Trys įkvepiančios moterų istorijos: krūties vėžys neatėmė galimybės susilaukti vaikų

Krūties vėžys – jaunai moteriai, kuri dar neturi vaikų arba laukiasi, ypač skausminga ir šoką sukelianti žinia. Juk agresyvus vėžio gydymas turi didžiulį neigiamą poveikį moters vaisingumui ir kenkia būsimam kūdikiui. Tačiau mokslo pažanga daro stebuklus – tai įrodo šių trijų moterų istorijos.

Pastojusi Ilma negalėjo tuo patikėti

Ilma Miliūtė-Žilienė krūties vėžio diagnozę išgirdo daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tuo metu jaunai moteriai buvo vos dvidešimt dveji, prieš pusmetį ji buvo ištekėjusi ir su vyru planavo šeimos pagausėjimą. Tačiau netikėtai prausiantis duše aptiktas neaiškus darinys krūtyje visus planus apvertė aukštyn kojomis. Nepaisant visų patirtų negandų, šiandien šeima augina net tris vaikus. Pati moteris dabartinės diagnostikos ir gydymo pažangos laikais to nevadintų stebuklu, bet, kaip pati sako, yra patyrusi dar „antikvarinio varianto“ sėkmę.

„Kai užčiuopiau guziuką, aišku, kilo didžiulė panika. Tokiame amžiuje net minties nebūna, kad gali sunkiai susirgti. O sirgti vėžiu apskritai buvo gėda. Toks į smegenis įsriegtas jausmas vertė mane ieškoti patvirtinimo, kad mano baimė nepagrįsta. Kreipiausi net į kelis medikus skirtingose įstaigose, tikėdamasi, kad kuris nors suabejos diagnoze. Bet visi vienbalsiai tvirtino, kad to, kas ten yra, tikrai negalima savyje nešioti, reikia kuo skubiau „išlupti“, – pasakoja moteris.

Džiaugdamasi šeima šiandien Ilma  gali drąsiai teigti: „Vėžys ne tik pagydomas – po gydymo galima toliau gyventi visavertį gyvenimą ir net išsaugoti vaisingumą.“ Žilienų šeima. „Lietuvos ryto“ nuotr.

Kitas smūgis sekė prieš operaciją, kai Ilmai teko pasirašyti, kad sutinka, jog, esant būtinybei, jai bus pašalinta visa krūtis. Pašnekovei iki šiol akyse stovi vaizdas, kaip palatoje šalia gulinčiai močiutei padeda prieš operaciją užsivilkti ligoninės marškinius.

„Atsimenu mano viduje kylantį ašarų gumulą: „Tu, močiute, gyvenime jau viską pamatei, užauginai vaikus, o aš, tokia jauna, esu su tavimi toje pačioje finišo tiesiojoje“. Mano baimės akys buvo didelės ir tikrai nejaučiau, kad mano padėtis prieš ją kuo nors pranašesnė. Ir atsimenu, kaip pabudusi po operacijos reanimacijoje pirmiausiai paklausiau, ar dar tebeturiu krūtinę. Jauna maloni sesutė pasilenkė ir patikino: „Žinokite, jums labai pasisekė. Mes viską laiku padarėme ir išsaugojome jūsų krūtį“, – toliau prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Nors Ilma išvengė chemoterapijos, jai vis dėlto buvo skirta spindulinė terapija. Todėl moteris pradėjo jaukintis mintį, kad tolesnis jos gyvenimas bus paženklintas vėžio ir, gali būti, kad ji niekada negalės turėti vaikų.

„Vis galvojau, kad gal aš – ne ta moteris, kurią turėjo pasirinkti mano vyras. Kita vertus, stengiausi neprarasti optimizmo, būti stipri ir nepasiduoti. Nuolat sau kartojau, kad ir aš turiu šansą. Ir po trejų metų iš tiesų pastojau, nors ilgai negalėjau tuo patikėti. Mane pradėjo labai pykinti, nuolat vemdavau, kartais net daugiau nei dvidešimt kartų per dieną. Tai kėlė pagrįstų baimių, bet maniau, kad dėl to kaltas maistas. Ko tik nedariau, net ir skrandį ploviau. Kartą, belaukiant poliklinikoje eilinės skrandžio procedūros, grindis plaunanti vyresnio amžiaus moteris pažiūrėjo į mane, visą paliegusią, išbalusią, ir patarė: „Vaikeli, gal tu geriau nueik pas ginekologą“, – pasakoja moteris.

Pas ginekologą Ilma nuėjo ne iš karto, bet ten sužinojo stulbinančią žinią – ji laukiasi. Iškart negalėjo tuo patikėti ir ramiu veidu gydytojui atrėžė, kad to negali būti.  Šiandien Ilma nori padrąsinti visas moteris neišsigąsti diagnozės, nebijoti apie ją pasisakyti aplinkiniams, nelikti su savo liūdesiu ir baime vienoms. Vėžys ne tik pagydomas – po gydymo galima toliau gyventi visavertį gyvenimą ir net išsaugoti vaisingumą.

Julija diagnozę išgirdo ketvirtą nėštumo mėnesį

Kai išgirdo krūties vėžio diagnozę, Julija Paliul laukėsi antros dukrytės. Jos pirmajai dukrai tuo metu buvo ketveri, o jai pačiai – trisdešimt metų. Maždaug prieš pusketvirtų metų moteris krūtyje užčiuopė neaiškų guziuką. Tuo metu Julija net nepagalvojo, kad tai gali būti vėžys, manė, kad šiai ligai yra per jauna. Vis dėlto nuėjo pasitikrinti, tačiau ir medikai užtikrino, kad bijoti tikrai nėra ko – tai tik cistos, kurias užtenka stebėti kas pusmetį.

„Ta proga nuodugniai išsityriau visą savo organizmą ir su vyru pradėjome galvoti apie antrą vaikelį. Pastoti pavyko greitai, todėl ketvirtą nėštumo mėnesį atėjo laikas kontroliniam krūtų patikrinimui dėl cistų. Kai echoskopuotoja pamatė mano pilvą, iš karto pasakė, kad nieko nepamatys pro išvešėjusias pieno liaukas, tačiau echoskopiją vis dėlto padarė. Jau tyrimo metu iš jos veido išraiškos supratau, kad kažkas ne taip, tačiau ji pasakė tik tiek, kad mato neaiškų darinį, ir rekomendavo kuo skubiau išsitirti pas onkologus“, – prisimena Julija.

Julija įsitikinusi –  prie gydymo sėkmės labai prisidėjo jos optimistinis nusiteikimas. Julija Paliul su dukrytėmis. Razauskai photography nuotr.

Pirmi gydytojos onkologės žodžiai buvo tokie patys: „Nieko aš nepamatysiu“. Tačiau po echoskopijos moteris iš karto buvo nusiųsta atlikti biopsijos. Tuo metu šeima kaip tik buvo suplanavusi atostogas Graikijoje ir nusprendė jų neatidėti.

„Tačiau jau antrą atostogų dieną paskambino gydytoja ir paprašė atvykti, nes „reikia labai rimtai pasikalbėti“. Pasirodė, kad darinys krūtyje – piktybinis. Buvo ir geroji žinia, kad stadija pradinė, todėl žemė iš po kojų neišslydo. Nežinau, kas būtų buvę, jei būčiau išgirdusi, kad tai – ketvirta stadija… Bilietus namo gavome tik po penkių dienų, tad teko dar paatostogauti. Negaliu sakyti, kad buvo blogos atostogos – kai šalia dukrytė, kuri viskuo domisi, viską nori pažinti, vis juokiasi, negi vaikščiosi šalia verkdama? Aišku, buvo visko: pravirkdavau, po to nurimdavau, bet atsisėdusi vakarieniauti pažiūrėdavau į vaiką ir vėl ašaros pradėdavo byrėti. Vis dėlto nuo pat pirmos akimirkos turėjau viltį, kad pavyks išgyti“, – atvirauja pašnekovė.

Toks tikėjimas dar labiau sustiprėjo, kai moteris pamatė, kiek patyrusių gydytojų dėl jos susirinko į konsiliumą. Julija pajuto, kad iš tiesų jiems rūpi. Medikai nuramino, kad liga nėra agresyvi ir greitai progresuojanti, todėl nei jai, nei vaisiui didelio pavojaus nėra. Buvo tikimasi, kad netgi nereikės chemoterapijos – užteks operacijos. Pastarosios metu buvo pašalintas ne tik aptiktas pusantro centimetro navikas, bet ir įtartinas darinys kitoje vietoje. Paaiškėjo, kad ir jis yra piktybinis.

„Vėl rinkosi gydytojų konsiliumas ir nusprendė palaukti iki 35-os savaitės, tuomet nėštumą nutraukti ir pradėti chemoterapiją. Taip ir padarė – subrandino kūdikio plaučius ir atliko Cezario pjūvį. Iš pradžių buvo viskas gerai, bet po kelių valandų sutriko dukrytės kvėpavimas. Jos gyvybė kabojo ant plauko, todėl gydytojai patarė mergaitę, jeigu esame tikintys, pakrikštyti tiesiog reanimacijoje. Tikima, kad kiekvienas vaikas turi savo angelą sargą, todėl krikštas gali padėti išsaugoti gyvybę. Tačiau bėgo dienos, o ji ir toliau pati nekvėpavo. Pagaliau septintą dieną, kai man buvo sulašintas pirmasis chemopreparatas, ji atsigavo“, – pasakoja Julija.

Gydymas praėjo sklandžiai – keturi chemoterapijos kursai jai labai stiprių pašalinių reiškinių nesukėlė, tuomet Julijai buvo taikyta spindulinė terapija, o šiuo metu tęsiamas palaikomasis hormoninis gydymas. Liga suvaldyta – vėžinių ląstelių nebėra. Pati moteris įsitikinusi, kad prie gydymo sėkmės labai prisidėjo jos optimistinis nusiteikimas: „Aš nuo pat pradžių sau kartojau, kad viskas bus gerai, kad aš nesu viena, mane prižiūri daug puikių specialistų, kurių rūpestis tikrai buvo matomas, kad turiu šeimą, vaiką ir laukiuosi antro, o tai didina mano atsakomybę išgyti, kad juos užauginčiau“.

Indrę draugės ramino, kad tai – tik pieno liaukos

Indrė Srėbaliūtė-Kliminskė lemtingąjį guziuką aptiko jau septintą nėštumo mėnesį, tačiau pasikalbėjo su draugėmis, kurios taip pat laukėsi ar jau buvo pagimdžiusios, ir nusiramino, nes visos vienbalsiai nusprendė, kad tai – tik pieno liaukos. Tačiau darinys nenyko, jį pradėjo skaudėti, todėl moteris pasipasakojo mamai, kuri sirgo vėžiu ir jau yra seniai pasveikusi. Tačiau ir ji nuramino – vėžio neskauda.

„Vis dėlto buvo neramu, kai apčiuopi tai, ko neturėtų būti, todėl kreipiausi į šeimos gydytoją, o šis mane primygtinai paragino kuo skubiau išsitirti. Kai po echoskopijos aš tą pačią dieną buvau nusiųsta pas krūtų chirurgę, supratau, kad kažkas blogai. Gydytoja taip pat nieko man nesakė, bet nusiuntė biopsijai. Tačiau aš ir pati supratau, kad šiaip sau biopsijai nesiunčiama. Be to, iš karto buvau užrašyta pas chemoterapeutę, iš kurios ir sužinojau, kad rastas piktybinis navikas ir teks priimti skubius sprendimus, nes liga labai agresyvi. Po dviejų dienų turėjau vėl atvykti ir gultis į ligoninę. Neturėjau jokio supratimo, kas manęs laukia. Patyriau šoką ir nelabai susigaudžiau, kas vyksta. Protu suvokiau, kad turiu daryti, ką sako gydytojai, bet viskas atrodė kaip sapnas, todėl net ir ašarų nebuvo“, – prisiminė moteris.

Indrė negaili gerų žodžių ir savo vyrui, kuris prižiūrėdavo kūdikį, kai ji pati po chemoterapijos negalėdavo pasikelti iš lovos. Laiminga Kliminskų šeima. Kęstučio Mieliausko nuotr.

Tą pačią dieną gydytojų konsiliumas priėmė sprendimą, kad šiandien pat Indrė turi gimdyti. Ši žinia tuo metu jai sukėlė, ko gera, dar didesnį šoką, nes buvo vos 35-a nėštumo savaitė.

„Man pradėjo skatinti gimdymą. Tuo metu apie save negalvojau, viskas sukosi apie vaiką – ar viskas bus gerai, ar neatsiras raidos problemų, jeigu anksčiau gims. Gimdymas praėjo be komplikacijų, tačiau kūdikį išvežė į intensyvios terapijos palatą, nes buvo problemų dėl kvėpavimo. Jį grąžino tik po kelių dienų, tačiau vėliau ir vėl paėmė, nes man atliko tyrimą, kurio metu suleido radioaktyvių vaistų. Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Pati savo ligą suvokiau tik po pirmos chemoterapijos – supratau, kad manęs laukia sunkus ir varginantis gydymas. Laimė, kad turėjau visa tai patyrusią mamą. Labai daug su ja konsultavausi, tikslinausi, kaip viskas vyks. Gydytojai stengiasi informuoti, atsako į visus klausimus, bet grįžti namo ir kyla dar gal penkiasdešimt klausimų. Todėl man labai pasisekė, kad galėdavau pasitarti su mama, ką daryti, kai pykina, ką valgyti, kaip savimi pasirūpinti“, – pasakoja Indrė.

Prieš kiekvieną chemoterapijos kursą turėdavau save įtikinti, kad einu tam, jog gyvenčiau, nes turiu dėl ko stengtis.

Gerų žodžių moteris negailėjo ir savo vyrui, kuris prižiūrėdavo kūdikį, kai pati Indrė po chemoterapijos negalėdavo pasikelti iš lovos. Ir dabar, kai liga atsitraukė, ji džiaugiasi, kad drąsiai gali kur nors išeiti, nes vyras puikiai pasirūpins vaiku.

Chemoterapija buvo sėkminga – 6 cm dydžio auglys buvo visiškai sunaikintas. Vis dėlto nuspręsta pašalinti krūtį, o ateityje laukia ir antros krūties mastektomija, kadangi nustatyta, kad jos vėžys yra genetiškai paveldimas, todėl didelė tikimybė, kad jis atsinaujins ir kitoje krūtyje.

Gydymą vos prieš penkis mėnesius baigusi Indrė nusiteikusi optimistiškai ir atvirauja, kad nepalūžti jai labiausiai padėjo kūdikis: „Pats vėžys, atrodo, tau nieko bloga nedaro, bet jo gydymas turi daugybę pašalinių reiškinių.  Buvo labai sunku priimti, kad visa tai, kas su manimi vyksta po chemoterapijos, yra gydymas. Todėl prieš kiekvieną chemoterapijos kursą turėdavau save įtikinti, kad einu tam, jog gyvenčiau, nes turiu dėl ko stengtis“.

Inga Saukienė