Psichologė pataria, kaip kalbėti apie ligą su vaikais

Vėžio diagnozė neišvengiamai paliečia visus šeimos narius – ir didelius, ir mažus. Nors mes kaip išmanydami stengiamės savo vaikus apsaugoti nuo šios žinios, jie jaučia ir suvokia daug daugiau, negu mes manome ar norėtume. Kaip kalbėtis su vaikais apie ligą, pasakoja psichologė Eglė Urbutienė.

Vaikai į tėvų ligą reaguoja savaip

„Mes visada turime lūkestį apsaugoti vaikus nuo skausmo, kančios, liūdesio, tačiau liga, savo emociniu svoriu įnešanti labai daug chaoso į gyvenimą, paliečia kiekvieną šeimos narį. Dažnai neįvertiname, kiek daug jaučia ir supranta vaikai, nesvarbu, kokio jie amžiaus“, – teigia pašnekovė.

Šį teiginį ji gali patvirtinti daugybe istorijų iš savo praktikos. Psichologė prisimena šeimą, kurioje tuo metu augo dvejų metų berniukas ir ketverių mergaitė. Jų tėtis susirgo vėžiu ir gydydamasis daug laiko turėjo praleisti ligoninėje. Dukra, nors buvo labai prisirišusi prie mamos, o stipraus ryšio su tėčiu nejuto, darželyje ir namie pradėjo daug piešti, visus piešinius dedikuodama tėčiui. Sūnus, kuris tuo metu dar sunkiai kalbėjo, kaskart, kai jie susėsdavo valgyti prie stalo be tėčio, klausdavo, kur jis.

Kitoje istorijoje, susirgus mamai, pasikeitė jos mažamečio sūnaus elgesys darželyje. Berniukas pasidarė piktas, irzlus, agresyvus ir iki kraujo kasydavosi rankas. Būtent taip jis stengėsi išreikšti viduje kylančius jausmus.

Psichologė E. Urbutienė su vaikais. Asmeninio albumo nuotr.

„Todėl su vaikais būtina kalbėtis apie ligą. Dažnai mes vengiame tai daryti, nes bijome savo pačių jausmų, bijome, kad susigraudinsime, parinksime netinkamus žodžius, išgąsdinsime vaiką. Baiminamės, kad jis apsiverks, nuliūs, supyks. Tačiau labai svarbu suvokti, kad jausmai yra natūrali žmogiška reakcija skausmą keliančioje situacijoje. Pavyzdžiui, vaikas gali būti piktas ant sergančios mamos, nes su ja nebegali žaisti mėgstamo žaidimo. Pacientės kartais pasakoja, kad, joms grįžus namo iš ligoninės, vaikas atstumia mamą, nesikalba, nenori su ja būti. Tai normalu, nes vaikai reaguoja labai egocentriškai. Jie negeba matyti situacijos iš kito žmogaus perspektyvos ir liūdi ar pyksta dėl to, ko neteko savo įprastoje rutinoje“, – aiškina E. Urbutienė.

Nuo ko pradėti pokalbį su vaiku?

Psichologė pataria informaciją pateikti paprastai, vaikui suprantama kalba ir mažais kąsneliais, priklausomai nuo amžiaus. Pavyzdžiui, galima pasakyti ligos pavadinimą, paaiškinti, kaip dažnai reikės vykti į ligoninę, kurioje bus lašinami vaistai, ir pan.

Svarbu patikinti vaiką: darome viską, kas nuo mūsų priklauso, kad liga pasitrauktų. Tai išgirsti vaikui labai svarbu, kad jis pasijustų saugus. Taip pat būtina paaiškinti, kodėl dabar negalėsime su vaiku žaisti aktyvių žaidimų, pavyzdžiui, pasakyti: „Dabar esu silpnesnės sveikatos.“ Tačiau pridėti, kad galėsime veikti ką nors kita – kartu piešti, skaityti pasakas, pažiūrėti filmuką ir pan. Tuomet vaikas rutinos pokyčius priims lengviau ir, nors mama ir serga, jausis mylimas.

Tiek mažesniems, tiek didesniems vaikams labai padeda įvardijimas, kuo jie galėtų padėti mamai ar tėčiui, kad nesijaustų bejėgiai ligos akivaizdoje.

„Kol vaikai nesupranta, kas vyksta, jie jaučia grėsmę, būna įsitempę. Pavyzdžiui, kodėl mama staiga liko be plaukų? Mažylis netgi gali bijoti žiūrėti į mamą. Todėl informacijos suteikimas – tikrai labai galinga jėga, galinti sumažinti vaiko baimę dėl nežinomybės. Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad aš gydausi ir vaistai sukelia tokį poveikį, kad plaukai nuslenka, bet gydytojai sako, jog vėliau jie ataugs. Vaikui tiek ir užtenka“, – pasakoja psichologė.

Kaip elgtis su paaugliais

Vyresni vaikai, paaugliai jau gali turėti tam tikros informacijos, kas yra vėžys. Todėl labai svarbu paklausti, o ką jie žino, ir išsklaidyti klaidingus įsitikinimus. Tiesa, paaugliai, išgirdę žinią, gali užsisklęsti, nenorėti kalbėtis. Pasak E. Urbutienės, būtina priimti tokią jų reakciją.

„Galima jiems pasakyti: aš suprantu, kad dabar tau nesinori kalbėti, galbūt baisu ar liūdna, bet jeigu kiltų klausimų, esu pasiruošusi atsakyti. Palikite jam atviras duris, o kartais galite ir pati pasipasakoti, kaip sekasi gydymas, kaip jaučiatės“, – pataria pašnekovė.

Dažnai, kai suserga mama ar tėtis, paaugliams tenka greičiau suaugti, nes jie turi prisiimti daugiau atsakomybių namuose – pavyzdžiui, tvarkytis, prižiūrėti mažesnius broliukus ar sesutes, gaminti valgyti. Tačiau labai svarbu neperkrauti jų pareigomis ir neatimti iš jų vaikystės, palikti erdvės savo veiklai ir draugams.

Kita vertus, tiek mažesniems, tiek didesniems vaikams labai padeda įvardijimas, kuo jie galėtų padėti mamai ar tėčiui, kad nesijaustų bejėgiai ligos akivaizdoje. Pavyzdžiui, jeigu paprašysime jo atnešti stiklinę vandens, kai jaučiamės nusilpusios po chemoterapijos, vaikas pasijus galintis pasirūpinti.

Ar reikia kalbėti apie mirtį?

„Noriu paskatinti nebijoti ieškoti pagalbos, kreiptis į specialistus, kai jaučiatės sutrikusios“, – aiškina psichologė. Pasak jos, artimieji dažnai negali būti geri patarėjai, nes jiems taip pat kyla įvairių jausmų, jie pagal savo supratimą nori apsaugoti vaikus. Tačiau tiek praktinė patirtis, tiek tyrimai rodo, kad vaikus ši patirtis gali užgrūdinti, jie tampa atsparesni, brandesni, jautresni kito skausmui, geriau pastebi kitų emocijas, geriau geba įvardinti, kas su jais vyksta.

„Su vaikais būtina kalbėtis apie ligą“, – įsitikinusi psichologė E. Urbutienė. JUJU Fotografija nuotr.

„Viena pacientė, kuriai vėžys diagnozuotas prieš aštuonerius metus, apie kalbėjimą su vaikais pasakojo kaip apie procesą, kelionę. Kai ji tik sužinojo apie ligą, pačiai buvo didelis šokas ir net nekilo minčių kalbėtis apie ligą su vaikais. Visas jėgas ji sutelkė į gydymąsi. Tačiau dėl atkryčių liga tapo nuolatine šeimos nare, kurios niekaip nepaslėpsi, nes nuolat tekdavo gydytis, gydymo pasekmes ji jausdavo fiziškai ir visas šeimos gyvenimas vyko pagal jos ligos ritmą. O kai liko tik palaikomasis gydymas, ji suprato, kad su vaikais reikia kalbėti ir apie mirtį – pačiu skausmingiausiu klausimu“, – prisimena pašnekovė.

Pasak E. Urbutienės, tokiais atvejais svarbu nemeluoti ir nesuteikti tuščių vilčių. Būtina pasakyti, kad darote viską, jog gyventumėte kuo ilgiau, bet gali nutikti ir taip, kad jums su vaiku teks atsisveikinti.

„Informacijos internete, kaip pasakyti vaikui skaudžią žinią, gausu. Pavyzdžiui, animaciniame filmuke „Koko“ kalbama apie mirtį, ryšį su mirusiaisiais. Kartu jį pasižiūrėjus, gali būti lengviau kalbėtis su vaiku šia jautria tema. Taip pat būtina paaiškinti, kas juo pasirūpins, jeigu mamos nebebus. Tai vaikui suteikia saugumo jausmą“, – sako psichologė.

Inga Saukienė