Sergant galima valgyti… viską. Ar visada?

Kovojant su onkologine liga, nėra vienos visiems tinkamos tiesos, kokia tuo metu turėtų būti mityba. Gydantis labai svarbu klausytis savo organizmo, mat kiekvieno mūsų ligos istorija, net ir sergant to paties organo vėžiu, net ir taikant tokį pat gydymą, yra unikali. Būtina stebėti, kaip jaučiamės pavalgę, prieš valgį, nebijoti konsultuotis su gydytojais, išdrįsti klausti. Tuo įsitikinęs „Inovatyvios dietologijos centro“ gydytojas dietologas Edvardas Grišinas.

Kokia mityba turėtų būti susirgus vėžiu? Viešoje erdvėje galima rasti labai daug įvairių patarimų, įžvalgų, nuomonių, kartais net prieštaraujančių viena kitai. Kaip atsijoti informacinius pelus nuo grūdų?

Pagrindinė mitybos rekomendacija, gydantis onkologinę ligą – tai universalus, absoliučiai visiems tinkamas patarimas: valgant būtina vadovautis sveiku protu, svarbu nepamiršti saiko, rekomenduojama rinktis sveikatai palankius, visaverčius maisto produktus. Ši rekomendacija daugumai ligonių, deja, nelabai patinka, mat žmogus tikisi, kad jam dabar bus kas nors draudžiama, griežtai ribojama, juolab kad maistas neretai tampa tuo veiksniu, kurį ligonis, jaučia galįs kontroliuoti labiausiai. Neatsitiktinai aktyviai ieškomi įvairūs kaltininkai, padėję išprovokuoti vėžį: prie kryžiaus kalamas cukrus, kepiniai iš miltų, pieno ar rūkytos mėsos gaminiai. Meškos paslaugą apsisprendžiant, ką dabar galima valgyti, o ko ne, padaro ir internete perskaitytos ar kur nors išgirstos vieno ar kito pasveikusio asmens istorijos, aiškiai įvardijančios pasikeitusius jo mitybos įpročius susirgus. Trumpiau tariant, pacientai ieško išskirtinumo, tikisi, kad būtent jis padės pasveikti. Tačiau gydantis svarbus ne išskirtinumas, kur kas svarbesnis yra individualumas, mat kiekvieno žmogaus ligos istorija, jo fiziologija yra labai savita.

Taigi, nereikia pulti į kraštutinumus. Jokiu būdu negalima tvirtinti, kad, tarkime, angliavandenių sergant vėžiu negalima. Vieniems pacientams galbūt išties nereikėtų jų valgyti, o kitiems jie bus būtini.

Depositphotos nuotr.

Gydytojų tvirtinimu, kovojant su vėžiu, didesnės žalos kartais padaro ne pats auglys, o ligos komplikacijos bei mitybos nepakankamumas. Kas tai?

Dalis pacientų dėl tam tikrų pašalinių gydymo poveikių kurį laiką negali valgyti taip, kaip yra įpratę. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie įtiki, kad reikia valgyti kuo mažiau, daug ko atsisakyti, o geriausia išvis kurį laiką pabadauti. Klaidingai manoma, kad organizmui badaujant tokiu būdu žus ir vėžinės ląstelės. Tačiau labai svarbu atminti, kad vėžinių ląstelių, palyginti su viso organizmo ląstelėmis, yra nedaug. Pasmerkdami badui vėžines ląsteles ir tikėdamiesi, kad taip jos greičiau žus, pamirštame – kad organizmas pajėgtų kovoti su liga, jam gyvybiškai būtinos maisto medžiagos. Ligos ir sudėtingo bei neretai labai skausmingo gydymo iškankintas žmogus menkai valgydamas tik dar labiau nusilpsta.

Onkologinė liga turi kelis etapus: tai laikas nuo išgirstos diagnozės iki pradėto gydymo, gydymosi periodas, remisija. Ar skiriasi mityba šiais etapais?

Ir taip, ir ne. Išgirdus diagnozę, kol nepradėtas gydymas, būtina maitintis taip, kad organizmui nieko netrūktų, kad nepradėtų kristi svoris. Racionas turėtų būti palankus sveikatai – tai įvairūs šviežiai paruošti patiekalai iš neperdirbtų, neapdorotų produktų, geriausia iš to paties regiono, kitaip tariant, valgyti reikėtų sezoninį savos geografinės platumos maistą, ribojant atvežtinį, egzotinį. Ko reikėtų vengti? Maisto produktų, užimančių maistingo ir vertingo maisto vietą, turtingų vien tuščių kalorijų, pavyzdžiui, gaminių iš aukščiausios rūšies miltų, greitojo maisto, traškučių, saldumynų.

Pradėjus gydymą, jei tik įmanoma, reikėtų rinktis įprastą maistą bei valgymo būdą. Deja, bet onkologinis gydymas daro nemažai pokyčių žmogaus mitybai, ją sutrikdo, organizmui kartais būna labai sunku gauti reikalingų medžiagų, mat po tam tikrų gydymo metodų ar procedūrų, pavyzdžiui, po chemoterapijos seansų ligonį pykina, pacientas vemia, viduriuoja. Dėl kai kurių vaistų gali stipriai išopėti burnos bei ryklės gleivinė, tad mityba natūraliai sutrinka – žmogui sunku nuryti maistą. Tokiu atveju į pagalbą pasitelkiamas specialios paskirties medicininis maistas – mišiniai, kurie yra paruošiami patogia forma: išgeriami ar sumaitinami pro maitinimo zondą. Kraštutiniu atveju būtinas maistines medžiagas padeda užtikrinti parenterinis maitinimas – maitinimas į veną.

Išgyvenant remisiją, rekomenduojama valgyti visavertį maistą, mėgautis juo.

Kiekvienu ligos etapu nepaprastai svarbu, kad mityba padėtų saugoti raumenyną, jį stiprintų, apsaugotų nuo nykimo, mat raumenynas (o jį reikėtų suvokti kur kas plačiau, nes yra ne tik skeleto raumenynas, bet ir širdies, kitų vidaus organų raumenys) yra viena pagrindinių baltymų sankaupų žmogaus organizme – mūsų gyvybės, mūsų jėgos šaltinis. Būtent raumenynas padeda kovojant su liga, tad jei silps jis, silps ir pats žmogus. Kitaip tariant, būtina užtikrinti pakankamą baltymų kiekį maiste, neatsisakyti gyvūninės kilmės produktų: mėsos, žuvies, kiaušinių. Iš augalinio maisto žmogui teoriškai įmanoma gauti visas organizmui būtinas amino rūgštis, bet praktiškai tai padaryti yra labai sunku, atsižvelgiant į savijautą, gyvenimo būdą, skonio įpročius. Suvalgyti per dieną kelis šimtus gramų grikių ar pusę kilogramo pupelių – iššūkis net ir sveikam žmogui, ką jau kalbėti apie sergantį. Taigi, prieš ko nors atsisakant labai svarbu apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“ – ar organizmas tuomet išties gaus visų reikalingų medžiagų.

„Taigi, prieš ko nors atsisakant labai svarbu apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“ – ar organizmas tuomet išties gaus visų reikalingų medžiagų“, – pataria gydytojas dietologas E. Grišinas. Edvino Grišino nuotr.

Jei nėra kokių nors kontraindikacijų iš raciono neturėtų būti išbraukti ir angliavandeniai. Juk jie – energijos šaltinis. Jei jų valgyti bijoma, tuomet valgiaraštį reikėtų dėlioti taip, kad angliavandenių gausūs produktai būtų valgomi tuomet, kai planuojamas fizinis krūvis. O jis, sergant onkologine liga, taip pat labai svarbus.

Viskas, kas minima aukščiau, yra neabejotinai labai universalu. Kaip ir sakiau, nėra vieno atsakymo, kaip klastinga liga gali paveikti žmogaus sveikatos būklę. Būtina pasikonsultuoti su gydytoju dietologu ir išgirsti eksperto nuomonę.

Kokie turėtų būti užkandžiai? Apskritai, ar galima užkandžiauti sergant onkologine liga?

Užkandžiauti būtina, juolab kad dažnu atveju sergant būtent reguliariai užkandžiaujant ir tegalima užtikrinti organizmui reikalingą maistinių medžiagų kiekį. Svarbu atminti, kad sergant apetitas sumažėja ne tik dėl objektyvių fiziologinių priežasčių, nemažai įtakos turi ir psichologija. Kai visos paciento mintys būna nuolat paskendusios ligoje, valgyti kartais pamirštama. Tad neretai patariama valgyti nesąmoningai – žiūrint televizorių, skaitant knygą ar dirbant kompiuteriu po ranka turėti užkandžių, kad organizmas net nepajustų, jog gauna maisto.

 Prieš ko nors atsisakant labai svarbu apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“.

Užkandžius rinktis reikėtų vadovaujantis tuo pačiu principu, ar jie maistingi, ar vertingi, tinka viskas, kas maistinga ir ką žmogus mėgsta: daržovės, sūris, vaisiai, koks nors koncentruotas įvairių produktų kokteilis ir pan.

Kartais pacientui psichologiškai tvirčiau pasijusti padeda suvalgytas gabalėlis kokio nors ne itin sveiko maisto, pavyzdžiui, torto, rūkytos dešros, cepelinų. Tokiais atvejais jis ligą trumpam tarsi nustumia į šoną, pasijunta gyvenąs taip, kaip anksčiau.

Ir tai jokiu būdu nėra blogai. Jei gabalėlis torto leis pasijusti laimingam, suteiks džiaugsmo ir motyvacijos kovoti su liga – tegu jis ir būna suvalgytas. Kaip ir minėjau aukščiau, jei tik nėra jokių kontraindikacijų, valgyti galima viską. Svarbu, kad cepelinai, tortas, rūkyti mėsos gaminiai ar kitoks sunkiai virškinamas ar menkos vertės maistas netaptų pagrindiniu ir vieninteliu dienos racionu.

Depositphotos nuotr.

Kaip reikėtų vertinti viešoje erdvėje randamus patarimus valgyti kuo daugiau produktų, gausių, pavyzdžiui, antioksidantų, polifenolių, kitokių medžiagų, tinkamų kovai su vėžiu? Ar tai nėra tik dar viena mada?

Žmogus visada ieško ko nors naujo, kas galėtų jam padėti sergant. Jei tuos ieškojimus lydi sveikas protas, viskas yra gerai. Svarbiausia, kad internete atrasti patarimai netaptu vieninteliu gydytoju, kurio bus klausoma.

Aistė Veismanaitė