Slaugytojos atvirai apie darbą ypatingame skyriuje: čia iš naujo pamilsti gyvenimą

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) koridoriuose, pacientų palatose, procedūrų kabinetuose ar operacinėse iš viso dirba 328 slaugytojai ir dar 95 slaugytojų padėjėjai. Tai – gausus būrys nepamainomų profesionalų, kasdien koja kojon žengiančių su pacientu jo sveikimo kelionėje.

Apie tai, kad šioje kelionėje būna visko – ir ašarų, ir juoko, ir ilgų pašnekesių prie kavos puodelio, ir didelių sukrėtimų, ir visos telefono galerijos peržiūros per vieną chemoterapijos kursą, ir tyliai bliūkštančių stereotipų, pasakoja vieno ypatingo – Chemoterapijos skyriaus su dienos stacionaru – slaugytojos.

Visas gydymas – didelė mažų pastangų mozaika

Ingrida Sutkienė NVI dirba nuo 2012 m. Ji neseniai grįžo iš vaiko priežiūros atostogų. Pamačiusi darbo skelbimą prisijungti prie Chemoterapijos skyriaus su dienos stacionaru, Ingrida nedvejojo – pareigų aprašymas ir reikalavimai skambėjo it jai parašyti.

„Man labai patinka būti bendrosios praktikos slaugytoja. To norėjau jau nuo vaikystės, pažiūrėjusi anuomet populiarų animacinį filmą „Candy Candy“, kurio pagrindinė veikėja buvo būtent šios profesijos atstovė. Ji sužavėjo jautrumu, rūpinimusi kitais, o jau pati dirbdama šių savybių sąrašą papildžiau kantrybe, šypsena, ypatingu bendravimu su pacientais ir dar… techninėmis žiniomis. Kai grįžau po motinystės atostogų, susidūriau su keliais pacientais, kuriems iš naujo turėjau įrodyti savo sugebėjimus – jie manė, kad aš naujokė, gal nemoku kateterio tinkamai įstatyti. Tai bendrauji, o tada darbais įrodai, ką moki“, – pasakoja moteris.

Mes visi žmonės, visi turime pačių spalvingiausių emocijų – tai ir yra gyvenimas.

Ritmas Chemoterapijos skyriuje su dienos stacionaru greitas. Pašnekovė dėsto, kad vos atėjęs į darbą gauni sąrašą pacientų, už kuriuos šiandien būsi atsakingas, po to: bendravimas, vaistų paruošimas, leidimas, situacijos stebėjimas.

„Vienų pacientų vadinamoji „chemija“ (chemoterapiniai vaistai) sulaša per 20 minučių, kitų – per 5–6 valandas. Atrodytų, ilgas laikas, tiesa? Tačiau kai palatoje susitinka šnekūs žmonės, jie deda į šalį atsineštas knygas, žurnalus, kompiuterius ir visą laiką prasikvatoja – turi tiek istorijų papasakoti. Visi – panašaus likimo, tad gali ir atsiverti, ir paguosti, ir paskatinti palatos draugą. Viskas priklauso nuo žmogaus ir jo požiūrio į ligą“, – įsitikinusi I. Sutkienė.

Padėti keisti požiūrį, skaidrinti nuotaiką stengiasi visas personalas. Net skyriaus sienos – koridoriai šviesūs, palatose – nauji, patogūs specialūs foteliai, fone neretai skamba klasikinė muzika. Tai – smulkios detalės, primenančios pacientui, kad jis pateko į skyrių, kuriame visi stengiasi jam padėti, jį išgydyti, kur tvyro viltis ir gyvenimas.

„Viskas priklauso nuo žmogaus ir jo požiūrio į ligą“, – įsitikinusi I. Sutkienė. Asmeninio albumo nuotr.

Pagrindinė Chemoterapijos skyriaus misija – pacientų, sergančių onkologine liga, chemoterapinis ir visų rūšių šiuolaikinis medikamentinis priešvėžinis gydymas, taip pat – to gydymo sukeltų šalutinių reiškinių valdymas. Šiame skyriuje ligoniai gydomi visais Lietuvoje prieinamais chemoterapiniais vaistais, taip pat taikoma biologinė taikinių terapija, imunoterapija, hormonų terapija, gydymas bifosfonatais, atliekamos kraujo ir jo komponentų transfuzijos, koreguojami gydymo sukelti šalutiniai reiškiniai.

„Kartais, kai vos pas mus atėjęs pacientas liūdi, jog negražiai atrodys, kai nuslinks plaukai, primename, kad jis čia pateko, nes nori įveikti ligą. Antra, plaukai nuslenka ne visiems, be to, jie atauga, ir dar vešlesni. Pacientus dėl chemoterapijos gali varginti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nusilpimas – šiems šalutiniams poveikiams sumažinti skiriami vaistai, tačiau svarbu suvokti, kad priešvėžinių vaistų poveikis priklauso nuo paties žmogaus ir vaisto dozės. Vaistas, kuris vieną paveikia labai stipriai, kitiems dažnai neturi šalutinio poveikio, tad nereikia ateiti į skyrių jau nusistačius, kad jums bus viskas blogai“, – pabrėžia pašnekovė.

Visas šio skyriaus personalas, juokauja I. Sutkienė, tarsi turi ir po antrą psichologo etatą – išklauso, pataria, papasakoja, kaip sekėsi kitiems pacientams, žino, kas kiek turi vaikų ir kur studijuoja. Tiesą pasakius, koridoriuose dažniau išgirsi kalbant ne apie pačią ligą, o asmeninio gyvenimo nuotrupas – kas kur nori nuvykti atostogauti, ką veiks po gydymo ir pan. Chemoterapijai skirtas laikas tada praskrieja nepastebimai.

„Tinkamas nusiteikimas yra labai svarbus. Jis padeda kovoti, atvira širdimi priimti gydymą, pasitikėti medicinos personalu – juk tai ir yra sėkmingo gydymo sudedamosios dalys. Mano senelis mirė nuo vėžio, kai man buvo 10 metų. Tada tai buvo didelis šokas, ir tik laikas padėjo suprasti, kad vėžys yra viena iš daugelio ligų, šiandien ji lėtinė ir, jei anksti nustatoma, puikiai suvaldoma. Kai supranti, kad visi žmonės serga viena ar kita liga, pasidaro kiek lengviau. Tada koncentruojiesi į tai, kas svarbiausia – mėgavimąsi kiekviena diena, sveikesnius kasdienius pasirinkimus“, – reziumuoja slaugytoja.

Pataria iš tolo apeiti internetinius forumus

Apie tai, kad protas (emocijos) glaudžiai susijęs su kūnu ir jo išgyvenimais, dėsto I. Sutkienės kolegė Iveta Lisovskaja.

„Nors pati čia dirbu jau kone pustrečių metų, vis dar sulaukiu nustebusių žvilgsnių ar pakeltų antakių dėl mano darbovietės – esą, kaip tau baisu, sunku. Tai parodo, kad mūsų visuomenėje vis dar daug stereotipų ir kol garsiai kalbėsime, jog patekti į NVI yra didelė nelaimė, tol neigiamai nuteiksime žmones. Iš tiesų patekti į gydymo įstaigą nėra blogai, priešingai – gerai, nes tai reiškia, kad čia pacientas bus profesionaliai gydomas ir galės greičiau įveikti ligą. Juk šiandien Lietuvoje yra apie 100 tūkst. žmonių, kuriems diagnozuotas vėžys. Daugelis jų gyvena įprastą gyvenimą, keliauja, mėgaujasi kasdiena ir džiaugiasi, kad buvo laiku gydyti. Todėl bijoti vėžio, NVI ar chemoterapijos ir ta baime dalytis su kitais tikrai nereikėtų“, – įsitikinusi jauna slaugytoja.

Pacientams ir jų artimiesiems I. Lisovskaja pataria neieškoti informacijos apie ligą interneto forumuose, o klausti medikų. Asmeninio albumo nuotr.

Pacientams ir jų artimiesiems I. Lisovskaja pataria kuo mažiau laiko lindėti interneto forumuose, taip vis labiau kurstant baimę. Apie jausmus ir nuogąstavimus reikia kalbėtis su gydytojais, slaugytojomis, NVI dirbančiais psichologais. Taip pat labai naudingos terapinės pacientų grupės, kuriose išgirsti tikras žmonių istorijas, o ne anoniminius komentarus, viskas piešiančius tik juodomis spalvomis.

„Tarkime, žmogus išgirsta, kad jam bus lašinama vadinamoji „raudona chemija“ – iškart veidas persimaino, sako, skaičiau Google, kad čia pati blogiausia, kad dvi savaites dabar gulėsiu leisgyvis lovoje, plaukai iškart nuslinks. Ne – kiekvienam vaistų poveikis individualus, be to, turime daug įrankių šalutinėms reakcijoms įveikti. Šiandien modernus chemoterapinis gydymas, patikėkite, itin pažengęs“, – pabrėžia pašnekovė.

Tai, I. Lisovskajos teigimu, galima pagrįsti ir vis sugrįžtančiais pacientais – kai jau žino, kas jų laukia, kaip iš tiesų atrodo gydymas, dažnas grįžta su šypsena, į personalą kreipiasi vardais, baigę lašintis vaistus derina kavos gėrimo laiką su kitais palatos draugais.

Bendrosios praktikos slaugytoja Aistė Toliušytė tarsi reziumuodama priduria, kad pradėjus dirbti NVI Chemoterapijos skyriuje su dienos stacionaru apskritai pasikeitė jos požiūris į mediciną – mergina kasdien įsitikina, kiek toli pažengusi ši sritis, ką reiškia individualizuota medicina, holistinis požiūris į pacientą ir kaip pamažu dyla vėžio baimės, nuostatos ir mitai.

„Labai žaviuosi tuo, kad čia iš kitų gali mokytis gyventi, o ne egzistuoti“, – apie darbą NVI pasakoja A. Toliušytė. Asmeninio albumo nuotr.

„Patekusi į šį skyrių supratau tikrąjį slaugytojos darbo vaidmenį, iš naujo pamilau mediciną, kasdien žaviuosi labai stipriais pacientais ir profesionaliais kolegomis. Juk žiniasklaidoje apstu nemalonių istorijų, pasipiktinimų, skundų medikais, o čia, mūsų skyriuje, priešingai – kasdien išgirsti „ačiū“, esi apdovanojamas šypsena, rankos paspaudimu. Toks vertinimas mums be galo svarbus ir, nemeluosiu, reikalingas. Dar labai žaviuosi tuo, kad čia iš kitų gali mokytis gyventi, o ne egzistuoti. Kai gatvėje pamatysite besišypsantį ir koja taktą mušantį žmogų, juk nė nesusimąstysite, kad jis jau 10 metų sėkmingai kovoja su vėžiu ir ką tik išėjo iš NVI, išgirdęs, jog jo kūnas vis dar laimi prieš ligą“, – sako A. Toliušytė.

Tiesa, ji nenori meluoti, kad darbe – vien šypsenos ir gera nuotaika.

„Būna visko. Man, jaunam žmogui, buvo sunku susitaikyti su pacientų, kuriuos pažinojau, mirtimi, vadinasi, prisirišau per stipriai. Pasitaiko ir piktų pacientų, kurie, išvarginti gydymo, tampa nemandagūs, gali ir balsą pakelti, tačiau turi būti labai empatiškas – jis pyksta, nes jam sunku, tad reikia ne įsižeisti, o ieškoti būdų išspręsti paciento bėdą, padėti jam. Mes visi žmonės, visi turime pačių spalvingiausių emocijų – tai ir yra gyvenimas“, – įsitikinusi viena iš NVI slaugytojų A. Toliušytė.

Giedrė Petkevičė