Liz istorija: nesitikėjau susirgti liga, kurią gydyti mokiausi visą gyvenimą

Mano vardas Liz O’Riordan, konsultuojanti krūtų chirurgė. Ironiška, bet 2015 metų liepą, sulaukus 40-ies, man buvo diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys, staiga atsidūriau kitoje barikadų pusėje.

Pradėjau rašyti tinklaraštį – jis man padėjo susitaikyti su vėžio diagnoze, o dabar viešai pasakoju apie savo patirtį, nes tikiu, kad galiu padėti kitoms, panašioje situacijoje esančioms moterims. Dėl to 2016 metais buvau nominuota „Metų moters“ apdovanojimui. 2018-ųjų gegužę mano liga vėl sugrįžo. Turėjau atsisveikinti su savo chirurgės karjera, nes šiame darbe reikia daug ištvermės. Tapau pacientų advokate, skaitau pranešimus TED konferencijoje. Visai neseniai baigiau gydytis.

Kartu su profesore Trisha Greenhalgh parašėme knygą „Išsamus krūties vėžio vadovas: kaip jaustis stiprioms ir išlaikyti kontrolę“ (The Complete Guide to Breast Cancer: How to Feel Empowered and Take Control). Joje rašoma apie viską, ką moterims reikia žinoti, kad tvirčiau jaustųsi gydymo metu, pateikiama daugybė patarimų bei gudrybių.

„Konsultuojančia krūtų chirurge aš dirbau vos dvejus metus ir negalėjau nė pagalvoti, kad susirgsiu liga, kurią gydyti mokiausi visą gyvenimą“, – prisipažįsta Liz O’Riordan.

Taigi, 2015 metų liepą man buvo diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys. Konsultuojančia krūtų chirurge aš dirbau vos dvejus metus ir negalėjau nė pagalvoti, kad susirgsiu liga, kurią gydyti mokiausi visą gyvenimą. Buvau tvirta, sveika triatlonininkė. Kaip aš galėčiau susirgti krūties vėžiu?

Vienintelis būdas susidoroti su tuo, kas man atsitiko, buvo rašyti tinklaraštį. Tolimesniuose puslapiuose papasakosiu jums viską iš eilės – nuo diagnozės iki gydymo pabaigos.

Kaip žinojimas pakeičia gyvenimą?

 2015-ųjų liepos 21 d.

Dirbdama krūtų chirurge buvau įpratusi prie blogų naujienų ir, nors šis darbas atima daug jėgų, man jis patinka. Žinau, kad atlieku jį gerai, ir dažniausiai man pavyksta išvysti savo pacienčių ir jų šeimos narių veiduose kažką panašaus į šypseną.

Kiekvienai, kuriai reikia atlikti biopsiją, liepiu ateiti ne vienai – nesvarbu, ar tikiuosi gerų, ar blogų naujienų. Pagrindinė priežastis – labai baisu pasakyti moteriai, jog ji serga vėžiu, ir matyti, kaip ji išsvirduliuoja iš klinikos, mėgindama sulaikyti ašaras ir kažkaip grįžti namo. Norėdama sumažinti savo pacienčių jaudulį, patariu joms susirasti žmogų, kuris palaikytų draugiją, kol jos laukia susitikimo su manimi, kuris primintų, ką sakiau, paskui kartu pasėdėtų kavinėje.

Daugeliui moterų, ypač toms, kurioms buvo atliktas krūtų skenavimas (t. y., kai vėžys buvo pastebėtas mamogramoje, o pačioje krūtyje jo visiškai nesijautė), naujiena sukelia didžiulį šoką. Tai būdinga tik krūties vėžiui. Pavyzdžiui, žarnyno ar plaučių vėžiu susirgę žmonės paprastai jaučiasi „ne visai gerai“, ir, kai apsilanko pas šeimos gydytoją ar ligoninės konsultantą, iš dalies tikisi sužinoti, jog susirgo vėžiu. Mano pacientėms taip nutinka retai.

Taip yra todėl, kad dauguma moterų, kurių krūtyje tūno navikas, iki nustatant diagnozę nejaučia jokių fizinių simptomų. Neskauda pilvo, nekamuoja nuovargis, nepučia pilvo, nekrinta svoris. Krūtys tiesiog „sėdi“ liemenėlėje, nieko „neveikia“ ir niekaip neišduoda, kad kažkas yra blogai. Taigi žinia, kad susirgai krūties vėžiu, sukelia didžiulį šoką.

Paprastai skiriu 30–45 minutes ramiai paaiškinti pacientei apie visus krūties vėžio diagnostikos ir gydymo etapus. Kai kurioms tai reiškia papildomus skenavimus planuojant operaciją. Daugeliui tenka apsispręsti, ar duoti sutikimą gana sudėtingai operacijai. O dar su kai kurioms pirmiausia reikia aptarti chemoterapiją. Mes pamažu, nedidelėmis dozėmis, „lašiname“ informaciją, atsižvelgdami į tai, kaip ir kada pacientei norisi ją išgirsti.

Dauguma pacienčių, išgirdusios žodį „vėžys“, paskui beveik nieko neprisimena iš to, ką joms pasakome, todėl papildomai pateikiame informacinius lapelius, brošiūras, lankstinukus. Juos galima skaityti sau tinkamu tempu, o paskui jau laukti slaugytojų skambučių ir registruotis vizitams.

NIEKO iš viso to man neprireikė sėdint tame ultragarso kabinete. Kai pamačiau skenavimo rezultatus, tą pačią sekundę viską supratau.

Tai buvo akivaizdus vėžys.

Ir jis buvo didelis (palyginti su ne itin didele mano krūtimi).

Akimirksniu galvoje ėmė suktis mintys:

• Man reikia biopsijos – sakau pacientams, kad tai neskausminga, bet ar tikrai?
• Ar jis išplito į pažastį? Žinau, kad konsultantė užčiuopė keletą mazgų.
• Jis turi būti skiltinis, nes jo nebuvo matyti mamogramoje.
• Ar jis gali būti didesnis, nei rodo ultragarsinis tyrimas?
• Ar jis gali būti kitoje pusėje?
• Man reikės mastektomijos.
• Kokios krūties rekonstrukcijos noriu – turiu tik vieną pasirinkimą.
• Aš siaubinga plastinės rekonstrukcijos chirurgo pacientė, nes esu kaulėta ir neturiu pilvo.
• Man reikės chemoterapijos, nes esu jauna – įdomu, ar ją man pirmiausia skirs?
• Suplanuotas visas rytojaus konsultacijų ir operacijų tvarkaraštis – kaip, po galais, aš susitvarkysiu?
• Šiemet jau nedirbau 6 mėnesius – ar galėsiu nedirbti dar ilgiau?
• Kaip gyvensiu su mažėjančiu darbo užmokesčiu, jei dar ilgiau nedirbsiu?
• Aš tikrai nenoriu menopauzės sulaukusi 40-ies.
• Ar reikės išsiimti kontraceptinę spiralę prieš chemoterapiją?
• Man atliks kompiuterinę tomografiją (KT), jei reikės – chemoterapiją, o jeigu jis išplitęs?

Ką tik mano gyvenimas pasikeitė visiems laikams.

Nors biopsija dar nebuvo paimta ir niekas nebuvo patvirtinta, aš jau žinojau.

Dauguma pacienčių, išgirdusios žodį „vėžys“, paskui beveik nieko neprisimena iš to, ką joms pasakome.

Ir radiologas žinojo.

Mes abu žinojome.

Ir tuo metu galvoje spragtelėjo mygtukas. Visi jausmai ir emocijos išsijungė. Esu dalykiška ir faktus mėgstanti Liz. Esu stipri, nepriklausoma ir blaivaus proto. Turiu susitvarkyti.

Norėdama apsisaugoti ir, svarbiausia, apsaugoti savo pažįstamus ir mylimus žmones, persijungiau į savisaugos režimą.

Nes aš per daug žinojau. Žinojau atsakymus į visus klausimus ir visas galimas pasekmes. Ir negalėjau su niekuo dalytis ta informacija. Nenorėjau nieko gąsdinti – jau ir taip nelengva viską žinoti apie save.

Tai nevyksta iš tikrųjų. To negali būti.

Viską neigti ir kvėpuoti.

2015-ųjų liepos 29 d.

Trečiadienio rytą mudu su Dermotu nuvykome į Krūties vėžio skyrių pas mano konsultantą išgirsti gydytojų konsiliumo verdikto. Man tai buvo tikrai nervingas metas, nes žinojau, kaip viskas gali būti liūdna.

Pirma, kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, kad vėžys nėra išplitęs,  yra tik krūties ribose. Uf… Antra, receptoriai – moteriškųjų hormonų estrogenų (ER) teigiamas ir HER2 neigiamas. Ufff… Trečia, magnetinio rezonanso tyrimas patvirtino, kad kita mano krūtis švari. Tačiau vėžys buvo daug didesnis nei gumbas, matomas ultragarso aparatu.

Galiausiai paaiškėjo, kad patologija komplikuota – mano krūtyje buvo visko, bet vėžys buvo mišrus – duktalinis ir lobulinis. Lobulinis vėžys man nebuvo naujiena – jis dažniausiai nematomas atliekant mamografiją, o magnetinio rezonanso tyrimas parodo jį didesnį nei ultragarsas.

Tada buvo pasakyta, kad prieš operaciją man reikės neoadjuvantinės chemoterapijos, tad dar šią popietę turiu nueiti pas onkologą. Chemoterapija man bus atliekama Vakarų Safolke. Toliau teks nuspręsti, kur norėčiau būti operuojama. Priimti šį spendimą buvo nepaprastai sunku. Ar turėčiau rinktis savo mylimą ligoninę, kur mus su vyru visi gerai pažįsta? Čia mane operuotų artimas draugas ir patikimas kolega, jam asistuotų operacinės personalas, su kuriuo dirbau keletą metų.

Kita vertus, galėčiau rinktis kitus krūtų chirurgus, turinčius tokią pat kvalifikaciją kaip ir aš, bet tai reikštų, kad būsiu toli nuo namų ir paskui turėsiu važinėti į ten ir atgal tikrintis.

Tada dar iškilo klausimas, kokios operacijos reikia (darant prielaidą, kad chemoterapija nesumažins vėžio iki labai menko gumbelio ir man reikės mastektomijos bei krūties rekonstrukcijos). Aš vis dar svarsčiau, ką sau patarčiau, jei sutikčiau save klinikoje. Ėmiau galvoti, ne ko noriu, o kokią operaciją sau daryčiau.

Po konsultacijos nuėjau į Ultragarso skyrių, kad man į naviką įdėtų detektorių. Tai standartinė procedūra toms, kurioms numatyta chemoterapija prieš operaciją. Kai kurie navikai susitraukia tiek, kad jo nebesimato atliekant magnetinio rezonanso tyrimą, todėl chirurgas turi žinoti, kurią krūties dalį šalinti. Detektorius įdedamas į naviko centrą, tad vėliau jis gerai regimas ultragarso aparato ekrane. Tai reiškė dar vieną adatą į mano vargšę, mėlynėmis nusėtą krūtį.

2015-ųjų liepos 31 d.

Ta diena man kėlė tiek daug nerimo. Jau po visko kilo begalė klausimų, kuriuos turėjau užduoti anksčiau – arba prieš dvi dienas per vizitą pas onkologą, arba prieš dieną, paskambinusi slaugytojai specialistei. Bet man nesinorėjo niekam kvaršinti galvos. Aš daug skaičiau internete, ką pasiimti į chemoterapiją ir kiek laiko ten galiu užtrukti, ir maniau, jog to pakanka. Dabar galvoju, kad būtų buvę gerai, jei visa tai būčiau sužinojusi dar per konsultaciją. Buvo tik porą dienų suvokti viskam, kas vyksta, neturėjau klausimų sąrašo, kurį būčiau galėjusi pasiimti į konsultaciją. Dabar kiekvieną kartą sudarau ilgą sąrašą, kad nieko nepamirščiau.

1) Ką apsirengti?

2) Kiek laiko aš ten būsiu?

3) Ką turėčiau atsinešti?

Naršydama radau, kad turėčiau vilkėti patogius drabužius su lengvai atsagstoma viršutine dalimi, kad būtų lengva prieiti prie gydymo vietos. Vasarą nėra bėdos, nes šilta, bet žiemą visokie megztiniai ir golfai aukšta apykakle netinka. Laimei, aš galiu dėvėti užsegamą megztinį, nes mano gydymo vieta yra viršutinėje krūtinės dalyje, bet jei turėčiau į ranką įdėtą kateterį, man reikėtų drabužių trumpomis arba ilgomis rankovėmis, kad jas galėčiau lengvai atraitoti.

Tada maniau, kad būsiu ten visą dieną. Dabar žinau, jog yra daug skirtingų chemoterapijos režimų, skirtų įvairiems vėžio atvejams. Aš buvau prisikrovusi krepšį daiktų, kurių man būtų užtekę visam savaitgaliui, bet iš tikrųjų praleidau skyriuje tik dvi valandas ir beveik prie jų neprisiliečiau. Vėliau parašysiu apie tai, kokios interneto svetainės buvo naudingos, kokių patarimų gavau iš kitų žmonių, apie įvairius šalutinius visų vaistų poveikius.

Parengta pagal:
http://liz.oriordan.co.uk/CancerBlog/chemotherapy/?post=what-learning-curve
http://liz.oriordan.co.uk/CancerBlog/chemotherapy/?post=information-overload
http://liz.oriordan.co.uk/CancerBlog/chemotherapy/?post=chemo-cycle-1

Tęsinys kitame „Rožinio gyvenimo“ numeryje.

Nuotraukos iš http://liz.oriordan.co.uk/CancerBlog/