Onkopsichologė S. Birbilaitė: šiame darbe kaip ir gyvenime – visa vaivorykštės paletė

Sandra Birbilaitė onkopsichologe dirba jau 15 metų. Jai teko gerokai paplušėti, kol pacientai ir net medicinos bendruomenė suprato tokių paslaugų poreikį. Rezultatas – šiandien žmonės jau noriai ateina į jos kabinetą Nacionaliniame vėžio institute, kur ji kasdien praktikuoja gydomąją pokalbio galią – individualiai arba per grupines terapijas.

„Liga – labai stiprus egzistencinis patyrimas, pabrėžiantis žmogaus laikinumą. Šis suvokimas daugeliui atveria akis ir priverčia atrasti savyje nepažintų klodų, talentų, stiprybių ir begalinę meilę gyvenimui“, – sako S. Birbilaitė ir praveria duris į savo darbą, kuriame, jos teigimu, vyrauja šviesios spalvos.

Sandra, papasakokite apie onkopsichologijos ištakas. Juk ne visada prie Jūsų kabineto driekėsi eilės?

Prieš 15 metų onkologinius pacientus konsultavo tik vienas psichologas, kurio specializacija – darbas su žmonėmis po kaulų čiulpų transplantacijų. Pamenu, į mane kreipėsi vienos draugijos pirmininkė, atviraudama, kad pacientams trūksta psichologinės pagalbos. Kartu su ja parašėme projektą, bet lengva nebuvo – visiems tuo metu atrodė, jog onkologiniams ligoniams nereikia ypatingos paramos, pakanka bendrųjų psichologų. Teko įtikinti, kad sergantiems onkologinėmis ligomis reikalinga specializuota pagalba. Onkopsichologas privalo turėti žinių apie gydymą, ligos stadijas, skirtingus vaistus bei šalutinį jų poveikį. Vienaip dirbi su žmogumi, ką tik išgirdusiu diagnozę, kitaip – su bijančiu operacijos, dar kitaip – su tuo, kuriam liga progresuoja, ar, priešingai, didesnė tikimybė pasveikti. Mes, onkopsichologai, suprantame ligonio psichologiją, gebame spręsti krizes ir lygiagrečiai turime daug specifinių žinių apie vėžį ir taikomo gydymo poveikį.

„Psichologai nesprendžia problemos – jie padeda pakeisti požiūrį į situaciją“, – primena onkopsichologė S. Birbilaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Ar šiandien nebereikia įrodinėti onkopsichologo darbo vertės?

Vos pradėjusi dirbti buvau šiltai priimta medikų bendruomenės, bet pacientams reikėjo ilgai aiškinti, kuo galiu padėti, kada verta į mane kreiptis. Vyravo neigiamos nuostatos, esą onkopsichologas gydo psichikos ligas. Tekdavo patikslinti, kad psichologas – svarbus komandos narys, padedantis geriau suvokti ir priimti savo jausmus. Psichologas dalyvauja gydymo ir sveikimo procese. Pavyzdžiui, kai kurių gydytojo ištartų terminų nesuprantantis, bet nedrįstantis paklausti žmogus užsidaro arba susikuria įvairių mitų, baimių. Būna, kai kurie pacientai atsisako tam tikrų skausmą malšinančių vaistų, nes klaidingai mano, jog pasidarys nuo jų priklausomi. Psichologas kartais tampa tarpininku tarp gydytojo ir paciento, tarp paciento ir jo artimųjų. Ne kartą, žmogui leidus, teko tarpininkauti, padėti užmegzti kontaktą su mediku. Visa tai vieniems padeda įveikti baimes, kitiems – rasti argumentų nenutraukti gydymo.

Kiek įprastai trunka Jūsų ir pacientų bendravimas? Ar galima padėti per vieną susitikimą?

Jei reikia trumpalaikės krizių intervencijos (sužinojus diagnozę, kai labai baisu), psichologas per vieną ar kelis užsiėmimus gali padėti suvokti situaciją, išgryninti baimę ir ją sumažinti. Yra žmonių, kuriems reikalinga ilgalaikė pagalba per gydymą ar net praėjus keleriems metams po jo. Tai galioja ir artimiesiems, pajutusiems pagalbos poreikį. Jei kalbame apie depresiją, nerimą, mirties baimę, natūralu, jog reikės daugiau konsultacijų – kelis mėnesius ar net metus. Svarbiausia, kad žmogus gautų tai, ko jam reikia, tada, kai jam to labiausiai reikia.

Psichologas kartais tampa tarpininku tarp gydytojo ir paciento, tarp paciento ir jo artimųjų.

Kaip žmonės Jus suranda, ateina pas Jus?

Kai pradėjau dirbti, pati eidavau pas pacientus, bandydavau užmegzti su jais ryšį, pelnyti pasitikėjimą. Pirmas pokalbis daugeliui yra nedrąsiausias, tačiau jo reikia norint suprasti, ar tau tinka psichologas, ar pavyks užmegzti su juo kontaktą. Šiandien žmonės jau patys ieško pagalbos, nemažai jų nukreipia ir gydytojai. Tiesa, ateina ir patys medikai – jų darbas taip pat kelia didelę įtampą ir jiems reikia pagalbos. Tik ramus gydytojas galės padėti pacientui. Tik informuotas ir savo emocijas priimantis žmogus galės sėkmingai įveikti ligą.

Depositphotos nuotr.

Papasakokite plačiau apie grupines terapijas – kam ir kada jos veiksmingos?

Tai yra motyvuotas žmogaus apsisprendimas ateiti ir kalbėtis apie savo problemas grupėje. Ne visiems tai tinka, bet iš patirties sakau, tai – puikus pagalbos būdas, gerokai paspartinantis psichologinius pokyčius. Grupėje kiekvienas atsiveria tada, kada nori, ir tiek, kiek nori. Ir nuo jo paties priklauso, kiek naudos išsineš. Vieni kalba daugiau ir taip gyja, kiti klauso, išgyvena ir lygiai taip pat gauna naudą. Grupėje, girdėdamas kito jausmus, keitiesi pats, ir čia vyrauja įvairiausios emocijos. Maža grupė – išorinio gyvenimo atspindys.

Prieš ateidami į grupę kai kurie baiminasi, kad bus labai liūdna ir visi tik ašaros. Natūralu, grupėje būna visko – ašaras keičia juokas, ir atvirkščiai. Bet ir paverkti, jaučiant bendraminčių palaikymą, naudinga. Grupė dažnai padeda žmogui ištrūkti iš sąstingio, atsikratyti bejėgiškumo. Žmonės čia grįžta, nes žino, kad sulauks palaikymo, paramos. Kartais pacientai prisipažįsta, kad, praėjus keleriems metams po gydymo, šeima ar draugai nebenori su jais kalbėti apie ligą – jiems per sunku, per daug savų rūpesčių. Todėl grupė yra saugi aplinka dalytis tuo, kas tau aktualu. Čia visi vienodi. Tad nenuostabu, kad žmonės čia susidraugauja, drauge leidžia laiką, buriasi laisvalaikiui. Daugelis labai suartėja ir toliau bendrauja grupės susitikimams pasibaigus, jau be psichologo pagalbos.

O ką sprendžiate per individualias konsultacijas?

Individuali konsultacija įprastai trunka iki valandos. Per pirmąjį susitikimą pacientas papasakoja, ko siekia, ko tikisi iš terapijos, susipažįsta su manimi, pamato mano darbo stilių ir nusprendžia, ar mums pakeliui. Žmogus neateina pas specialistą tada, kai jam gerai. Dažniausiai reikalinga palaikomoji terapija per gydymą, kai aplanko įvairios mintys, bejėgiškumo jausmas, baimė dėl ateities, šalutinio gydymo poveikio ar kai žmogus nebemato prasmės gyventi. Psichologas tampa palydovu, pagalbininku, bet daugiausia gydo bendravimas. Jei žmogus pasikalba ir atsiveria, jam palengvėja. Santykio užmezgimas ir žinojimas, kad turi pas ką ateiti, su kuo ieškoti išeities iš sunkios padėties, turi gydomąją galią.

Psichologai nesprendžia problemos – jie padeda pakeisti požiūrį į situaciją. Susirgęs onkologine liga tu negali pakeisti ligos fakto, diagnozės sunkumo ar tam tikrų asmenų požiūrio į tave (būna, bičiuliai atsitraukia, kai kas dėl ligos netenka darbo). Psichologas skatina kitaip pažvelgti į susiklosčiusias aplinkybes, ieškoti naujų galimybių.

Į kokius vidinius jausmus, kurie išduotų poreikį bendrauti su specialistu, vertėtų atkreipti dėmesį?

Visus onkologinius pacientus raginu ateiti bent į vieną pokalbį su psichologu. Diagnozė yra krizinė situacija, tad specialisto pagalba joje naudinga. Natūralu, kad išgirdus diagnozę aplanko niūrios mintys. Jeigu per porą mėnesių padėtis nepagerėja, jei liūdesys užsitęsia, kankina bemiegės naktys, jei atsiranda su gydymu nesusijusių valgymo sutrikimų, jei kamuoja mintys apie gyvenimo prasmės praradimą, jei visiškai negali kalbėti apie ligą, vadinasi, vienos emocijos dar slopinamos, su kitomis dar nesusitaikyta ir vizitas pas onkopsichologą būtų labai naudingas.

Kita ateinančiųjų grupė ieško būdų, kaip pranešti diagnozę savo artimiesiems, vaikams, darbdaviui ar kolegoms. Su tais pačiais klausimais atvyksta ir paciento artimieji – kaip padėti mylimam sergančiam žmogui? Kaip pačiam susigaudyti šioje situacijoje? Neretai nesusimąstoma, jog  pagalbos bei palaikymo reikia ir onkologinio paciento artimiesiems, nes ant jų pečių užgriūva visa buitis, finansinė našta ir rūpestis dėl namų. Daugelis, žinoma, atsigręžia į ligonį, bet lygiai taip pat gali palūžti ir artimieji.

Depositphotos nuotr.

Neretai vėžio diagnozė būna tarsi dramblys kambaryje – nelengva pradėti pokalbį, kai kada iš nežinojimo ištariamos frazės, kurios sergantį onkologine liga tik atitolina. Kaip kalbėtis apie ligą už Jūsų kabineto ribų?

Pacientai labai dažnai sako, jog jiems reikia ne gailesčio, o atjautos. Todėl frazę „kaip man tavęs gaila“, verčiau pakeisti nuoširdžiu klausimu „o kaip tu laikaisi?“ Kartais jie patyli, kartais atsiveria, tik, šiukštu, nepulti siūlyti sprendimo būdų, piršti savo nuomonės ar, kaip minėjau, gailėtis.

Atjauta reiškia jausti ir suprasti kito emocijas, jų nekeisti ir nenuvertinti: pabūti šalia, kai kitam sunku, palaikyti ranką, kartais – patylėti drauge, tiesiog išklausyti. Nereikia ieškoti sprendimo už sergantį, verčiau leisti jam išsikalbėti, net daug kartų apie tą patį. Žmonėms knieti kalbėti apie ligą net praėjus ilgam laikui po gydymo. Nėra ko baugintis kito ašarų – verkti yra gerai. Taip išliejama įtampa ir užleidžiama vieta kitoms emocijoms. Būti žmogumi, šalia kurio lengva verkti, – didžiulis įvertinimas ir pasitikėjimas. Neskubėkite tvirtinti, kad „viskas bus gerai“: visų pirma – jūs to nežinote, antra – tarsi užčiaupiate kalbantįjį: „gana, nebegaliu tavęs klausyti“. Šią frazę geriau pakeisti patylėjimu ar paprasčiausiai ištarti:  „Nežinau, ką tau atsakyti, bet dabar labai noriu būti kartu su tavim.“ Užtenka paskambinti žmogui ir pasakyti: „Aš apie tave daug galvoju, kaip tu šią akimirką jautiesi? Tu man svarbus, tu man rūpi, atvažiuosiu ir, jei nori, padėsiu tau sutvarkyti namus.“ Mums visiems reikia meilės ir žinojimo, kad kažkas mumis rūpinasi.

Neretai susirgę žmonės suvokia, kad negyveno savo gyvenimo, o tik egzistavo.

Kai žmogus suserga, jis pasąmoningai savo aplinkoje ima ieškoti tų, kuriems galės atsiverti. Išgirdus diagnozę, greta baimės, šoko, pykčio graužia gėda, kad susirgau, širdyje dilgčioja baimė dėl kitų reakcijos – žmonės bijo būti atstumti. Sergantys onkologinėmis ligomis baiminasi apkalbų, bet jos yra neišvengiamos. Svarbu suvokti, kad jūs nieko niekam neskolingi ir jei nenorite, neprivalote aplinkinių informuoti apie savo ligą, nes tai jūsų asmeninė informacija. Vieniems lengviau išsikalbėti, kitiems užtenka poros artimųjų palaikymo.

Kokios dar emocijos yra tarsi šauktukai, kad derėtų ieškoti pagalbos?

Visos užklupusios emocijos yra geros. Natūralu pykti, abejoti diagnoze, viltis, jog įsivėlė klaida, norėti visus atstumti ir jaustis vienišam. Kai žmogus priima, kad visi patiria įvairių sukrėtimų ir jais gyvenimas nesibaigia, pyktis ima slūgti. Dar kurį laiką vyksta vidinis pasipriešinimas ir neigimas – juk turėjau tiek daug planų, kaip čia dabar sirgsiu?

Man, kaip psichologei, SOS signalas yra bejėgiškumo jausmas. Jis itin galingas ir gali žymėti depresijos pradžią. Bejėgiškumas turi savybę „išjungti“ imuninę sistemą. Tyrimai rodo, kad būtent bejėgiškumas daro įtaką sveikimo rezultatams. Dirbdami kartu su pacientu galime sėkmingai jį sumažinti ir priimti realybę.

O ką savo darbe gaunate Jūs pati?

Onkopsichologo darbas duoda labai daug. Dirbti su žmonėmis, girdėti jų istorijas ir galėti būti šalia jiems sunkiu metu, būti palydovu jų fizinio ir psichologinio sveikimo kelionėje man yra neįkainojama patirtis. Prisiliesti prie kitos asmenybės istorijos – didžiulė dovana. Kiekvienas, užėjęs į mano kabinetą, man yra be galo svarbus, ypatingas. Tai – nuolatinis santykių mezgimas su įvairiais unikalią patirtį turinčiais žmonėmis.

Dirbdama supranti, kad čia karaliauja ne juoda spalva, o visa vaivorykštės paletė – koks ir yra gyvenimas. Neretai susirgę žmonės suvokia, kad negyveno savo gyvenimo, o tik egzistavo. Diena iš dienos nenuilstamai triūsė, ruošėsi ateičiai, manė, kad vėliau bus lengviau, laukė atostogų, pensijos, kitų gerų dalykų. Liga – stiprus egzistencinis patyrimas, primenantis žmogaus laikinumą. Šis suvokimas daugeliui atveria akis ir priverčia atrasti savyje nepažintų klodų, talentų, stiprybių ir begalinę meilę gyvenimui. Kai gimstame, gyvenimą priimame kaip neginčijamą duotybę, o susirgę žmonės sąmoningai suvokia būties svarbą, trapumą, prasmę. Tada keičia darbus, rūpinasi savo norais, atsisako toksiškų santykių ar „sutaiso“ tuos, kurie per klaidą nutrūko, ir būna laimingi, kaip niekad iki tol. Neretai sako jaučiantys dėkingumą ligai, nes tik dėl jos pradėjo gyventi, sportuoti, rūpintis mityba, savo vidumi ir išore. Jie supranta, kad ne darbas svarbiausia, o santykiai. Tokios gyvenimo dovanos yra labai svarbios.

Ačiū už pokalbį.

Giedrė Petkevičė