Dažniausi klausimai ir mitai apie chemoterapiją: atsako specialistas

„Chemoterapinė onkologija – viena pažangiausių ir dinamiškiausių šių dienų medicinos specialybių. Kas buvo nežinoma vakar, šiandiena mus pasitinka su naujomis gydymo galimybėmis ir naujomis viltimis. Tai svarbi žinutė pacientui“, – sako Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Chemoterapijos skyriaus su dienos stacionaru vedėja gydytoja onkologė chemoterapeutė doc. dr. Birutė Brasiūnienė ir sutinka plačiau pakomentuoti dažniausius mitus bei klausimus apie chemoterapiją.

Chemoterapija yra personalizuoto gydymo dalis ar ji visiems skiriama vienodai?

Terminas „chemoterapija“ gali būti aiškinamas dvejopai: dažnai tai bendrinis priešvėžinių vaistų pavadinimas arba tikslesnis – tai cheminiai junginiai, kurie nespecifiškai veikia skirtingas vėžinės ląstelės gyvavimo fazes, stabdo jos patologinį vystymąsi ir dauginimąsi.

Priešvėžinių medikamentų grupei priklauso chemoterapija,  hormonoterapija, taikinių terapija – veikianti konkrečias vėžinės ląstelės dalis – taikinius, dažnai esant tam tikroms nustatytoms mutacijoms, bei imunoterapija, kuri gali būti aktyvi ar pasyvi. Kol nebuvo sukurta taikinių terapija, imunoterapija, vėžiui gydyti galėjo būti skiriami keli sisteminio gydymo metodai: chemoterapija, hormonoterapija. Neturėjome tiek žinių apie įvairius specifinius genetinius pokyčius, mutacijas, svarbias vėžio patogenezei, todėl ir gydymas nebuvo vadinamas personalizuotu ar individualizuotu. Šiandien jau suprantame, kodėl kai kurių vėžio tipų neveikia chemoterapija, išmanome apie specifines mutacijas, turime specifinių vaistų taikinių, kurie gali būti derinami su chemoterapija ar imunoterapija, ir galime džiaugtis geresniais gydymo rezultatais, o tai – jau personalizuotos onkologijos kryptis.

„Kalbant apie vėžio gydymą, netikslu būtų išskirti vieną kurį gydymo metodą. Sėkmingiausių rezultatų sulaukiame gydydami kompleksiškai“, – sako doc. dr. B. Brasiūnienė. Asmeninio albumo nuotr.

Teiginys, kad chemoterapija – pasenęs gydymo būdas ir pacientui padės tik nauji metodai, kaip antai imunoterapija, – mitas ar teisybė?

Chemoterapija pradėta taikyti 1940-aisiais. Nors artėjame prie jos šimtmečio, negalime paneigti jos efektyvumo. Chemoterapijos atradimas padėjo pamatus naujoms terapijoms. Iki šių dienų ji taikoma kai kuriems vėžio tipams (krūties, ginekologiniai vėžiai, plaučių vėžys, sarkomos, germinaciniai, virškinamojo trakto navikai ir kt.) gydyti, dažnai skiriama kartu su taikinių terapija (krūties, žarnyno, plaučių ir kitų lokacijų vėžiui gydyti).

Dabar kasdienybe tampa dar vienas vėžio gydymo metodas – imunoterapija. Mokslas ir praktika žengia dar toliau: šiuo metu vyksta klinikiniai tyrimai, kuriuose derinama taikinių terapija, imunoterapija, senoji chemoterapija ir pan. Šiandien dar negalime pasakyti, ar imunoterapija „užkariaus“ visus vėžio gydymo tipus, nes jau dabar aišku, kad yra jai jautrių navikų ir vadinamųjų „šaltųjų“, jai nejautrių vėžio tipų. Vykdoma daug mokslo ir klinikinių tyrimų, kurie turėtų atsakyti į šiandien kylančius klausimus ir tuo pačiu tikimės dar sėkmingesnių gydymo rezultatų vis plačiau skiriant inovatyvius vėžio gydymo vaistus.

Ką reiškia skirtingos chemoterapijos spalvos ir ar tikrai raudona yra sunkiausiai toleruojama?

Vaisto spalva ir chemoterapijos toleravimas ar toksiškumas neturi jokio ryšio. Jūsų minima raudona chemoterapija yra antraciklinų grupės, ji dažniausiai skiriama krūties vėžiui, sarkomai gydyti. Tai seniai žinoma chemoterapijos rūšis. Ji įtraukta į minėtų vėžio tipų tarptautinius gydymo algoritmus ir priskiriama prie schemų, kurios gali sukelti vidutinį, kai vartojamas vienas vaistas, ar stiprų pykinimą, kai vartojamas su kitu chemopreparatu. Nors ji skiriama jau daug metų ir turime vis efektyvesnių vaistų pykinimui mažinti, raudonos chemijos baimės išlieka. Svarbu žinoti, kad chemoterapijos toleravimą lemia ne tik vaisto cheminės savybės, bet ir paciento būklė, gretutinės ligos, vartojami vaistai ir kt.

Atsakydama į klausimą dėl chemoterapijos baimės, visgi norėčiau akcentuoti ne spalvą, o gerą komunikaciją tarp paciento ir jį prižiūrinčio medicinos personalo – svarbu ne tik mūsų, medikų, žinios, patirtis, bet ir personalo geranoriškumas, pozityvumas, empatija.

Chemoterapijos toleravimą lemia ne tik vaisto cheminės savybės, bet ir paciento būklė, gretutinės ligos, vartojami vaistai ir kt.

Ar dažnai skiriama chemoterapija? Ar ji gali būti skiriama prevenciškai prieš kitą, pavyzdžiui, chirurginį vėžio gydymą?

Tiek chirurgija, tiek spindulinė terapija priskiriama lokaliems gydymo metodams, kai išoperuojamas navikas ir švitinamas vėžys ar jo metastazės. Medikamentinis priešvėžinis gydymas yra sisteminis: į veną leidžiami ar geriami vaistai pasiskirsto visame organizme ir taip apsaugo nuo naujų metastazių atsiradimo arba mažina vidaus organuose jau esančias metastazes.

Platesnis medikamentinio gydymo taikymas tiesiogiai susijęs su mokslo atradimais, specifinėmis mutacijomis ir specifinio gydymo parinkimu. Tie patys mokslo šaltiniai įrodo, kad anksčiau pradėjus skirti priešvėžinį medikamentinį gydymą, galima pagerinti chirurginio gydymo rezultatus, todėl skiriame neoadjuvatinį gydymą (esant krūties, žarnyno, skrandžio ir kitokiam vėžiui). Kitas pavyzdys, kaip plečiasi sisteminio medikamentinio gydymo skyrimas – seniai žinomo krūties vėžio gydymo hormonoterapija trukmė ilgėja iki 10 metų, nes tyrimai rodo, kad tai mažina ligos atkryčio riziką.

Kalbant apie vėžio gydymą, netikslu būtų išskirti vieną kurį gydymo metodą. Sėkmingiausių rezultatų sulaukiame gydydami kompleksiškai, kai priešvėžinis medikamentinis gydymas derinamas su chirurgija ar spinduline terapija ir pan., tai yra konkrečios ligos atveju dalyvaujant multidisciplininei specialistų komandai rekomenduojami veiksmingiausi gydymo būdai. Tokia yra geriausia onkologinė šių dienų praktika.

Ar po chemoterapijos visiems pacientams nuslenka plaukai?

Dėl chemoterapijos poveikio plauko maišeliui gydymosi metu iškrenta plaukas, tuo pasižymi ne visi chemoterapiniai vaistai. Plaukų slinkimas yra estetinė problema. Požiūris į ją priklauso nuo paties paciento pozicijos. Vieniems tai labai svarbu, kitiems – mažiau. Labai jautriai plaukų netekimą išgyvena jaunos moterys, mamos, nes jų vaikučiai mato šiuos pokyčius ir jiems sudėtinga paaiškinti, kas vyksta. Prieš pradedant chemoterapiją ligoniai informuojami apie plaukų slinkimo tikimybę, jei pageidauja, rekomenduojame šaldymo aparatus plaukams saugoti, deja, jų poveikis nėra šimtaprocentinis. Apskritai kalbant apie chemoterapijos šalutinius poveikius, svarbu aptarti su ligoniu visas vaisto toksiškumo galimybes, paaiškinti, kaip jas atpažinti, kada kreiptis pagalbos.

Chemoterapijos atsisakoma ne tik bijantis dėl plaukų slinkimo (kasmet turime po kelis tokius atvejus ir tai nėra tik lietuvių ligonių problema), bet ir dėl pačios ligos neigimo. Tokiais atvejais būtina tiek paciento artimųjų, tiek medicinos personalo pagalba – padėti suprasti naujus pokyčius, padėti priimti ligą, paaiškinti gydymo svarbą. Džiaugiamės, kai žmonės persigalvoja ir grįžta gydytis. Beje, neretai stebime, kai dėl plaukų slinkimo nerimavę pacientai vėliau gydydamiesi mažai dėl to jaudinasi.

Populiarus mitas: chemoterapija labai susilpnina organizmą, tad geriau tokio gydymo nė nepradėti. Kaip galėtumėte jį pakomentuoti?

Iš tiesų vėžio diagnozė – didelis stresas ligoniui. Dažnai iškart reikia pradėti gydymą, kuris keis kasdienybę, šeimos ar darbo planus, – tai tampa tikru iššūkiu ir sergančiam žmogui, ir jo artimiesiems. Chemoterapija, arba priešvėžinis medikamentinis gydymas, veikdamas vėžinę ląstelę, kartu veikia ir kitas, greitai besidauginančias organizmo ląsteles, dėl to slenka plaukai, opėja gleivinės, viduriuojama arba vemiama. Organizmą silpnina pati liga, vėžys, o gydymu bandoma stabdyti vėžio plitimą, kad mažėtų naviko masė. Šioms mąžtant neretai gerėja paciento savijauta: jis nebekarščiuoja, atsiranda apetitas, grįžta svoris ir pan. Be abejo, vaistai turi šalutinių poveikių, kuriuos svarbu žinoti, laiku atpažinti ir gydyti. Kiekvienas onkologas konkretaus priešvėžinio vaisto toksiškumo atveju rekomenduoja gydymą, dozių korekcijas ar kitas galinčias padėti priemones.

Savo pacientams visada akcentuoju kelis dalykus.  Pirmiausia –  iškilus problemai ieškokite pagalbos: kalbėkite su savo onkologu, pasakokite, kas blogai, kokių naujų požymių pastebėjote, klauskite patarimų. Nuolat kviečiame žmones naudotis vėžio informacijos centrais, paciento mokyklomis, konsultuotis su specialistais (dietologu, reabilitologu ir t. t.).

Kitas dalykas – ką gali padaryti pats ligonis, kad gydymas būtų kuo geriau toleruojamas, kad būtų kuo lengviau po jo atsigauti. Tai paprasti ir visiems gerai žinomi dalykai: įtampos vengimas ar mažinimas (adekvatus darbo ir poilsio režimas, pokalbiai, mėgstami užsiėmimai, atpalaiduojanti veikla ir pan.), fizinis aktyvumas (ypač – lauke),  sveika mityba. Tie patys sveikos gyvensenos principai aktualūs ir sergančiam, ir sveikstančiam, ir net onkologine liga nesergančiam žmogui.

Giedrė Petkevičė