Kai mano galva buvo plika

Būdama dvidešimt ketverių aš susirgau vėžiu. Neatmenamoje senovėje, prieš dvidešimt penkerius metus. Tuo laiku vėžio diagnozė skambėjo kaip nuosprendis. Daugelio dabartinių gydymo metodų, vaistų Lietuvoje nebuvo, nevykdavo kaulų čiulpų transplantacijos. Buvo baisu. Labai norėjosi gyventi, labai nesinorėjo kentėti. Nesinorėjo atsisakyti jaunystės džiaugsmų ir malonumų, bet… Į ligą įkrenti kaip į vandenį ir turi dvi išeitis – kapstytis arba skęsti. Aš kapsčiausi.

Dabar jau neatsimenu, po kelintos chemoterapijos pradėjo slinkti plaukai. Žinojau, kad taip nutiks, ir svarsčiau, kaip reikės gyventi, kai galva bus plika kaip kulnas. Įsivaizdavau save su skrybėle, ekstravagantišką damą, išdidžiai vaikštinėjančią ir traukiančią praeivių žvilgsnius.

Realybė išdidumui vietos nepaliko. Plaukai krito kuokštais. Apėmė kažkoks mistinis siaubas – tarsi su plaukais netektum dalies savęs. Nieko keista. Kai turi plaukus, jie atrodo tokie nepastebimi ir nereikšmingi, bet kai nuplinki, jie įgyja didžiulę svarbą. Tada prisimeni visus mitus apie moters plaukus, jų teikiamą mistinę apsaugą ir tiesioginį ryšį su meile, laime, gerove.

***

Už lango saulėta pavasario diena. Palatoje – slogi nuotaika, kurios neišsklaido lengvi pokalbiai apie nieką. Guliu lovoje, ligos šaltis smelkiasi iki kaulų, nėra jėgų net ranką pakelti. Šalia sėdi tėtis. Kalba kažką apie vaikščiojimą pajūriu, apie vasarą, kuri greitai ateis. Jis šypsosi ir švelniai rankšluosčiu braukia man nuo galvos… plaukus. Kaip praeito, niekada nebegrįšiančio gyvenimo dulkes. Brūkšt! – ir šviečia balta oda, tamsūs plaukai krenta ir krenta ant pagalvės… Perbraukiu galvą ranka – aš plika.

Toks tatai ryškus ir liūdnas prisiminimas.

Dabar aš galvoju: na ir kas? Koks skirtumas: yra plaukai, nėra plaukų. Svarbu, galva vietoje ir galvoje – tvarka. Dabar aš sakau, kad gyvenime nesutikau nė vieno negražaus pliko žmogaus – kaip išryškėja akys, koks taurus tas niekieno negožiamas veidas, koks atviras. Tada man atrodė kitaip. Įtariu, ir dabar sergančioms atrodo kitaip. Bet juk sakoma: kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks. Todėl galima nuplikimą pavadinti problema, o galima – nuotykiu. Ir jei neišeina tuo pasimėgauti, tai galima bent išragauti visas jo teikiamas patirtis.

Ką daryti, kai plaukai nusprendžia maištauti ir palieka tave sunkią akimirką? Pirmiausia – ne nusiminti, o įjungti fantaziją ir leistis į nuotykį.

Nežinau, kokie yra nūdienos perukai, gal jie nuostabūs, šilkiniai ir jaukūs kaip antras skalpas, bet mano laikais tai buvo tiesiog bėdelė. Kietas tinklelis spaudžia smilkinius, po peruku kaista ir drėksta oda. Bet koks vėjelis netikrus plaukus stato piestu ir jie išdidžiai stirkso taip, kaip tikras plaukas niekada nestirksotų. Dėvint peruką visada baisu, kad kas nepaliestų galvos – liesti peruką nemalonu, tas negyvas plaukas… Man tai netiko, ne, ne, ne! Kam apsimesti, kad turi tai, ko neturi?

Galima, žinoma, išdidžiai vaikščioti pliku pakaušiu ir žavėti pasaulį savo atvirumu, bet sergantis žmogus paprastai būna labai jautrus, pažeidžiamas – jėgų atlaikyti žvilgsnius, net ir susižavėjusius, tiesiog nėra. Šiandien plika galva nieko nenustebinsi – madinga yra viskas, kas patinka, nebėra jokių ribų ir kanonų, daug ryškių moterų nusiskuta galvas pačios… Pačios – tas kertinis žodis. Sergančios moterys negali rinktis. Už jas nusprendžia liga ir agresyvus gydymas. Vadinasi, reikia ieškoti sprendimo.

Ką mums suteikia plaukai? Plaukai įrėmina veidą. Nuplikęs žmogus – kaip paveikslas be rėmų. Taigi, reikia įrėminti save kitaip.

Ar esate iš tų, kurios sako: „Nekenčiu kepurių!“? Aš buvau iš tų. Nieko tokio. Atėjo laikas pasakyti: „Dievinu kepures!“ – ir viskas stos į savo vietas. Nes – pasikartosiu, – bėda slypi ne ant galvos, o galvoje. Nusiteikime. Nusistatyme.

Netekusi plaukų pradėjau ieškoti kito įsirėminimo būdo, saugumo ir pastebėti visas į mano akiratį patenkančias keistesnes galvas. Visada esame jautrūs tam, kas mus liečia asmeniškai. Taip mano gyvenime atsirado skarelės, kepuraitės, turbanai.

Žinote, tai nuostabi įvairovė! Šiandien tikriausiai esu daugiausia galvos apdangalų turintis žmogus Lietuvoje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad naktimis nesapnuoju, kaip plaukus kedena vėjas, ir kad neiškeisčiau savo skarelių kolekcijos į kadaise prarastus plaukus. Bet kad džiaugiuosi tuo, ką turiu ir kaip turiu, – irgi tiesa.

Pirmąją skarelę nusipirkau prabangioje parduotuvėje – juodą, tikro šilko, didelę. Ją surišus ant sprando, per pečius galėdavau persimesti ilgus skaros galus. Rišdavau žemai, ties antakiais, kaip piratas. Iki šiol turiu ją savo kolekcijoje. Paskui į skareles pradėjau žiūrėti daug paprasčiau. Pirkdavau visas, kurios patraukdavo mano dėmesį, ir visur – turguose, parduotuvėse. Mažos skarelės daug patogesnės už dideles. Galima jas rišti, galima segti žiogeliu, apjuosti gumele, galima puošti gėlėmis ir raukinukais, kailiukais, karoliais ir mezginiais. Jos gali būti trikampės, kvadratinės, stačiakampės, jos gali būti net ne skarelės, o patinkančio audinio gabalas.

Atskira kategorija – kepuraitės. Čia jau atsiveria neišsemiamos galimybės auksarankėms – minkštos ir jaukios, skirtingų fasonų ir spalvų, derančios prie rūbo, suteikiančios šarmo, išskirtinumo, pabrėžiančios charakterį, slepiančios – kokios tik norite. Kadangi mano rankos ne auksinės, Dievulis man davė auksarankę draugę, dizainerę. Kur buvus, kur nebuvus, žiūrėk, jau rašo: „Daluže, liko gabaliukas fantastiško audinio. Ką darom – skarytę ar kepurytę?“ O megztos, nertos kepurės? Mūsų lietuviškas linas? Fantastika! Traukite siuvimo mašinas, virbalus ir vąšelius – ir tai, kas jus liūdino, pradės džiuginti.

Sakau jums – pusmetukas, ir nuostabieji plaukai ataugs, tad skubėkite džiaugtis ir mėgautis. Ką ten pusmetukas! Netruks prabėgti kelios dešimtys metų, ir jūs, kaip šiandien aš, pamiršite savo „baisiųjų dienų“ datas, pamiršite skausmą ir baimę, o visa, ką sukūrėte gražaus, – prisiminsite. O gal tolimame stalčiuje saugosite savo nuostabiausią skarelių kolekciją, rodysite ją anūkėms ir sakysite: „Kai mano galva buvo plika…“

Dalia Bielskytė