Darbe ne tik duodi, bet ir gauni: pamokos viename sudėtingiausių NVI skyrių

Su dviem šio teksto pašnekovėmis negalime kalbėtis jų darbo vietoje – gruodžio pabaigoje įkurtame Nacionalinio vėžio instituto (NVI) COVID-19 poskyryje. Kaip čia jaučiasi pacientai ir personalas? Apie tai kalbamės su slaugytoja Zinaida Stankevičiene ir vyr. slaugos administratore Mariana Baranovska.

Pacientą supranta iš žvilgsnio

Zinaida Stankevičienė dirbti į NVI COVID-19 poskyrį perėjo iš Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus. Tokie pokyčiai, slaugytojos teigimu, yra naudingi kiekvienam specialistui: „Įprantame dirbti komfortiškai, o tai gali sukelti ir nuobodulį. Reikia socializuotis, mokytis taikytis prie skirtingų žmonių ir tuo pačiu įgyti naujų įgūdžių.“

Pastarųjų čia tikrai prireikė, mat į COVID-19 poskyrį patekdavo minėtąja infekcija susirgę įvairių vėžio lokalizacijų pacientai. Viena yra dirbti su ginekologiniais atvejais, visai kas kita – susidurti su galvos ir kaklo ar vidaus organų patologijomis, pacientais, gydomais spinduline terapija ar po operacijos. Tiesa, pašnekovė pripažįsta – su tikrai dideliais iššūkiais susidūrė ligoniai, kurie greta onkologinės ligos išgirdo ir grėsmingą naują diagnozę – COVID-19 infekcija.

„Turbūt dar nesutikau žmogaus, kurio pykčio ir šalčio neištirpdytų nuoširdi šypsena, domėjimasis jo sveikata, noras padėti,“ – sako slaugytoja Z. Stankevičienė. Edmundo Paukštės nuotr.

„Baisiausia būna pati pradžia, kai viskas neaišku, o baimių daugiau nei atsakymų. Žmonės negali palikti vienviečių palatų, jaučiasi kiek izoliuoti. Tačiau išvažiuodami iš čia pacientai pasakodavo, kad nebuvo viskas taip grėsminga, kaip jie manė. Kai patenki į skyrių, kur tavimi rūpinasi, kur jautiesi saugus ir dar lygiagrečiai gauni tau reikalingą gydymą, ko bijoti? Mes patys patardavome mažiau žiniasklaidos skaityti, o daugiau klausyti, ką sako gydytojai ir medicinos personalas“, – sako Z. Stankevičienė.

Naujai įkurto COVID-19 poskyris labiausiai išsiskiria preciziška sauga: 4–5 apsaugos lygis reiškia nuolat dėvimus respiratorius, kombinezonus ir kitas asmens apsaugos priemones.

„Aš jau pripratau prie mažesnio deguonies kiekio ir vėliau užsidėjusi paprastą kaukę jaučiuosi kaip gryname ore!“, – šypteli pašnekovė. Ji nė kiek nepyksta ant pacientų, kurie jos skyriaus kolegas dėl neįprastos aprangos vadina kosmonautais. Pacientai, nors ir nemato medicinos personalo veidų, pagal balsą, eiseną labai greitai atskiria, kas atėjo.

„Prie ligonių prisirišame ir mes. Izoliuotose šio poskyrio palatose žmonės praleidžia nemažai laiko, tad spėji ir susipažinti, ir susidraugauti – žmogus tik pažiūri, o tu jau supranti, ko jis nori. Gydėsi tokia senolė, tai žinojau: ir kur jos telefono įkroviklis, ir iš kokio puodelio mėgsta gerti arbatą“, –  atviravo Z. Stankevičienė. Jos manymu, slaugytoja pacientui pirmiausia yra ir psichologė, ir atrama.

Slaugytoja pacientui pirmiausia yra ir psichologė, ir atrama.

Be šiltų, raminančių žodžių ir vaistai gali ne taip gerai veikti. Todėl labai svarbu mylėti savo darbą, pacientams skleisti tik profesionalią informaciją, bet nepamiršti būti ir žmogumi: „Turbūt dar nesutikau žmogaus, kurio pykčio ir šalčio neištirpdytų nuoširdi šypsena, domėjimasis jo sveikata, noras padėti.“

Į šį poskyrį, kol dar buvo abejojančių, slaugytoja pasisiūlė ateiti pati – moteris tikina negalėjusi likti abejinga pandemijai, apėmusiai visą pasaulį. „Kas, jei ne tu?“, – klausia ji. Prasmės darbe pojūtis slaugytoją labai motyvuoja. Tai, jos teigimu, yra svarbiau nei finansinė išraiška. Juk darbe ne tik duodi, bet ir gauni – augi, įgyji naujų savybių, gilini jau turimas – kantrybę, empatiją, profesionalumą.

„Po beveik trijų mėnesių šiame naujame amplua jaučiuosi stipresnė. Žinoma, asmeninis gyvenimas prideda savų iššūkių – juk nebegalime keliauti nei pas gimines, nei į užsienį, be to, „antruoju etatu“ dirbame pedagogais, tačiau būdama taip arti šio naujojo viruso bijau jo mažiau, esu užtikrinta šviesesniu rytojumi ir labai laukiu saulėto pavasario“, – sako Z. Stankevičienė.

Ir nors pandemija paaštrino neigiamas emocijas, nuovargį, pyktį, tačiau slaugytojų bendruomenė, pašnekovės teigimu, tik dar labiau sustiprėjo – visi susivienijo dėl bendro tikslo.

Ir žinių, ir šilto rankos paspaudimo

Mariana Baranovska, Branduolinės medicinos skyriaus vyr. slaugos administratorė, NVI COVID-19 poskyryje dirba nuo metų pradžios. Moteris institute, kaip pati juokiasi, „gyvena“ nuo 1994 metų, kur pasiliko po praktikos. Toliau judėti jai nesinorėję, nes kiekvienas specialistas augti ir kilti karjeros laiptais gali ir pasirinktoje vienoje įstaigoje.

„Būti silpnu nėra gėda“, – darnios draugystės pagrindu dalijasi vyr. slaugos administratorė Mariana Baranovska.

„Pirmiausia, toks stabilumas ir atsidavimas vienai darbovietei leidžia labai gerai stebėti medicinos progresą – keičiasi įrankiai, technika, metodai, smagu mokytis naujų įgūdžių. Pavyzdžiui, pirmieji mano darbai buvo radioterapiniame (tuometiniame radiochirurginiame) skyriuje. Tuo metu chemoterapiją reikėdavo leisti švirkštais, vėliau sekė lašinės, dar vėliau – pompos. Pacientui vis patogiau“, – pasakojo M. Baranovska.

Ir nors darbo sąlygos, technologijos keitėsi, vienas dalykas ne tik nekito, bet tik stiprėjo – tai psichologinė darbo pusė, bendravimo su pacientu svarba.

„Šiandien pacientai yra reiklūs, apsiskaitę, siekiantys lygiaverčio dialogo, suprasti, kas ir kodėl jam daroma. Iš medicinos personalo jie tikisi ne tik profesinių žinių, gebėjimo jas perteikti, bet ir užuojautos, šilto rankos paspaudimo. Peržengę NVI duris jie būna kaip sausa kempinė, sugerianti tiek informaciją, tiek nuotaikas“, – kalbėjo pašnekovė.

Šiandien pacientai yra reiklūs, apsiskaitę, siekiantys lygiaverčio dialogo,

Taigi nenuostabu, kad gydytojas, slaugytojas šiandien yra ne tik profesionalas, bet ir draugas. Neretai pacientai pasirenka savo skyriaus favoritus  – laukia, kol būtent tas darbuotojas ateis, kad galėtų jam pasipasakotų, kaip jaučiasi, sulauktų patarimo.

„Su viena buvusia paciente iki šiandien esame artimos draugės, susitinkame. Būna, kad užeina pasveikę žmonės, padėkoja, kad padėjome pereiti tą iššūkių kupiną ligos kelią, kad vedėme už rankos. Ligos pakirstam – emociškai ir fiziškai – žmogui yra labai svarbu jausti, kad jis turi tą vieną artimą, šiltą žmogų, kuris paaiškintų, padėtų, nuramintų. Todėl viltingai laukiame ir atvejo vadybininko mūsų institute – specialisto, kuris padėtų nepaklysti klaidžiuose koridoriuose, primintų, kur, kada reikia ateiti“, – kalbėjo vyr. slaugos administratorė.

M. Baranovską šiek tiek liūdina, kad viešojoje erdvėje pasirodo daugiau skundų medicinos personalo darbu nei padėkų. Tai ne tik kiršina bendruomenę, bet mažina motyvaciją – juk vienas nuoširdus „ačiū“ gali praskaidrinti visą savaitę, o jei dar viešai parašytas! Moteris įsitikinusi, kad tvirta paciento, gydytojo ir slaugytojo komanda gali nuversti didžiausius kalnus, tad, jei gydantis atsiranda trikdžių, nepasitenkinimo, visada reikia drąsiai apie tai kalbėtis, drauge ieškoti sprendimų – NVI personalas tik nudžiugs galėjęs padėti.

„Bendravimas yra abipusis. Reikia ne tik daug tikėtis iš personalo, bet ir duoti – atvirumą, nuoširdumą, žmogiškumą. Būti silpnu nėra gėda“, – darnios draugystės pagrindu dalijasi pašnekovė.

Giedrė Petkevičė