Po metastazavusio krūties vėžio diagnozės gyvenimas gali būti ilgas ir laimingas

Metastazavusio krūties vėžio diagnozė vienoms būna tarsi griausmas iš giedro dangaus, kitoms – sukelia liūdesį ir neviltį, kad liga vėl sugrįžo. Tačiau, sėkmingai gydantis, su šia liga galima nugyventi dar ilgus metus. Juo labiau, vis atsiranda viltį teikiančių naujų gydymo metodų, registruojama naujų vaistų.

Apie tai kalbamės su VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja onkologe chemoterapeute Skaiste Tulyte.

Kaip dažnai Jūsų praktikoje diagnozuojamas metastazavęs krūties vėžys? Ar yra kokių nors specifinių simptomų, leidžiančių jį pastebėti kuo anksčiau? Ar žinia apie šią diagnozę dažniau užgriūva netikėtai ar visgi – krūties vėžys sugrįžta po tam tikro laiko?

Į VUL Santaros klinikas pacientės paprastai patenka jausdamos kokį nors pažengusios ligos simptomą: dėl kaulų skausmo, lūžio, sutrikusių judesių, pasikeitusios kalbos, išryškėjus geltai. Tuomet nustatome kaulų, galvos smegenų ar kepenų metastazes.

Čia reikėtų išskirti dvi pacienčių grupes: vienoms jų liga jau buvo pasireiškusi, nustatyta ankstyvos stadijos, pacientės jau nuėjusios ilgą gydymo kelią, jau patyrusios baimę, nežinią, netikrumą, kažkiek susitaikiusios ir patikėjusios, jog pasveiko. Jos reguliariai lankosi pas gydytoją ir per vieną iš tokių vizitų sužino, jog liga atsinaujino ir vėl viskas prasidės iš pradžių: chemoterapija bei jos šalutiniai reiškiniai, nuslinkę plaukai ir kt.

Kitos pacientės dėl minėtų nusiskundimų kreipiasi į įvairių specialybių gydytojus, negalavimo priežasties ieško keletą savaičių ar net mėnesių ir staiga sužino, jog jų liga jau pažengusi. Tai reiškia, kad reikės nuolatinio gana intensyvaus gydymo, ir gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo iki ligos.

„Šiandien metastazės, pažengusi liga, ketvirta stadija nebeturėtų skambėti kaip nuosprendis“, – įsitikinusi gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė. Julijos Kunigiškytės nuotr.

Ką gali padaryti kiekviena moteris, kad tokia diagnozė būtų nustatyta kuo anksčiau? Ar žinomi rizikos veiksniai, kurių vengiant galima atitolinti ligą ar net jos išvengti?

Vienintelis būdas kuo anksčiau nustatyti ligą – dalyvauti profilaktinės patikros programose. 50–69 metų amžiaus moteris šeimos gydytojas siunčia atlikti krūtų mamografinį tyrimą nemokamai kartą kas dvejus metus. Jei mamogramose pokyčių nerandama, moteriai tyrimas kartojamas po dvejų metų. Jaunesnėms ir vyresnėms moterims tikimybė susirgti mažesnė, joms vienintelis kelias kuo anksčiau aptikti ligą – savityra, t. y. savo krūtų tyrimas apžiūros ir apčiuopos būdu. Ją nuolat atlikdama moteris gali pati užčiuopti dar ankstyvos stadijos piktybinį naviką ar tam tikrus darinius, kurie laikui bėgant gali supiktybėti.

Rizikos veiksniai yra bendrieji sveikos gyvensenos įpročiai. Jei žinomi paveldimi veiksniai: šeimoje daug sirgusių krūties ar kiaušidžių vėžiu, moteriai nustatytos paveldimos su vėžio atsiradimu susijusios genų mutacijos, tuomet reikia daug anksčiau kreiptis į specialistus, atlikti ultragarsinį, magnetinio rezonanso tyrimus.

Kokios prognozės išgirdus metastazavusio krūties vėžio diagnozę ir nuo ko jos priklauso?

Prognozė priklauso nuo įvairių vėžio ląstelių ypatybių: piktybiškumo laipsnio, hormonų receptorių raiškos, mutacijų buvimo bei nuo ligos išplitimo žmogaus organizme. Svarbu, ar liga išplitusi tik į vieną organą, vieną sistemą, ar apima keletą organų. Tai lemia tiek gydymo pasirinkimą, tiek išgyvenimo prognozę.

Ar skiriasi gydymo tikslai diagnozavus ankstyvąjį ir metastazavusį krūties vėžį? Jei taip – tai kaip skiriasi?

Čia galioja tie patys principai, kaip ir apskritai visoms onkologinėms ligoms. Ankstyvą stadiją suprantame kaip potencialiai išgydomą, taikome itin agresyvius gydymo metodus, nesileidžiame į jokius kompromisus. Skiriame labiausiai tinkantį, nors ir gana daug šalutinių reiškinių sukeliantį vaistą, pritaikome sudėtingas chirurgines technikas. Viską darome, kad pacientė visiškai pasveiktų. Kai liga išplitusi, išgydyti galime tik pavienes moteris, tad pagrindiniai gydymo tikslai:  prailginti gyvenimą ir palaikyti jo kokybę, kontroliuoti simptomus.

Visi bendraujantys su vėžiu sergančiu žmogumi turi liautis sieti vėžio diagnozę su mirtimi.

Kaip šiuolaikinė medicina (chirurgija, radioterapija, medikamentinis gydymas ir t. t.) gali padėti metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms pacientėms? Nuolat kalbama apie mokslo proveržį onkologijoje, ar tą patį galėtumėte pasakyti ir apie šio vėžio gydymą? 

Taip, šiandien yra daug gydymo galimybių ir viskas remiasi daugiadiscipliniškumu, kombinuotu  gydymu. Skiriame vaistus, kad užkirstume kelią tolimesniam ligos plitimui, metastazavimui, siekiame pašalinti ar sunaikinti pavienes metastazes; taikydami pažangius chirurginius metodus, mėginame atkurti organo vientisumą ir taip pagerinti paciento gyvenimo kokybę.

Kas labiausiai lemia metastazavusiu krūties vėžiu sergančių pacienčių gyvenimo kokybę: pati liga, jos progresavimas, nepageidaujami vartojamų vaistų poveikiai? Kaip būtų galima pagerinti jų gyvenimo kokybę?

Iš tiesų viskas labai susiję. Pacientė gali daug metų nejausti jokių ligos simptomų, jeigu ji gerai kontroliuojama: metastatiniai židinukai maži, nespaudžia jokių gyvybiškai svarbių organų, nervinio pluošto. Tuomet patiriami šalutiniai gydymo reiškiniai: šleikštulys, pykinimas, viduriavimas, burnos opėjimas, infekcinės komplikacijos. Žinoma, yra įvairiausių tuos reiškinius lengvinančių  priemonių ir vaistų, tačiau  karts nuo karto moteris vis tiek patiria nepageidaujamų reakcijų.

Depositphotos nuotr.

Kai gydymas piktybines ląsteles žudančiais ar jų augimą, plitimą slopinančiais vaistais tampa neefektyvus, liga pradeda progresuoti. Dažniausiai tai pasireiškia kažkurios kūno vietos skausmu, sutrikusiu virškinimu, dusuliu. Tuomet jau imamasi specifinių priemonių: simptomus sukelianti metastazė gali būti pašalinama, paveikiama spinduline terapija. Skiriami nuskausminamieji vaistai: jų arsenalas dabar taip pat labai platus.

Ar savo darbo praktikoje turite pavyzdžių, jog pacientės po metastazavusio krūties vėžio diagnozės gyveno dar ilgus metus?

Taip, šiandien metastazės, pažengusi liga, ketvirta stadija nebeturėtų skambėti kaip nuosprendis. Išgyvenamumas, taikant šiuolaikiškus vaistus, jų kombinacijas labai pailgėjo. Ir kas dar labai svarbu – pailgėjo ne tik išgyvenamumas, bet ir kokybiško gyvenimo su liga laikas. Endokrininė, taikinių terapija, chemoterapija – kiekvienas metodas prideda savo mėnesių, metų dalį ir, jeigu pavyksta išvengti žymių šalutinių reiškinių, gyvenimas gali būti ne tik ilgas, bet ir kokybiškas.

Ko gero, norint sėkmingai valdyti šią ligą, svarbus glaudus pacienčių ir gydytojų bendradarbiavimas bei pasitikėjimas. O kaip pačios pacientės dar gali sau padėti?

Taip, žinoma, ir gydytojai, ir visi bendraujantys su vėžiu sergančiu žmogumi turi liautis sieti vėžio diagnozę su mirtimi. Nusiteikimas mirti, išgyvenimo metų skaičiavimas remiantis literatūros duomenimis tik išsekina, nuvilia pacientą ir pablogina sveikimo procesą.

Geriausių rezultatų pasiekiame, kai pacientė tiesiog laikosi gydymo rekomendacijų, laiku atvyksta atlikti paskirtų tyrimų ir nedelsdama pradeda gydymo ciklą, konsultuojasi su psichologu ar psichoterapeutu, ir tiki, jog taip gydydamasi galės gyventi ilgus metus.

Kasdienybėje nuolat susiduriu su pacientėmis, kurios nesusitaiko su savo liga, ieško stebuklingai „išgydančių“, mokslu nepagrįstų metodų. Tai labai kenkia ligos eigai, gydymo režimui ir tiesiog išsekina ligonę.

Ačiū už pokalbį!

Vaida Samuolytė