Kai liga nesutrukdo nei vedyboms, nei meilei

„Ir džiaugsme, ir varge“ – tokius įprastus, prasmingus, bet neretai sunkiai įgyvendinamus santuokos priesaikos žodžius Prancūzijoje gyvenanti lietuvių menininkė Rūta Jusionytė ir jos sutuoktinis, taip pat šioje šalyje reziduojantis bei kuriantis dailininkas iš Čilės Fransisco Sepulveda, ištarė jau žinodami, ką ši frazė realiai reiškia gyvenime.

Mat elegantiška sutuoktuvių ceremonija, šių metų rugsėjo mėnesį vykusi netoli Paryžiaus įsikūrusio miestelio Vilmomblio merijoje, sutapo su intensyviu chemoterapijos kursu, kaip tik dabar taikomu Rūtai.

Keliaujant Čilėje išgirsta diagnozė

Keturiasdešimt ketverių metų menininkei balandžio mėnesį buvo nustatytas trečios stadijos krūties vėžys ir po mėnesio pradėtas intensyvus gydymas chemoterapija bei biologine terapija, o ateityje dar laukia operacija ir radioterapija.

„Mano įvaizdis visuomet buvo ilgi plaukai, taigi tikrai liūdėjau supratusi, kad tuoj jų neteksiu“, – prisimena Rūta. Aistės Rakauskaitės nuotr.

Ką tik sutuoktiniais tapę menininkai per vėžį, kaip ir per gyvenimą, keliauja kartu. Francisco, tik sužinojęs apie ligą, iš karto persikraustė gyventi iš miestelio prie Ženevos į Rūtos namus netoli Paryžiaus, kad galėtų ne tik kasdien apsupti mylimą moterį dėmesiu, meile, padėti kasdienybės rutinoje ir lydėti į chemoterapijos seansus. O kad viskas neatrodytų taip dramatiškai, jie netgi susikūrė savotišką ritualą – kai per keletą dienų pavyksta atgauti jėgas po chemoterapijos ir Rūta eina atlikti akupunktūros seanso, kuris, pasak jos, grąžina energiją ir stiprina imunitetą, jam pasibaigus jiedu visuomet užsuka į vegetariškus restoranus, atidarytus netoliese.

Kūrėja labai gerai prisimena pranašingą ligos pradžią ir kaip nedidelis auglys, kurį vieną pavasario dieną netyčia užčiuopė Rūtos tuomet dar tik sužadėtinis Francisco, tuo metu nerimo nesukėlė. Pasitikinti gyvenimu ir savimi moteris teigia net nepagalvojusi apie grėsmingą diagnozę – juk ji dar jauna ir giminėje tas nelauktas svečias vėžys beveik niekada nesilankydavo.

Nors panikos ar nerimo nebuvo, Rūta visgi nutarė atlikti būtiniausius tyrimus. Tačiau net nesulaukusi atsakymų kartu su vyru išvyko keliauti po jo gimtąją Čilę – nors, kaip pati dabar sako, ta kelionė buvo tokia neplanuota, ir ne metas jai buvo nei laiko prasme, nei finansiškai, bet kažkokia intuicija tarsi išginė – eik, gyvenk, keliauk, džiaukis, mylėk, rink įspūdžius, gyvenk čia ir dabar, nes nežinai, kada viskas staiga suduš, subyrės, įskils.

Paskutinę viešnagės dieną elektroniniu paštu atskriejo žinutė, padalijusi moters ir jos vyro gyvenimą į dvi dalis – iki ir po.

„Be abejo, frazė „jums – vėžys“ pirmiausia visuomet paskandina žmogų į tamsą, nerimą, paniką, galvoje ima suktis juodžiausi scenarijai, to turbūt neišvengia nė vienas“, – prisiminė pirmąsias dienas po diagnozės Rūta.

Kuo daugiau kalbiesi, tuo lengviau

Laimei, labai greitai buvo sudėliota gydymo taktika, ir paniką bei juodas mintis netrukus pakeitė kovos su liga arba, tiksliau, kelionės per ją ir jos išbandymų smegduobes, planas.

Rūta drąsiai kalba apie savo ligą, nes, pasak jos, papildoma energija slapstantis, dangstant tiesą, meluojant, atimtų dar daugiau ryžto ir psichologinių jėgų, kurios dabar ypač reikalingos kelyje link savęs naujos – vėl sveikos. Kuo daugiau kalbiesi, tuo lengviau, įsitikinusi ji.

Septyniolikmetei dukrai Gabijai Rūta apie diagnozę pranešė gana greitai – kelios dienos po tyrimų. Ji be užuolankų, bet ramiai papasakojo, koks bus gydymas ir jo šalutiniai poveikiai, patikino, kad tai ne mirties nuosprendis, o tiesiog nelengvas vienų metų ar kiek ilgesnis periodas, aptarė su dukra jos jausmus mamos ligos akivaizdoje. Jaunai merginai, o ir pačiai Rūtai, susitaikyti su liga, gydymu bei kitais išbandymais padėjo ir artimos šeimos draugės Muriel patirtis, mat ji prieš kelerius metus taip pat sirgo krūties vėžiu ir sėkmingai pasveiko, tuo periodu visos trys artimai bendravo, taigi jau kaip ir buvo mačiusios ligą iš arti, net jeigu tuomet buvo tik šios dramos liudininkės, o ne aktyvios dalyvės.

Vėžys privertė dar kartą permąstyti savo gyvenimą, elgseną, prioritetus.

Tiesa, prisipažįsta Rūta, apie savo ligą ji atvirauja ne su visais ir ne visada, tai yra pasilieka sau teisę, pavyzdžiui, gatvėje būti visiškai anonimiška, elegantiška ir gražia moterimi su originaliais aksesuarais, dengiančiais galvą.

Todėl tik sužinojusi, kad per chemoterapiją gerokai išslinks, o netrukus ir visiškai išnyks plaukai, ji investavo į įvairius perukus ir skrybėlaites bei turbanus.

„Nemeluosiu, mano įvaizdis visuomet buvo ilgi plaukai, taigi tikrai liūdėjau supratusi, kad tuoj jų neteksiu. Bet aš nesislepiu specialiai, tiesiog nenoriu, kad kiekvienas gatvėje smalsiai į mane žiūrėtų ir matytų, jog dabar nesu pati sveikiausia. Be to, man visada patiko originaliai rengtis, žaisti aksesuarais, ir kaip tik dabar yra geriausias metas, kai galiu puoštis, persikūnyti į kitus personažus, eksperimentuoti su savo grožiu, išvaizda ir bent taip praskaidrinti dienas su vėžio diagnoze. Turiu net dvidešimt įvairių skrybėlaičių, kartais net pagalvoju – gal jau ir per daug“, – su plačia šypsena veide pasakoja Rūta, žaismingai apsirišusi galvą elegantišku turbanu.

Atsakydama į klausimą, ar jaučia nerimą, kad liga kėsinasi pavogti iš jos grožį ir moteriškumą, menininkė nusijuokė: „Aš sau visada graži, tiesiog dabar reikia tam daugiau pastangų, reikia išmokti prisitaikyti ir susitaikyti.“ Ji prisiminė, kaip tik paaiškėjus diagnozei ginekologinio kabineto sekretorė jai patarė, kur galima įsigyti perukų ir specializuotų galvos apdangalų, netgi pasidalijo patarimais, kaip dažytis chemoterapijos metu, kai netenkama net blakstienų ir antakių, pavyzdžiui, daryti šešėliais dūminį akių makiažą, kokį mėgo 1920-ųjų aktorės.

Rūta dar nežino, kokios apimties operacija jai bus atliekama ir ar pavyks išsaugoti krūtį. Sako, apie tai kol kas negalvojanti, einanti per ligą sveikimo link – etapais, taip pavyksta labiau išsaugoti emocinę pusiausvyrą, nenuslysti į tamsias mintis. Jeigu kartais netektų krūties, ji mano, kad greičiausiai pasinaudos plastinės chirurgijos teikiamomis galimybėmis. „Esu menininkė, skulptorė, todėl eksperimentai su kūnu manęs nešokiruoja, nestebina. Ir visiškai nesu nusiteikusi prieš plastinę ar estetinę chirurgiją. Be to, manau, kad tiesiog nenoriu būti madinga amazone – man visada patinka eiti prieš pagrindinę srovę“, – kaip visada su šypsena net ir skaudžia tema kalba Rūta.

Susirankioti gyvenimą ir save po šaukštelį

Jos manymu, vidinės stiprybės jai suteikia daugiametė psichoterapijos seansų patirtis. Gyventi į Prancūziją Rūta išvyko daugiau nei prieš dvidešimt metų, neturėdama aiškaus plano, kaip pavyks čia integruotis ir įsitvirtinti – tiesiog baigusi menų studijas Vilniuje išskubėjo paskui draugą prancūzą į šalį, apie kurią daug girdėjo iš senelio, ne kartą viešėjusio Paryžiuje. Prancūzija jai visuomet asocijavosi su menu, kūryba, laisve, todėl jaunoji menininkė manė, kad geriausias kelias įsilieti į meno pasaulį yra būtent apsigyventi šioje šalyje ir pradėti kurti.

Tiesa, realybė skyrėsi nuo svajonės – bendras gyvenimas su draugu nepavyko ir ji, nelabai mokėdama prancūziškai ir dar neturėdama nuolatinio darbo, atsidūrė beveik gatvėje. Laimei, naujai sutikti draugai padėjo įsitvirtinti, suteikė laikiną prieglobstį savo namuose ar studijose.

Romantiški santykiai tarp Rūtos ir Francisco užsimezgė būtent tada, kai visas pasaulis, ištiktas kovido, sustingo laike ir užsidarė dėl karantino.  Asmeninio albumo nuotr.

„O ir jaunas amžius visus šiuos buitinius sunkumus padeda įveikti, man tuomet juk buvo vos dvidešimt keleri metai, – tarsi studentiškų metų tęsinys ant svetimų sofučių, svetimose virtuvėse, kai materialiai tau reikia labai mažai arba beveik nieko“, – juokauja menininkė.

Vėliau jos gyvenimo kelyje atsirado žmogus, su kuriuo ji vėl bandė kurti gyvenimą ir susilaukė dukters Gabijos. Tačiau bendras gyvenimas, kuriame, deja, nebuvo daug laimės, truko septynerius metus. O tada ir vėl teko klajoti, ieškotis naujų namų, iš tiesų sužinoti, kas yra ta visų keikiama prancūziška biurokratija, arogancija, tikra emigranto buitis ir būtis. Jauna moteris buvo priversta vėl iš naujo it dėlionę susirankioti gyvenimą ir save po šaukštelį, kaip sako prancūzai, tiesa, šįkart jau būdama atsakinga ne tik už save, bet ir dar vieną gyvybę – dukterį.

Dalyvauti parodose su kūdikiu ant rankų – visai nesudėtinga

Visgi kalbant su Rūta apie jos gyvenimo Prancūzijoje pradžią manęs neapleidžia mintis, kad šios moters genuose užkoduotas amžinas nepalaužiamas optimizmas. Ji su šypsena prisimena visus išbandymus, sako, jog tas gyvenimo etapas momentais buvo išties košmariškas, bet kartu ir „fainas“, nuoširdžiai juokdamasi pasakoja, kad dalyvauti mugėse ir parodose su kūdikiu ant rankų yra visai nesudėtinga, netgi smagu – žmonės iškart šilčiau reaguoja, kalbina, šypsosi.

Net išgyvenant materialinį bei egzistencinį sunkmetį Rūtai niekada nekilo mintis išvykti iš Prancūzijos, kurios gyvenimo būdą nuoširdžiai pamilo. Ji neapleido kūrybos, dalyvavo visose įmanomose parodose, mugėse, kreipdavosi į galerijas dėl galimybės eksponuoti savo darbus.

„Taip per kelerius metus iš auklės, nes būtent tuo pirmiausia užsiėmiau atsikrausčiusi į Prancūziją, tapau menininke, galinčia visiškai išgyventi iš savo kūrybos. Bet viso to kaina buvo labai didelis krūvis mano emocinei savijautai, todėl kaip gelbėjimosi rato griebiausi psichoterapijos seansų, be to, skaičiau žinomo prancūzų psichologo Boriso Ciriulniko knygas, gilinausi į sveiką mitybą, saviugdą.

Egypsien family

„Tikiu, tie metai ant kušetės psichoterapeuto kabinete man padėjo užsiauginti tvirtą stuburą ir nepalūžti nei praeityje, nei šiandien, nei, tikiuosi, ateityje. Ir dar labiau padeda dabar, kai susidūriau su nauju išbandymu – liga, nes jau ilgokai prieš atsirandant vėžiui buvau išmokusi gyventi pozityviame čia ir dabar laike, ne praeityje, ne ateityje. Be to, menininko gyvenimas – neramus, nepastovus, tu išgyveni nuolatinį stresą dėl pajamų, konkurencijos, abejonių dėl talento buvimo, o galbūt nebuvimo, nerimauji dėl pripažinimo, ir šiaip turbūt esi jautresnis, emociškai nuogesnis nei visas likęs pasaulis. Todėl man buvo itin svarbu išmokti su savo emocijomis ir psichika sugyventi, sustyguoti jas. Be to, kasmet vis gerėjo materialinė padėtis – vis daugiau galerijų atvėrė man savo duris, meną mylintys žmonės pirko mano darbus, pagaliau po gero dešimtmečio galėjau įsigyti savo namus, savo studiją kūrybai. O turėti savo namus – tai begalinis saugumo jausmas, ką dar labiau suprantu dabar, kai į mano gyvenimą ir į namus pasibeldė liga“, – atvirauja Rūta.

Jauna moteris prisipažįsta, vėžys privertė dar kartą permąstyti savo gyvenimą, elgseną, prioritetus, įsiklausyti į kūno signalus ir, be abejo, susitvarkyti mitybą. Nors Rūta jau daug metų maitinosi gana sveikai, dabar galutinai atsisakė mėsos, laktozės, cukraus, alkoholio, kavos. Nors chemoterapija yra gana sunkus ir varginantis išbandymas, ji vis dėlto ir toliau intensyviai tris kartus per savaitę praktikuoja jogą ir pilatesą su į namus ateinančia asmenine trenere.

Gyvūnų-žmonių skulptūros suvedė su gyvenimo meile

Nors kūryba Rūtos niekada nevargindavo, tačiau, kaip teigia ji, dabar visos jėgos skirtos gyti, todėl kuria mažiau, atšaukė keletą Europoje turėjusių vykti parodų, kuria skulptūras ar paveikslus tuomet, kai iš tiesų labai norisi ir yra jėgų, neverčia savęs to daryti kasdien. Tiesa, neatsispyrė norui sudalyvauti ne fiziškai, bet su savo kūryba neseniai vykusioje „Vilnius Art“ meno mugėje – joje eksponuota R. Jusonytės skulptūra „Dramblys“ sulaukė nemažo publikos dėmesio ir susižavėjimo.

„Manau, žmonės į jį žiūrėdami pajuto tas pačias emocijas, kurias ir aš išgyvenau kurdama, tarsi užkodavau jas – man šis dramblys toks ilgaamžiškumo, pastovumo, tvirtybės simbolis, netgi, sakyčiau, gydantis, visomis prasmėmis“, – mintimis apie kūrybą dalijasi menininkė.

La fille endormie

Beje, Rūtos kūryba, jos fantasmagoriškos gyvūnų-žmonių skulptūros suvedė ją ir su gyvenimo meile – dabar jau sutuoktiniu Francisco. Kartą viena moteris, kaip vėliau paaiškėjo, Francisco vaikų mama, įsigijo Rūtos skulptūrą. Francisco, pamatęs skulptūrą ir Rūtos nuotrauką, nutarė susipažinti su menininke – jiedu jau seniai buvo netiesiogiai pažįstami, nes abu bendradarbiavo su ta pačia galerija, kartais trumpam susitikdavo bendrose parodose, renginiuose. Taip užsimezgė kolegiška kūrėjų draugystė, trukusi beveik penkiolika metų, kol vieną dieną… virto meile.

Romantiški santykiai tarp Rūtos ir Francisco užsimezgė būtent tada, kai visas pasaulis, ištiktas kovido, sustingo laike ir užsidarė dėl karantino. Rūta tuo metu turėjo keletą klientų Šveicarijoje, kurios sienos vis dar buvo neuždarytos, o ir Prancūzijoje darbo reikalais turint svarią priežastį buvo galima judėti. Taigi ji prisikraudavo į automobilį darbų ir keliaudavo į kaimyninę šalį, kur netoliese Ženevos gyveno Francisco. Be abejo, pakeliui ji užsukdavo į svečius – lankytis vienas pas kitą ir kartu leisti laiką jiedu buvo įpratę visus tuos penkiolika kolegiškos draugystės metų. Kol vieną dieną abu suvokė nenorintys išsiskirti.

Rūta ir pati iki šiol negali paaiškinti, kaip atsitiko, kad būtent tik tada, karantino sukaustytame laike ji staiga pamatė Francisco visiškai kitokioje šviesoje – ne tik kaip menininką ar kolegą, bet ir kaip žmogų, kaip vyrą, kurį netrukus pamilo.

Nors dabar jųdviejų meilei ir bendram gyvenimui tenka nelengvas išbandymas liga, bet argi ne tai ir patikrina porą, tarsi klausia, tarsi pati atsako Rūta. Pasak jos, tokios gyvenimo perturbacijos poras arba atitolina, netgi išskiria, arba tik dar labiau sutvirtina, realybėje, o ne tik šventėje patikrina, ar tikrai galioja ta priesaika „ir džiaugsme, ir varge“.

„Mano liga man suteikė begalinį laisvės pojūtį, ne tik kūrybinės, bet ir asmeninės, būti tokia, kokia noriu, būti visiškai laisva. O tai prideda laimės, kad ir kaip kurioziškai šiomis aplinkybėmis tai skambėtų. Manau, iš vėžio arba pasimokai, arba ne, arba ištrauki kažką pozityvaus, arba lieki klaidžioti tamsoje“, – baigdama pokalbį atvirauja Rūta.

Dar viena pamoka, kurią it patarimą ji norėtų perduoti ir kitoms moterims – tokio išbandymo akivaizdoje ypač svarbu išsaugoti savo intymumą, tiek psichologinę, tiek fizinę asmeninę erdvę, le jardin secret, slaptą sodą, kaip sako prancūzai, išmokti nerodyti visko, ką šiuo metu tenka patirti, jeigu tu to nenori. Pavyzdžiui, jeigu nenori, kad tave kas nors matytų be plaukų, tai ir neturi niekam rodytis, teisintis, be to, ir kiti privalo gerbti tą tavo norą, nefotografuoti, nelįsti su prašymais, nu parodyk, kaip tai atrodo, neperžengti padorumo ir intymumo diskretiškų ribų. Ir jei turi savo numylėtą sofutę, ant kurios miegi ilgas siestas ir atgauni jėgas, tai ir tegul tai būna tik tavo sofutė, ant kurios užsilipti teisę turi tik mylimas katinas ar šuo – atrodo, smulkmena, bet tai veikia.

Erika Umbrasaitė
Rašytoja ir žurnalistė