Onkologinio paciento artimieji: kaip padėti sau ir sergančiajam?

Žinia apie onkologinę ligą daug emocijų sukelia ir sergančiajam, ir jo artimiesiems. Tenka išgyventi daugybę skirtingų jausmų ir tik tada priimti susiklosčiusią situaciją. Kaip būti atrama sergančiam artimajam, neišsekinant savęs? Kur sergančiojo artimieji gali kreiptis psichologinės pagalbos? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome su Nacionalinio vėžio instituto gydytoja psichiatre dr. Giedre Bulotiene.

Daktare, ar apie onkologinę ligą pacientas savo artimiesiems turėtų pasakyti iš karto, tik sužinojęs diagnozę?

Pacientui pirmiausia reikia suprasti, kad sužinojęs onkologinės ligos diagnozę jis pradeda kovą su vėžiu. Tuomet labai svarbu apsvarstyti, kas iš artimųjų palaikys jį šioje kovoje. Reikia įvertinti, kas suteiks praktinę, emocinę ir kitokią pagalbą. O gal ką nors iš artimųjų rato netgi teks nustumti atokiau: pavyzdžiui, jei šeimoje yra žmogus, kuris taip pat serga sunkia liga ir yra labai emocionalus. Galbūt vienas žmogus galės padėti emociškai, o kitas – praktiškai, pavyzdžiui, nuveš į konsultacijas pas gydytoją, gamins valgį ir pan.

Kaip šeimai reikėtų pranešti žinią apie savo ligą?

Galimi įvairūs variantai. Kartais apie ligą artimiesiems galima pasakyti palaipsniui, pratinant prie to, kad pacientas serga, gydosi, neatskleidžiant visos diagnozės iškart. Taip elgtis galima, kai ligos atvejis tikrai sudėtingas. Kitais atvejais būtų paprasčiau pranešti iškart, nes artimųjų palaikymas gali būti labai svarbus einant gydymosi keliu, be to, paslapties saugojimas atimtų daug jėgų.

Vertėtų kalbėti ne tik apie tai, kaip pranešti apie ligą artimiesiems, bet ir bendradarbiams. Viena moteris nenorėjo, kad jai už nugaros kolegos kalbėtų apie ligą. Todėl kolegoms iškart pasakė, jog serga vėžiu. Kiti linkę bent jau kurį laiką diagnozę nutylėti.

„Labai svarbu, kad tiek pacientas, tiek jo artimieji gerbtų ir suprastų vieni kitų emocijas“, – sako gydytoja psichiatrė dr. G. Bulotienė. Edmundo Paukštės nuotr.

Kaip reikėtų elgtis sužinojus apie artimojo onkologinę ligą?

Pirmiausia reikėtų nesutrikti, nesvarbu, kad žinia apie vėžio diagnozę sukelia daugybę emocijų. Ir tai yra visiškai natūralu: verkti, išgyventi, panikuoti. Po to reikia susikaupti ir pagalvoti: kokią pagalbą sergančiajam galėčiau suteikti? Nebūtina vaidinti didvyrio, jeigu sunku, galima parodyti sergančiajam savo emocijas, bet jei jos pernelyg stiprios, geriau susivaldyti. Kas svarbu – artimiesiems reikia mokėti taupyti savo jėgas, nes kova su vėžiu yra ilga.

Kartais žmonės ieško būdų paneigti onkologinės ligos diagnozę ir patys suteikia netikrų vilčių tiek sau, tiek sergančiam artimajam. Kaip to išvengti?

Neigimas yra natūrali žmogaus reakcija: nenoras pripažinti, kad sergi, bandymas save ir artimuosius įtikinti, esą viskas yra gerai. Sužinoję apie ligą, ir pacientas, ir jo artimieji gali užimti keletą skirtingų pozicijų. Viena iš jų – aktyvaus kovotojo, kai renkama informacija apie ligą, aktyviai domimasi gydymu. Antra pozicija yra lengvo neigimo – žinau, kad sergu, bet į tai nesigilinu. Tai nėra blogai, jei pacientas laikosi visų gydytojo nurodymų. Dar viena būsena yra neviltis, depresija. Tai gali būti pavojinga, ypač jei tokia būsena užsitęsia, todėl reikia ieškoti profesionalios pagalbos. Kai kurie žmonės atsigręžia į religiją.

Emocijų gali būti visokių, ir neigiamos – visiškai natūrali reakcija. Labai svarbu, kad tiek pacientas, tiek jo artimieji gerbtų ir suprastų vieni kitų emocijas.

Patarkite, kaip artimiesiems psichologiškai pasiruošti, kaip elgtis, kai šeimos narys grįžta namo po onkologinės ligos gydymo?

Bendras patarimas – šeimos gyvenimas neturi sustoti. Tai, kad vienas žmogus serga onkologine liga, neturi trukdyti įprasto kitų šeimos narių gyvenimo. Vaikai turi lankyti mokyklą ar darželį, suaugę – dirbti, kokybiškai leisti laisvalaikį, neatsiriboti nuo draugų, ieškoti partnerių.

Kaip artimieji turėtų palaikyti sergantįjį?

Kai pacientas yra aktyviai gydomas, artimieji turi nuspręsti, kas teiks praktinę, kas – emocinę pagalbą, ir padėti jam. Jei pacientui taikomas paliatyvus gydymas, labai svarbu nebijoti mirties temos. Būna, kad sergantis žmogus nori pasišnekėti šia tema, bet nekalba, nes bijo skaudinti artimuosius. Reikia suprasti, kad pacientas gali norėti su jais kalbėti apie mirtį, ir nereikėtų vengti šios temos.

Kur sergančiojo artimieji gali kreiptis psichologinės pagalbos?

Tai gali būti grupinės terapijos užsiėmimai – juos gali lankyti ir pacientas, ir jo artimieji. Kalbant apie nemokamą pagalbą – NVI Vėžio informacijos ir komunikacijos skyriuje turime medicinos psichologę. Galima kreiptis į POLA, į draugiją „Kraujas“. Jeigu reikia medikamentinės pagalbos – verta kreiptis į psichikos sveikatos centrus. Čia teikiama ir psichologinė pagalba.

Ačiū už pokalbį.

Ieva Motiejūnaitė
Nacionalinis vėžio institutas