M. Mendelė-Leliugienė: išbandyti minčių ir emocijų higienos metodai

Neuroedukacijos metodų pradininkė Lietuvoje Marija Mendelė–Leliugienė gyvenime patyrė daug išbandymų, todėl savo sukurtus metodus išbandė praktiškai. Prieš pusketvirtų metų moteris išgirdo krūties vėžio diagnozę – agresyvus trečios stadijos navikas. Tačiau šiandien ji sveika ir dalijasi patirtimi, kaip sirgdama padėjo sau taikydama neuroedukacinius metodus.

Kodėl psichohigiena būtina

Neuroedukacijos terminas pasaulyje girdimas vis dažniau, kadangi daugėja mokslinių atradimų apie mūsų minčių, emocijų ir kūno sąveiką. Šiandien neuromokslininkai jau kalba apie tai, kad mintys ir emocijos veikia ne tik mūsų psichiką, bet visas kūno ląsteles, taip pat ir genų aktyvumą. O tyrimas, patvirtinantis, kad pozityvus nusiteikimas ir minčių bei emocijų higienos metodai lėtina telomerų (chromosomų galiukų), tiesiogiai susijusių su organizmo senėjimo procesais, trumpėjimą, buvo apdovanotas Nobelio premija.

Minėtuosius duomenis patvirtina ir Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriame taikyti jau konkrečiai M. Mendelės-Leliugienės sukurti neuroedukaciniai metodai. Rezultatas nustebino pačius tyrėjus – per pusę metų, kol truko eksperimentas, dalyvių organizmo senėjimo procesai, lyginant su kontroline grupe, sulėtėjo 4,2 karto. Tyrimas buvo pristatytas pasauliniame genetikų kongrese Milane.

„Labai svarbu sustabdyti ydingą įkyrių, baimės pagimdytų minčių, kuriančių pačius liūdniausius scenarijus, ratą“, – pataria M. Mendelė-Leliugienė. Dovydo Lopetaičio nuotr.

Ką reiškia minčių ir emocijų higiena praktiškai?

Pradėkime nuo savo emocijų. Visos jaučiamės geriau patirdamos teigiamus jausmus. Tačiau ką daryti atsidūrus stresinėje situacijoje, kai užvaldo nerimas, baimė ar pyktis? Vėžio diagnozė – visada šokas, toks didelis, kad iš pradžių būna sunku patikėti. Kilusios emocijos dažniausiai užgniaužiamos, paslepiamos giliai viduje stengiantis nuo šoko apsaugoti artimuosius. Tačiau šie jausmai niekur nedingsta. Jie, kaip teigia psichoneuroendokrinologijos mokslas, veikia mūsų smegenis, užteršia jas toksinais, keičia organizmo biocheminius procesus ir silpnina imuninę sistemą.

Mokslinėmis studijomis užfiksuota, kad žodis iš tiesų gydo tik tuomet, kai jį ne tik tariu, bet ir išgyvenu.

„Atsimenu, kaip, išgirdusi diagnozę, grįžau namo, atsistojau prie molberto ir pradėjau piešti. Protu suvokiau, kad man diagnozuotas vėžys, bet dar tuo netikėjau. Tai natūrali neigimo reakcija. Labai svarbu ją kuo greičiau išgyventi, nes, kai pripažįsti ligą, pradedi kažką daryti. Taigi aš sąmoningai susikaupiau ir stengiausi nupiešti, kaip jaučiuosi išgirdusi šią žinią“, – savo patirtimi dalijosi M. Mendelė-Leliugienė.

Emocijas galima „išpiešti“, „išrašyti“ arba „iššokti“

Neuroedukacijos metodų autorė pirmiausia rekomenduoja reguliariai, kasdien „išveikti“ susikaupusias emocijas, kurių sergant būna tikrai daug. Ką reiškia „išveikti“? Tam tinka įvairiausi būdai: rėkimas, šokis, piešimas.

Pavyzdžiui, išmėginkite šį būdą: naudodamos guašą arba akvarelę teptuku tiesiog vedžiokite ant popieriaus lapo taip, kaip ranka nori judėti, be jokios išankstinės nuostatos. Negalvokite apie tai, ką norite nupiešti, tiesiog leiskite būti sau su pačia savimi ir žaiskite spalvomis. Jas taip pat rinkitės be jokių išankstinių vertinimų, klausykite širdies ir liekite savo jausmus spalvomis.

Šį pratimą atlikti rekomenduojama A1 formato popieriaus lape: kuo jis mažesnis, tuo skaudžiau ant jo lieti neigiamas emocijas. Užpildžius lapą, jeigu norisi, galima imti antrą, trečią. Nusiteikusios, kad išsilaisvinote nuo to, ką „išpiešėte“, kiekvieną baigtą piešinį suplėšykite ir išmeskite arba sudeginkite. Po šio pratimo paprastai pasijuntama ramiau.

„Jeigu priimtiniau rašyti, galima rinktis ir šį būdą – rašyti viską be cenzūros, kas ateina į galvą, su visais keiksmažodžiais. Pabaigus reikia drąsos visa tai perskaityti ir kuo greičiau atsikratyti užrašais – išmesti arba sudeginti. Svarbu suvokti, kad tampate laisva nuo to, ką „išpiešėte“ arba parašėte. Jeigu jaučiate, kad piešimo ar rašymo neužtenka, galima pasitelkti šokį – nusiteikti, kad išsilaisvinate nuo emocijų, kurias išliejate per judesį. Man asmeniškai padėdavo šiuolaikinis baletas, tačiau kartais reikėdavo dar intensyvesnio judėjimo. Tuomet aš paleisdavau sunkiojo roko arba metalo stiliaus muziką ir 5–7 minutes rėkdama šokdavau“, – dalijosi M. Mendelė-Leliugienė.

„Laiko kriokliai“. Autorė M. Mendelė-Leliugienė.

Norinčioms intensyviau „išveikti“ emocijas, labai tinka ir neuroedukacinis pratimas „Žaibolaidis“. Šį pratimą galima daryti tiek kartų, kiek norisi. Jis tikrai labai efektyvus. Jam reikia faneros (geriausia 70×80 cm) ir storų pieštukų. Pieštukus sugniaužiame delnuose ir garsiai rėkdamos labai intensyviai ant faneros braižome įvairiausias linijas, kol pajuntame, kad „nuleidome garą“.

Po emocijų „išveikimo“ būtina skirti laiko padėkai, pasimėgavimui ar meditacijai.

„Aš esu tikinti, todėl mano giliausia meditacija – skaityti Šventąjį Raštą ir psalmes. Mane jos įkvepia. Tačiau galima tiesiog dėkoti sau už drąsą, dėkoti gydytojams, Visatai, visiems, kas padeda, kas yra šalia. Tik reikia žinoti: kad smegenyse įvyktų teigiami procesai, padėka turi trukti mažiausiai 30 minučių. Jeigu man pritrūkdavo dalykų, už kuriuos jaučiuosi dėkinga, nors pusvalandis dar nebūdavo praėjęs, tuomet sėsdavau rašyti gerus dalykus apie save. Jeigu skirdavau tokiai meditacijai valandą, jų parašydavau per šimtą. Daugiausiai esu parašiusi 159. Sergant šia liga reikia ypač vengti smerkimo, kaltinimo, teisimo, kontrolės, savigraužos. Skaudus žiūrėjimas tiek į save, tiek į kitus tikrai nepadės gyti“, – teigė pašnekovė.

Minčių higiena: kaip veikia kalbiniai kodai

Minčių higienai neuroedukacijoje naudojami kalbiniai kodai. Tai nėra visiška naujiena. Medicinoje pirmą kartą jie buvo panaudoti dar praėjusio amžiaus pradžioje. Prancūzų psichoterapeutas ir vaistininkas Émile Coué Europoje ir Amerikoje sukėlė tikrą sensaciją aprašęs, kad jo pacientai sveikdavo greičiau, kai du kartus per dieną kartodavo įteiginį: „Kasdien jaučiuosi vis geriau ir geriau“.

Neuroedukacijos metodikoje šią funkciją atlieka kalbiniai kodai. Geriausia juos sau sakyti garsiai ar pusbalsiu, įsiklausant į kūno pojūčius.

M. Mendelė-Leliugienė siūlo pradėti nuo pačių universaliausių kalbinių kodų: „Aš, vardas, čia ir dabar renkuosi gyventi“, „Aš, vardas, čia ir dabar renkuosi išgyti“. Kartoti reikia tol, kol pačios juo patikėsite, tarsite užtikrintai, tačiau be „perspaudimo“. Jeigu nepavyks pasiekti rezultato, pradėkite nuo švelnesnio: „Aš, vardas, čia ir dabar leidžiu sau / turiu teisę gyventi / išgyti“.

„Mokslinėmis studijomis užfiksuota, kad žodis iš tiesų gydo tik tuomet, kai jį ne tik tariu, bet ir išgyvenu. Todėl tariant kalbinius kodus labai svarbi vidinė nuostata – reikia leisti žodžiams apsigyventi savyje. Taip protas ir širdis pradeda susikalbėti tarpusavyje, o smegenyse atsiranda naujų neuronų jungčių. Kaip sužinoti, ar pavyko? Tai pasireiškia per kūno pojūčius – gali būti jaučiama atsirandanti šiluma, palengvėti kvėpavimas ir pan. Kūnas tarsi atsigauna. Toks pojūtis gali būti pajuntamas ne iš karto, todėl kalbinį kodą reikia kartoti kasdien, tarsi jį prisijaukinti. Kartais juos tariant kyla noras verkti arba supykina. Tai normalu“, – teigė pašnekovė.

Gijimui ne mažiau svarbi laimės būsena, kad ir kaip paradoksaliai šioje situacijoje skambėtų toks patarimas.

M. Mendelei-Leliugienei iki šiol atmintyje įstrigęs nutikimas Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, kuriame slaugomi itin sunkūs vėžiu sergantys ligoniai.

„Mane pakvietė ten surengti neuroedukacinį užsiėmimą. Jo tikslas buvo padėti žmonėms oriai pasitikti mirties paslaptį, tapėme širdies ikonas. Viena dalyvė buvo itin silpna – kartais tekdavo jai netgi palaikyti ranką, kad galėtų tapyti. Man pašnibždėjo, kad jai liko gyventi apie savaitę. Tačiau kai mūsų su ta moterimi žvilgsniai susitiko, jos akyse pamačiau labai daug energijos ir gyvybės. Ji juokaudama paklausė: „Kaip manote, ar aš ten taip pat matysiu medžius, paukščius, saulę?“ Atsakiau, kad pati ten nebuvau, bet, tikėtina, tai įmanoma. Ir pridūriau: „Bet jeigu jums patinka visa tai čia ir dabar, gal apsispręskite gyventi?“ Moteris ir sako: „Žinoma, noriu gyventi“. Ir ji ištarė tokį kalbinį kodą: „Aš čia ir dabar renkuosi gyventi“. Mes nesigilinome, ką ji jautė, bet po dviejų savaičių bažnyčioje vykusioje darbų parodoje ji dalyvavo – buvo atvežta vežimėlyje. Beveik po trijų mėnesių, per parodos uždarymą prie manęs priėjo moteris, apsigaubusi galvą skarele. Aš jos iš karto nepažinau, bet tai buvo ta pati moteris, kuriai, pasak medikų, buvo likusi savaitė. O daugelis kitų paveikslų jau buvo su juoda gedulo juostele. Štai ką reiškia pasirinkti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Atsargiai su terminais!

Pirmiau minėtieji universalūs kalbiniai kodai niekada negali pakenkti – juos galima kartoti daug kartų. Tačiau M. Mendelė-Leliugienė primygtinai pataria nekurti savų kalbinių kodų vartojant medicinos terminus.

„Erdvėlaikis“. Autorė M. Mendelė-Leliugienė.

Pasak jos, šiandien labai madinga mintis, kad žmogus gali pats save išgydyti, todėl įvairūs lektoriai įteiginius žmonėms dalina į kairę ir į dešinę. Tačiau kai žmonės pradeda vertinti juos kaip burtų lazdelę – esą užtenka jį pasakyti, ir viskas išsispręs, nereikia nei pas gydytojus eiti, nei tyrimų daryti – tai jau labai pavojingas mąstymas. O jeigu įteiginys dar ir suformuluotas neteisingai, jis gali padaryti daug žalos.

Kaip nuvyti įkyrias mintis

Labai svarbu sustabdyti ydingą įkyrių, baimės pagimdytų minčių, kuriančių pačius liūdniausius scenarijus, ratą.

„Būtina žinoti, kad tai įmanoma suvaldyti, nes aš pati nusprendžiu, kurioms mintims leidžiu būti, o kurioms – ne. Bet pats sunkiausias momentas – sustabdyti tą karuselę: „kas būtų, jeigu būtų“. Kadangi ir pati tai patyriau, naudojau kalbinį kodą, kuris buvo sukurtas vaikams, bet puikiai veikia ir suaugusiems: „Įkyrios mintys, aš jus matau. Jūs praradote man galią, dinkite iš čia“. Išbandykite – jis tikrai veikia“, – patarė pašnekovė.

Šiuo laikotarpiu ji pataria žiūrėti tik optimistinius filmus, skaityti tik sėkmės istorijas, kurios įkvepia, motyvuoja gyventi ir gyti. Juk visa informacija, kurią mes gauname, pasak mokslininkų, nusėda mūsų pasąmonėje.

„Taip pat būtina teigiamai vertinti gydymą ir pasitikėti gydytojais. Aš pati per chemoterapiją melsdavausi, dėkodavau mokslininkams, kurie sukūrė vaistus, gydytojams, kurie sugeba paskirti veiksmingiausią vaistų derinį, ir prisiimdavau atsakomybę, kaip aš leidžiu vaistams veikti mano organizmą. Aš „kalbėdavausi“ su jais: „Vaistai, jūs esate nuostabūs, nes sunaikinsite vėžines ląsteles, bet būkite geri, apeikite mano sveikąsias ląsteles“. Tai man padėdavo sutelkti dėmesį į pozityvias mintis ir gijimą. Faktas, kad šie veiksmai man nepakenkė – vietoj aštuonių chemoterapijos kursų man užteko keturių – vėžinės ląstelės buvo sunaikintos ir gydytojai nematė prasmės tęsti“, – tikino M. Mendelė-Leliugienė.

„Pats svarbiausias dalykas – žinoti, kad visada galite paprašyti artimųjų ir draugų pagalbos“, – įsitikinusi M. Mendelė-Leliugienė. Godos Jakimavičienės nuotr.

Svarbu net ir tokios būsenos sau patikti

Gijimui ne mažiau svarbi laimės būsena, kad ir kaip paradoksaliai šioje situacijoje skambėtų toks patarimas. Labai padeda prisiminti kokią nors savo seną svajonę, kuriai anksčiau nebūdavo laiko, ir ją įgyvendinti. Pati moteris, kai atsigaudavo po chemoterapijos, lankydavo šiuolaikinio baleto pamokas, apie kurias svajojo daug metų.

„Labai svarbu pagerbti savo kūną netgi tuomet, kai prarandi visus plaukus. Kad ir būdama tokios būsenos, žiūrėdama į veidrodį turi sau patikti. Dizainerė man padėjo parinkti tinkamą galvos apdangalą. Pasirodė, kad man labiausiai tinka turbanas. Grožio specialistas nupiešė antakius. Pakeičiau drabužius. Kadangi buvau netekusi daug svorio, aš pasirinkau drąsų stilių. Atrodžiau savotiškai, kaip koks Šaolino vienuolis, bet jausmas viduje buvo geras“, – tikino pašnekovė.

Pasak jos, ligos metu fizinis kūnas tampa labai trapus. Tačiau žmogus yra daugiau nei fizinis kūnas.

„Pats svarbiausias dalykas – žinoti, kad visada galite paprašyti artimųjų ir draugų pagalbos. Žinau, kad tai sunku. Pati tai patyriau. Kai sužinojau diagnozę, jos nepasakiau savo dukroms, nes jaunėlė tuo metu rašė bakalauro darbą. Nusprendžiau palaukti, kol jį baigs. Kai ryžausi apie tai pasakyti ir pamačiau dukrų reakciją, supratau, kad nuslėpdama ligą jas labai įskaudinau. Tai buvo mano klaida, ir tuomet mes susitarėme, kad aš priimsiu jų pagalbą – patiks man tai ar nepatiks. Draugės taip pat man buvo pagrindinis sveikimo kelionės ramstis“, – patarė M. Mendelė-Leliugienė.

Inga Saukienė