu mokėsi išgirsti savo baimę ir nerimą, nesijautė tokia bejėgė. Kartais labai sunku kalbėti apie patiriamus sunkumus – tiek su artimu žmogumi, tiek su specialistais. Nesinori būti našta, užkrauti savo išgyvenimų kitam, nedrąsu būti atviram ir parodyti savo skaudulius. O kartais atrodo, kad su viskuo susitvarkysi pats ir kito pagalbos tikrai nereikia. Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus viduje turi tiek stiprybės, kiek jam reikia, kad galėtų pakelti sunkumus. Tačiau pasidalinus su patikimu žmogumi tuo, kas neramina, baugina, liūdina, gali šiek tiek palengvėti, gali atsiverti visai kita situacijos perspektyva, kurios anksčiau nematėte, galite surasti problemos sprendimo būdų, apie kuriuos net nepagalvojote. Niekada neatsikratysi to, apie ką tylėsi. Nelikite tyloje vieni. Kalbėkitės. Palaikantis, išklausantis, priimantis ryšys tikrai gali Jus sustiprinti ligos kelyje.

Leisti sau paverkti

Šioje istorijoje telpa ne tik Linos, bet ir daugybės moterų patirtis – būti geležine, stipria ir neleisti sau pravirkti. Net ir sunkiausiose situacijose. Nes ašaros – lyg tas silpnumo ženklas, pranešantis, jog pasidavei ir nekontroliuoji situacijos. Bet ar tikrai?

Lina chemoterapijų maratoną bėgo lyg patyrusi, ištverminga sportininkė. Vykdė visus gydytojų nurodymus, domėjosi savo liga ir gydymu, vaistus žaismingai vadindavo kokteiliais, pozityviai nusiteikusi kasdien ligoninės koridoriais mušdavo žingsnelių rekordus, subūrė savo palaikymo  komandą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad vėžys jos gyvenime – tai trumputė, nesudėtinga distancija, kurią įveikti – vieni juokai. Gydymo rezultatai buvo puikūs,  ir mes greitai su Lina atsisveikinome. Tačiau praėjus keliems mėnesiams, Linos liga atsinaujino. Iš pradžių ji vėl taikė jau  žinomą taktiką – ėmė kontrolę į savo rankas, neleisdama sau nei akimirkai išsigąsti, supykti, kad liga sugrįžo, paliūdėti, kad ir vėl teks nerti į nežinomybę. Tačiau šį kartą viskas vyko priešingai: liga sparčiai žengė į priekį, o Lina, kad ir kaip greitai bėgo šį maratoną, vis pralaimėdavo. Sukandusi dantis stengėsi išlaikyti šypseną ir vis kartodavo „viskas bus gerai“. Nors balsas virpėdavo.

Per pokalbius žvelgdavau į  drėgnas Linos akis ir mano pačios akys sudrėkdavo: „Nieko blogo, jei leisi sau paverkti“. Daugybę kartų Lina nusukdavo akis, ir mūsų pokalbiai baigdavosi. Tarp mūsų vėrėsi kančios bei skausmo praraja. Kartą, Linai gavus žinią apie nesėkmingus gydymo rezultatus, užėjau pas ją ir labai nuoširdžiai pasakiau: „Man taip pikta ir liūdna, kad ta chemija nesuveikė…Noriu keiktis, rėkti, šaukti, o labiausiai …” Ir pravirkau. Lina irgi. Mes nieko nekalbėjom. Tiesiog laikėm viena kitą už rankos ir verkėm. Kiek tai truko? Gal kokias 5 minutes.

Dažniausiai žmonės labai bijo verkti, nes tada jaučiasi praradę kontrolę. Bet kai skausmas išsivalo, mes nustojame verkti. Lina po to atvirumo pliūpsnio pradėjo sau leisti būti ne tik stipria. Ji leido sau verkti ir išvalyti tai, ko buvo prikaupta. Leido sau plaukti ant ašarų bangos ir nepaskęsti. Po kelių savaičių vėl buvo pasiekta remisija.

Ar leidimas sau išlieti susikaupusias emocijas padėjo pasiekti ligos remisiją? Vieno atsakymo tikrai nėra. Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, jog neigiamų jausmų slopinimas yra susijęs su prastesne gyvenimo kokybe, blogesnėmis ligos prognozėmis bei išgyvenamumu, didesniu nerimu, depresija. Tačiau kitų tyrimų rezultatai nerodo statistiškai reikšmingų sąsajų tarp emocijų slopinimo ir ligos atsinaujinimo/progresijos ar išgyvenamumo. Linos istorijoje leidimas sau verkti buvo labai svarbus, tą ji pati patvirtino.: „Man taip palengvėjo tada… Kai susirgau, visi aplinkui kartojo: „viskas bus gerai“, „nepalūžk“, „būk stipri“. Ir aš iš paskutiniųjų stengiausi tokia būti, nors viduje viskas plyšo… Dabar jaučiuosi lengvesnė, nes neprivalau tos kančios laikyti uždarius savyje“. Tad jeigu jaučiate, jog viduje prisikaupė, leiskite sau paverkti – vienumoje ar ant patikimo žmogaus peties. Visos ašaros nudžiūsta. Tikrai nepaskęsite.

„Gyvenant su liga, reikia visais įmanomais būdais įsikibti į gyvenimą“, – įsitikinusi E. Urbutienė. JUJU Fotografija nuotraukos

Apie vaikščiojimo galią

Nerimo, įtampos ir baimių gyvenant  su liga tikrai yra nemažai. Baisu, išgirdus diagnozę vargina nežinomybė, kaip liga reaguos į gydymą, jį baigus kankina ligos atsinaujinimo baimė, o jai  sugrįžus ir progresuojant – neramu, kas laukia toliau… Ir šį sąrašą būtų galima tęsti. Kaip atsikvėpti, kai nuolat jauti nerimą dėl savo sveikatos ir gyvybės? Kas padeda sumažinti įtampą? Vienas paprasčiausių, bet kartu ir stebuklingiausių būdų – pasivaikščiojimas. Giedrė, sirgusi krūties vėžiu, pasakojo, kad tarp gydymo kursų ji stengdavosi nueiti užsibrėžtą žingsnelių skaičių, nes tai padėdavo „išvaikščioti“ nerimą. Kai namuose tarp keturių sienų užplūsdavo  slogios mintys, ji kartais viena, o kartais su drauge tiesiog vaikščiodavo paupiu. Ir visada grįždavo su giedresnėmis mintimis. Kita pacientė, savo žingsnelių rekordus mušdavo ligoninės koridoriuose, nes paprastas žingsniavimas (kartais dėl prastos savijautos net prisilaikant sienų) jai padėdavo jaustis žvaliau ir ramiau. Svarbu, kad tie stebuklingi pasivaikščiojimai ne tik padeda sumažinti nerimą ar išblaškyti liūdesį. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad fizinis aktyvumas stiprina imuninę sistemą, gerina gyvenimo kokybę, sumažina  šalutines gydymo reakcijas, taip pat onkologinės ligos atsinaujinimo riziką. Tad ilgai nesirinkę maršruto tiesiog leiskitės į trumputę kelionę, kad pailsėtų kūnas ir „prasivalytų“ galva.

Gamta, pripildanti gyvybės

 Viena įsimintiniausių konsultacijų vyko ligoninės kieme. Po kaulų čiulpų transplantacijos Roma jautėsi vis silpnesnė. Dėl įvairių komplikacijų kūnas pavargo, judėti darėsi vis sunkiau, o dėl silpnos imuninės sistemos Roma turėjo ilgas savaites leisti ligoninės palatoje. „Jaučiuosi  lyg kalėjime,” – sakydavo ji. O už lango pavasaris ėjo iš proto. Sprogo pumpurai, gyvybe alsavo oras. Per pokalbius Roma pasakodavo, kaip jai patikdavo prižiūrėti savo sodą, rūpintis augalais ir kaip stipriai ilgisi tų žydinčių pavasarių, kuriuos galima ne tik pro langą stebėti. Roma tame žydinčiame pavasaryje vis labiau „vyto“, darėsi liūdnesnė. Man kilo mintis, kad Romai labai svarbu įkvėpti to svaiginančio pavasario, nes jis gali jai sugrąžinti viltį, jog šis sunkus laikotarpis baigsis.

Jei kada jausite, jog Jūsų gyvybinės jėgos senka, išeikite į lauką ir pasisemkite energijos iš gamtos.

Pagerėjus Romos kraujo rodikliams, susitariau su gydytojais, kad pabandysime su vežimėliu išvažiuoti į ligoninės kiemą. Romai pasakiau, kad kita konsultacija vyks lauke. Iš pradžių ji šią mintį sutiko abejingai. Bet po kelių dienų išdrįso atsisėsti į vežimėlį, apsigaubė pledu, ir mes išvažiavome į ligoninės kiemą. O jame žydėjo gausybė įvairiaspalvių tulpių, oras kvepėjo gaivumu. Pabalusį ir pavargusį Romos veidą glostė saulės spinduliai, o jos akys švytėjo labiau nei tos gražuolės tulpės. Neatsimenu, apie ką mes tada kalbėjome, bet pamenu, kaip bundanti pavasario gamta visa savo jėga žadino gyvybę Romos kūne ir sieloje. Į palatą Roma sugrįžo kitokia: gyvesnė, žvalesnė, energingesnė, nusiteikusi toliau gydytis ir sulaukti dar daug žaliuojančių pavasarių. Jei kada jausite, jog Jūsų gyvybinės jėgos senka, išeikite į lauką ir pasisemkite energijos iš gamtos.

Kaip būti šalia mirties?

Jurgita man padovanojo vieną reikšmingiausių ir svarbiausių patirčių ne tik kaip psichologei, bet ir kaip žmogui – kaip būti šalia mirties. Jaunutė, vos 20 metų sulaukusi mergina sirgo sarkoma. Liga labai sparčiai progresavo, vos po kelių mėnesių Jurgita nebegalėjo vaikščioti, ją kankino didžiuliai skausmai. Su ja žingsniavome nuo pat diagnozės sužinojimo – perėjome šoko stadiją, kai viskas atrodė lyg blogas sapnas, pykome, kodėl liga į jos gyvenimą atėjo taip anksti, sielvartavome dėl nutrūkusių santykių su vaikinu ir bendravome paskutinėmis Jurgitos dienomis prieš mirtį. Užeidavau pas ją į palatą ir vis galvodavau, kaip jai padėti, kokius parinkti žodžius. Jaučiausi pasimetusi ir visiškai bejėgė. O kaip kitaip galime jaustis stovėdami šalia mirties? Juk nieko negalime padaryti, kad ją įveiktume.

Vieną dieną jos paklausiau: „Prašau, pasakyk, kaip galėčiau Tau padėti, nes esu pasimetusi. Matau, kad Tau sunku kalbėti, tad nenoriu varginti. Bet neateiti negaliu, nes esi man svarbi…“. Jurgita švelniai nusišypsojo ir paėmusi ranką man padovanojo svarbiausią dovaną – patarimą: „Egle, Tau ir nereikia kalbėti. Mes jau labai daug visko prikalbėjom. Tu tiesiog ateik, atsisėsk šalia ir pabūk, nes vienai man labai baisu…“. Kai būdavau aš ar kažkas kitas šalia, ji jautėsi saugesnė ir ramesnė. Jai nebebuvo taip baisu pasitikti savo mirtį. Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį sudėtingoje situacijoje turime sau užduoti: „Kas mums tuo metu suteikia saugumą?“ Ligos akivaizdoje labai dažnai būna dienų, kai jaučiamės pasimetę, išsigandę. Tada esame kaip bejėgis kūdikis, kuriam tiesiog reikia saugaus glėbio – pailsėti, nusiraminti, pajusti artumą su kitu žmogumi. Kas Jums yra saugiausias glėbys? Kur Jums yra saugiausia vieta šioje žemėje?

Pažvelkite į save mylinčiu žvilgsniu

„Liga atėmė iš manęs moteriškumą“ – šie Marijos žodžiai, manau, įgarsina daugybės sergančių ir sirgusių moterų patirtį. Ji nebesijautė patraukli, graži, dėl pasikeitusio kūno prarado pasitikėjimą savimi. Marijai ne tokia baisi buvo kelis mėnesius trunkanti chemoterapija, kokia baisi buvo ta jaučiama grėsmė, jog vyras ją paliks, nes bjaurėsis randais, kurie liko pašalinus krūtis. Ilgą laiką ji jautė visa apimantį  pyktį. Pyko  ant savo sveikų draugių, kai jos rūpinosi  priaugtais kilogramais, ant gydytojų, nes jie „sudarkė“ jos kūną, ant ligos, nes ji sujaukė planus ir atėmė svajonę susilaukti vaikų, net ant savo vyro, kuris vertėsi per galvą stengdamasis jai visaip padėti, bet niekaip neįtikdavo. Tas pyktis tolino Mariją nuo artimų žmonių ir graužė iš vidaus.

Kiekviena iš mūsų esame verta meilės ir rožinių, gyvenimo grožiu spinduliuojančių akimirkų.

Pamažu Marija mokėsi užjausti ir apkabinti tą sergančią, pavargusią, ant viso pasaulio pykstančią save. Mokėsi pažvelgti į save su atjauta ir meile. Juk kai skauda – tiek fiziškai, tiek emociškai – mums reikia meilės ir šilumos, o ne smūgių, kritikos, priekaištų. Palengva ji vėl pamilo save, atrado būdų, kaip puoselėti savo moteriškumą, ieškojo savojo rožinio gyvenimo atspalvių. Marijos istorija siunčia žinutę, jog reikia laiko, kantrybės ir atjautos sau, kad priimtum, pamiltum naująją save – bijančią, jautrią, pažeidžiamą, pykstančią, pavargusią, praradusią viltį. Nes kiekviena iš mūsų esame verta meilės ir rožinių, gyvenimo grožiu spinduliuojančių akimirkų. O pastabumo gyvenimo grožiui jokios ligos negali atimti. Kol esame gyvos, tol gyvenimo grožis prieš mūsų akis – plaukiančiuose debesyse, skambančioje muzikoje, lauko gėlių pievoje, jūros ošime, mylimų žmonių akyse, mūsų pasiekimuose ir darbuose, braškių lysvėje ir… veidrodyje. Jei netikite, nueikite pasižiūrėti.

Vėl prisėdu prie jūros. Vakar ji buvo rami, šiandien banguota ir audringa. Beprasmiška su audra kovoti, jai pasipriešinti. Audringą laiką reikia išlaukti, o svarbiausia neprarasti vilties, jog audra tikrai nurims…

Eglė Urbutienė
VU Santaros klinikų medicinos psichologė