Pažintiniais takais po Lietuvą

Daugelis tai gerai žinome iš savo patirties – pasivaikščiojimas gamtoje gerokai pagerina savijautą. Koks malonumas žengti miško taku, besiklausant paukščių ir šlamančių medžių, pilnais plaučiais įkvepiant samanų kvapą, žvilgsniu glostant saulės nutviekstus medžių kamienus.

Tiems, kam sunku patikėti savo pojūčiais, į pagalbą ateina mokslininkai, apsiginklavę tyrimais ir įrodymais, pagrindžiančiais pasivaikščiojimo po mišką naudą sveikatai. Visi vieningai sutaria, kad vaikštant suaktyvėja širdies veikla, kvėpavimas, kraujotaka, organizmas geriau aprūpinamas deguonimi. Dėl to gerėja tiek fizinė, tiek psichologinė būsena. Judėjimas gryname ore mažina stresą, depresijos riziką. Yra atlikta ir gerokai konkretesnių tyrimų, pavyzdžiui, įrodančių, kad vaikščiojimas parke ar miške didina organizme priešvėžinių ląstelių kiekį, mažina uždegimo riziką.

Tiesa, kol kas tiksliai nenustatyta, kiek laiko reikia vaikščioti miške, kad būtų galima pajusti teigiamą poveikį. Vieni tyrimai rodo, kad tai daryti reikėtų mažiausiai dvi valandas per savaitę, geriausiai gamtoje praleisti 200 ar 300 minučių. Kiti kalba apie 30 minučių pasivaikščiojimo kiekvieną dieną naudą.

Viena, kas tikrai akivaizdu – pasivaikščiojimas gamtoje ne tik malonus, bet ir labai naudingas sveikatai laisvalaikio praleidimo būdas. Juo labiau, kad jis praktiškai nieko nekainuoja, na, nebent degalai iki artimesnio ar tolimesnio miško. Jei trūksta idėjų, kur keliauti savaitgalį, derėtų prisiminti, kad Lietuvoje yra tikrai daug puikiai įrengtų pažintinių takų. Informacijos apie juos galima rasti regioninių, nacionalinių parkų interneto svetainėse, tiesiog suvesti Google paieškoje „pažintiniai takai“ – ir tikrai Jums bus pasiūlytas ne vienas variantas. Google maps‘as dažniausiai žino kelią iki jų, o navigacija patikimai atveda iki starto pradžios.

O toliau – šiek tiek plačiau apie kelis pažintinius takus.

Dzūkijos miškų ir pelkių žavesys Zackagirio pažintiniame take

Zackagirio (Dziackagirio) (taip, pavadinimą ištarti sunkiau nei taką praeiti) pažintinis takas kviečia apsilankyti Dzūkijos nacionaliniame parke. Visas takas – 14 km malonaus pasivaikščiojimo dzūkiškais miškais. Beje, ne tik miškais. Momentais takas vingiuoja palei pelkes (viena jų labai „romantišku“ pavadinimu – „Meškos šikna“), kartais atveda ant kalno (Šaudzyklos kalnas), nuo kurio galima pasigrožėti Grūdos slėniu, kartais – ant smėlio kopų (Klonių kalnas arba Gaidzių kopa). Kai jau akis visiškai pripranta prie labiau parką primenančių dzūkiškų miškų, tenka paėjėti ir per niūroką eglyną šalia aukšto geležinkelio pylimo.

Nuo Šaudzyklos kalno atsiveriantys vaizdai.

Takas labai įvairus ir tuo turbūt labiausiai žavi, nes eiti tikrai neatsibosta. Jei keliausite ten pavasarį, prie tako žavesio labai prisidės ir šis nuostabus metų laikas, kai žydi kvepia alyvos, pakalnutės, kai medžių lapų žaluma tokia gaivi, kad net akis veria. Beje, tenka eiti ne tik per miškus, bet ir užsukti į tokiu metu alyvomis išsipuošusį Marcinkonių kaimą, pasigrožėti iš tolo geltonais fasadais šviečiančia bažnyčia.

Taką surasti nesunku – jis prasideda prie pat Marcinkonių lankytojų centro (navigacijos žino jo pradžią ir atveda į ją). Visas takas puikiai sužymėtas, įrengti informaciniai stendai, galima atsisiųsti audiogidą, tad eidami pasiklausysite istorijų, nutikusių „Meškos šiknoje“ ar kitose vietose. Dzūkijos nacionalinio parko direkcija taką puikiai įrengė ir prižiūri. Beje, jei 14 km jums atrodys kiek per daug, galima rinktis trumpesnius tako variantus – 7 arba 10 km.

Klonių kalnas

Žaliuoju taku – šalia smaragdinio Spindžiaus ežero

 Strėvos įgriuva, sengirė, Drabužininkų pilkapynas, smaragdinis Spindžiaus ežeras, Strėvos upė – čia tai, ką galima pamatyti einant Strėvos žaliuoju taku Aukštadvaryje. Smagus, maždaug 9,5 km pasivaikščiojimas.

Vienas iš įdomiausių tako objektų – 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi. Legenda byloja, kad čia kažkada stovėjo prakeikta karčema, kurioje uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną jie kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčema su visais velniais prasmego. Iki šių dienų duobėje išlikęs tik prasmegusios karčemos stogo kampas. Vietiniai pasakoja, kartais ten ir kažkoks triukšmas girdėti…

Ne mažiau įdomus ir pats Spindžiaus ežeras, žavintis tokia reta Lietuvos ežerams nebūdinga smaragdine spalva, kurią jam suteikia vandenyje gyvenantys dumbliai, ir ji geriausiai matoma saulės šviesoje. Jei eisite šiuo taku vasarą, skirkite jam daugiau laiko, nes malonu ir pasimaudyti, ir mėlynių pasirinkti – jų čia tikrai gausu.

Smaragdinis Spindžiaus ežero vanduo

Šis takas yra maždaug 50 km nuo Vilniaus, važiuoti reikia Trakų link, o paskui A16 plentu pasukti Aukštadvario link.

Vienas naujausių Lietuvoje – Ščiūrio rago pažintinis takas

Labanoro regioniniame parke, netoli Inturkės, tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, praėjusią vasarą atidarytas Ščiūrio rago pažintinis takas. Matyti, kad prie jo įrengimo tikrai padirbėta: istorijas ir legendas pasakoja pažintiniai stendai, kelią aiškiai žymi nuorodos, yra ir nedidukė automobilių parkavimo aikštelė, per drėgnesnę tako vietą veda tiltelis.

Judėjimas gryname ore mažina stresą, depresijos riziką.

8 km su trupučiu pasivaikščiojimas labai tinka karštą vasaros dieną, nes maudytis vietų tikrai daug. Šiaip takas nėra kažkuo labai ypatingas, visas jo žavesys – ežerai, o ypač maudynės juose. Tako vieta tikrai išskirtinė – jis įrengtas pusiasalyje, skiriančiame du ežerus: Baltųjų Lakajų vandenys skalauja jo šiaurinius krantus, o pietinius – Juodieji Lakajai.

Einant Ščiūrio rago pažintiniu taku išsimaudyti vietų tikrai netrūksta.

Beje, šis pusiasalis turi dar vieną mažą pusiasalį, vadinamą Cibaragiu (Ožkos ragu). Jame įrengtas stendas pasakoja, kad čia kadaise galėjo gyventi laumių laumė Lakaja. Garsi žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė teigė, kad nuo jos ir kilo Lakajų pavadinimas. Anot E. Šimkūnaitės, ta laumė turėjo storas kojas ir didžiulę burną. Ji lakdavo ežerų vandenį ir pildavo jį į pelkę, o iš čia velniukai vandenį į upelius paskirstydavo.

Mintis apie laumes dar sustiprina faktas, kad čia kaip niekur kitur gausu nuodingųjų šunobelių ir raganų šluotų – taip vadinami dėl augalų ligos atsiradę medžių šakų sutankėjimai.

Įdomus ir stendas su nuotraukomis akių, kurios gali stebėti einant taku. Į kai kurias jų gyvai, tiesą sakant, nesinorėtų pažvelgti. Ir visai nesinorėtų jų savininkų gyvai sutikti.

Pasivaikščiojimas šiuo taku – tikrai bus malonus poilsis, padėsiantis užsitikrinti rekomenduojamą vaikščiojimo po mišką savaitės dozę.

Vaida Samuolytė
Autorės nuotraukos