Slaugytojos laiškas krūties vėžiu sergančiai moteriai, arba Dvidešimt „man viskas gerai“ atspalvių
Gal manai, kad mes nepažįstamos? Deja… Rašau būtent Tau, nes mudvi neabejotinai buvome susitikusios. Akis į akį. Vieną juodžiausių Tavo gyvenimo dienų.
O jų Tavo gyvenime tikrai netrūksta. Ar pameni, kaip apniuko ta diena, kada sužinojai, kad Tavo krūtyje guzas? Ir ji buvo poliarinės nakties tamsumo, kai žlugo viltis, kad darinys bus nepiktybinis. Kai gautas biopsinio tyrimo atsakymas šaukte šaukė – vėžys! Oi, kaip norėjosi to šauksmo negirdėti! O ta diena, kai perbraukus plaukus rankoje liko pirmasis plaukų kuokštas… Ir nors po operacijos trumpam šmėstelėjo viltis – su vėžiu baigta, kaip sunku buvo pirmą kartą pažvelgti į save nuogą veidrodyje… Ir dar – lyg meistriškai besimaskuojančios plėšrūnės persekiojančios gydymo komplikacijos…
O Tu tą vieną juodžiausių gyvenimo dienų stovi prieš mane ir sakai: „Man viskas gerai.“
Turbūt jau supratai, kad mudvi tikrai pažįstamos. Ir kad laiškas – būtent Tau, apie Tavo ir mano susitikimus.
Pirmas susitikimas visada ypatingas. Tai – Tavo pažintis su gydymo įstaiga. Tavo pirmoji, lemianti visą tolimesnį bendravimą, susitikimo su medicinos darbuotojais patirtis. Kaip Tu sutinkama? Ar išgirsta? Ar suprasta? Ar sulauki atsakymų? At jauti palaikymą, pagarbą? Be abejo – Tavo žvilgsnis nukreiptas į gydytoją, nes labai svarbu, ką jis pasakys. Gyvybiškai svarbu. Iš jo tikiesi stebuklo. Gyvenime mus supa stebuklai, tik atrodo jie ne visada taip, kaip mes tikimės. Aš matau stebuklą Tavo pasitikėjime. Tavo pasiryžime, stiprybėje, viltyje. Nežinau, koks bus tyrimo atsakymas. Bet žinau, kad Tu viską įveiksi. Kai bandau Tau padėti, pasiūlyti profesionalaus psichologo pagalbą, išgirstu Tavo pirmąjį „man viskas gerai“. Puikiai suprantu, kad šioje situacijoje nėra nieko gera. Ir tai, kad frazė „man viskas gerai“ skirta ne man, o Tau pačiai. Taip save padrąsini, sulaikai besiveržiančias emocijas. Dabar tikrai nenori nieko aiškinti ir kalbėti. Nes tai, kas verda galvoje, kas spaudžia širdyje, reikia kažkaip susidėlioti, susirikiuoti. Viskas, ką galiu Tau duoti – dalykinė informacija, nuo kurios net galva sukasi, bet ji reikalinga. Dar – patarimas nelikti vienai, turėti šalia bent vieną žmogų, kuris kartu lauks lemiamo atsakymo. Slaugytojos pasakojo, kad per pirmus susitikimus jos būna tarsi gidai pačioje gydymo įstaigoje – parodo, kur yra koks kabinetas, paaiškina, kur ateiti, išeiti, jei reikia – nuveda, pasitinka. Pakomentuoja įstaigos tvarką, pamoko, kaip užsiregistruoti.
Gyvenime mus supa stebuklai, tik atrodo jie ne visada taip, kaip mes tikimės.
Su slaugytojomis kalbėjome apie gydymo pradžią, kai viskas svetima, viskas baugina. Tada pacientės dažniausiai net neužduoda klausimų, nes tiesiog nežino, ko klausti. Arba užduoda klausimus, į kuriuos niekas nežino atsakymo. „Kiek aš gyvensiu?“– toks klausimas persmelkia kiekvieno jį išgirdusiojo širdį. Taip, onkologinė liga siejama su mirtimi. Tik niekas – nei sergantieji, nei visiškai sveiki – nežinome, kada ji mus ištiks. Ar gali į šį klausimą atsakyti statistika? Lietuvos? Europos? Pasaulio? Statistika tėra išvestiniai skaičiai, ir nežinome, kokie gyvenimai po jais slepiasi. Statistiką Tu sužinai. Jei klausi – pasako gydytojai, jei ne – susirandi savarankiškai, nes dabar toks etapas, kai norisi aiškumo. Norisi pasilyginti save, pasimatuoti savo mirtingumą. Yra tam tikros tendencijos – stadija, vėžio tipas, genetiniai veiksniai – ir Tu turi juos žinoti. Tik neverta jų suabsoliutinti, nes visų faktorių į statistiką neįmanoma įtraukti, visų jų mes net nežinome. Visos prognozės – ir pačios geriausios, ir pačios pesimistiškiausios – tėra spėjimas, nes Tu esi unikali. Niekas nežino – gal savo optimizmu ir tikėjimu nelyginant milžinišku samčiu kaukštelėsi visoms statistikoms per kaktą – šekit!
„Man viskas gerai“ gali skambėti kaip noras įtikinti ir save, ir kitus, kad tikrai „man nieko nėra“, „jūs apsirikote“. Slaugytojos pasakojo apie stiprų ligos neigimą, kai vežama į operacinę pacientė tiki, kad atliekant histologinį tyrimą padaryta klaida, kad pooperacinis atsakymas parodys, jog nebuvo jokio vėžio, nes ji – absoliučiai sveika.
„Man viskas gerai“ sako psichologinės paramos poreikio nepripažįstančios moterys, kurios atvažiuoja išsioperuoti slapta, nepranešusios nė vienam šeimos nariui, nusprendusios tą naštą nešti vienumoje. Kartais informaciją apie savo ligą pacientės slepia bandydamos apsaugoti artimuosius, kartais – apsaugoti save nuo galbūt neigiamos aplinkinių reakcijos į ligą. Gal mane atstums? Gal žiūrės su gailesčiu, baime? Pasakyti, kad sergi – viena iš sunkiausių užduočių. Sunku apie savo ligą papasakoti seniems, sergantiems tėvams, vaikams? Kyla klausimų, ar pasakoti draugams, kolegoms? Kiek atspalvių „man viskas gerai“ išgirsta Tavo artimieji? Tavo bendradarbiai – tiek žinantys, tiek ir nežinantys apie Tavo ligą. Ir kiek tų „man viskas gerai“ skamba Tau pačiai atgalios – iš Tavo artimiausių žmonių? Nes jie taip pat kenčia, nežino, ką pasakyti ir kaip pasakyti? Nuo nuoširdumo juos sustabdo dirbtinai linksmi ar su giliu liūdesiu ištarti „man viskas gerai“. O gal esate vienas kitam parama, ir jūsų žodžiai vienas kitam gali būti padrąsinantys, paguodžiantys, nuoširdūs, laukiami ir džiuginantys.
Kartais sakinys „man viskas gerai“ būna labai piktas ir pagiežingas, reiškiantis pavydą ir panieką užkalbinusiam žmogui vien todėl, kad jis sveikas, nenualintas vėžio, chemoterapijos, turi plaukus, sveikus nagus. Kartais pyktis būna nukreiptas į save. Skaudu tai matyti. Laimei, šis etapas laikinas, per kurį suvokiama ir priimama liga. Jis eina per derėjimosi ir depresijos fazes, ir frazė „man viskas gerai“ nusidažo tai optimistiškesnėmis, tai visai beviltiškomis spalvomis. „Man viskas gerai“ sako ir tos, kurios jaučiasi nutolusios nuo savo vyro, nes bijo savo nuogumo. Net bijo pasakyti apie savo baimę. Ir užsisuka užburtas ratas – bijoti baimės, gėdytis gėdos. Nelengva iš jo ištrūkti.
Visos prognozės – ir pačios geriausios, ir pačios pesimistiškiausios – tėra spėjimas, nes Tu esi unikali.
Jei kalbėčiau apie paskutinįjį „man viskas gerai“, jis būtų vienas lengviausių, šviesiausių, truputį nežemiškas ir kiek bauginantis savo atvirumu. Priimant tai, kas neišvengiama, tenka susitaikyti – su artimaisiais, su situacija, su savimi pačia. Paliatyviąją pagalbą teikiančios slaugytojos pasakojo, kad šiuo gyvenimo etapu svarbiausia apžvelgti, kas buvo geriausia, pripažinti, kas buvo nuveikta, ko pasiekta. Niekam nelemta šito etapo išvengti. Nežinome, kam bus duota jam pasirengti, o kam – ne. Baimė – vienas iš pasirengimo rodiklių. Pasirengę žmonės mirties nebijo arba bijo kur kas mažiau. Mirties baimė – tarsi baimių karalienė, iš kurios kyla ir maitinasi visos kitos baimės. Tai – nuo pat pirmos minties apie ligą visą gydymosi periodą persekiojanti baimė, nes kai rimtai susergame, susiduriame su gyvenimo laikinumu. Ir nesvarbu, kokia ligos stadija, koks vėžio tipas. Tas potyris toks stiprus, kad gali transformuoti visą mūsų suvokimą, imame viską kitaip priimti, kitaip vertinti. Suvokiame, ką iš tikrųjų norime nuveikti, kur ir su kuo būti. Pamatome, kuo galime pasidžiaugti. Pasidžiaugti dabar. Nors ir trapus tas gyvenimas, bet koks mielas! „Man viskas gerai“ tokią akimirką būna labai nuoširdus. Jis reiškia, kad nustojai bijoti ir blaškytis. Gyveni ir savo gyvenime matai daug gražaus. Šį pasikeitimą pastebi ir slaugytojos. Jos sako, kad tos moterys, kurios iš pradžių būna labai piktos ant viso pasaulio, galiausiai tampa tarsi geriausiomis draugėmis, nurimsta, susitaiko. Viską vertina labai natūraliai ir paprastai.
Pats mėgstamiausias, iki ašarų geras ir neišmatuojamai stiprus „man viskas gerai“ suskamba tada, kai sutinku Tave ligoninės koridoriuje praėjus 3–6 mėn. po eilinio patikrinimo! Jame – palengvėjimas, stipri viltis, laimė, laisvė, daug džiaugsmo… Sakyčiau – pergalės spalvos! Beje, mano kalbintos slaugytojos taip pat pasakojo apie džiaugsmo ašaras, kai sužinojo apie gerus pacienčių atsakymus. „Man ne tas pats“, – sako slaugytoja, savo natūralia reakcija nustebinusi net pacientę.
Turbūt supratai, kad Tavo ištartas „man viskas gerai“, kuriuo nori pabėgti nuo tiesaus atsakymo, pokalbio, mane veikia tarsi indikatorius, verčiantis suklusti – kas už to slepiasi? Ar kaskart norisi „išlukštenti“ Tavo ištartą frazę ir pamatyti jos spalvą? Tikrai ne. Bet kartais tos spalvos tokios ryškios, kad negali likti nepastebėtos. Kita vertus, pernelyg ryškių spalvų bijau ir aš pati, nes nesu pasirengusi jų atskleisti, nors mokausi, ieškau informacijos, skaitau, stebiu. Daug išmokstu ir sužinau iš kartu dirbančių gydytojų, kitų specialistų. Tačiau pati geriausia mano Mokytoja esi Tu, nes pasakai, kaip jautiesi, užduodi klausimus, pasiguodi. Kai žinau, kas Tau aktualu, galiu geriau suprasti ir kitas moteris, susiduriančias su panašiomis problemomis. Dažnai apie savo bėdas man papasakoji, kai jau būni jas išsisprendusi. Tada, kai sunkusis etapas jau praeityje, bet jo paliktos žaizdos dar neužgijusios. Tai akimirkos, kai po „man viskas gerai“ pasigirsta pasakojimas. Akimirkos, kupinos netikėto atvirumo ir besiliejančių emocijų. Tuomet Tu pati supranti, kiek daug išgyvenai, kokia esi stipri ir drąsi! Ir džiugu, kad atrandi dalijimąsi savo patirtimi kaip terapiją, nes neišsakyti žodžiai – tarsi negimę, ir tik ištarusios juos, pamatome pačios save, suprantame, kas mūsų viduje. Išklausyti gali šeimos narys, draugas, dvasininkas, gydytojas, nepažįstamas atsitiktinai sutiktas asmuo. Profesionalią pagalbą gali suteikti psichologas. Kai išklauso žmogus, kuris patiria tą patį, kai savais žodžiais baigia Tavo mintį, frazę „man viskas gerai“ ištari sau tyliai. Juk iki šiol manei, kad tai, ką jauti, net nenormalu, kad visiems kitiems kažkaip lengviau susiklosto, tarsi savaime praeina.
Slaugytojos pripažino, kad moterys dažnai joms atsiveria ir išklausymas – daugiausia, kuo galime padėti, šalia savo tiesioginių pareigų. O ką Tu manai? Juk viską išgyveni, todėl žinai geriausiai.
Ir dar – tai kas visgi slepiasi po Tavuoju „man viskas gerai“?
Visada Tavo pusėje,
slaugytoja Jurgita Bičkaitienė
Kaip kilo šio laiško idėja? Nuo pat medicinos mokyklos baigimo dirbu Klaipėdos universitetinėje ligoninėje bendrosios praktikos slaugytoja. Kai kurie čia surašyti pamąstymai yra mano pačios, kilę bendraujant su sergančiomis moterimis. Taip pat įpyniau perfrazuotų minčių, kurias išsakė devyniolika slaugytojų, dalyvavusių mano magistro darbo „Slaugytojų nuomonė apie kompetencijas slaugant asmenis, sergančius onkologinėmis krūtų ligomis“ tyrime 2019 m. rudenį. Tai vienos pirminės sveikatos centro ir dviejų stacionarių įstaigų slaugytojos, kurias susitinki šeimos gydytojo, mamologo kabinete, chemoterapijos, radioterapijos, slaugos, chirurgijos skyriuose.
Dėkoju tyrime dalyvavusioms ir visoms onkologijos srities slaugytojoms – už jų įžvalgas ir atvirą širdį kasdieniame darbe.
Esu labai dėkinga ir Tau! Už parodytą pasitikėjimą, nuoširdumą. Už drąsą sunkiu gyvenimo momentu.