Krūties vėžys Virginijai atvėrė kūrybines galias, išmokė mylėti save ir mėgautis gyvenimu

Virginija Mažeikienė su krūties vėžio diagnoze gyvena ketverius metus. Šiemet ji atšventė savo 50-metį. Jos vėžys ypatingas – be pirminio židinio. Kai moteris pažastyje užčiuopė guzelį, tai jau buvo metastazė. Tačiau, praėjus pirmam šokui, ji tvirtai nusprendė, kad neleis vėžiui palaužti jos dvasios, ir užuot savęs gailėjusi, gyvens pilna krūtine. Šiandien Virginija sako, kad liga išmokė mylėti save ir mėgautis gyvenimu.

Nesitikėjo tokio biopsijos rezultato

„Kiekvienais metais savarankiškai tikrindavausi savo sveikatą. Visada pasitikrindavau ir krūtis. Tais metais, artėjant patikros laikui, besiprausdama duše užčiuopiau guzelį pažastyje. Sunerimau, tačiau raminau save, kad vargiai vėžys gali taip greitai išsivystyti. Galbūt tai tiesiog limfmazgio uždegimas dėl peršalimo. Vis dėlto, paskatinta giminaitės, nedelsdama kreipiausi į savo krūtų chirurgą. Atlikęs mamogramą ir echoskopiją gydytojas nusprendė paimti biopsiją iš guzelio. Iš jo žvilgsnio supratau, kad tai rimta. Apžiūros išvadoje jis parašė – nepatikslinta karcinoma“, – prisiminė Virginija.

Biopsijos rezultatų teko laukti dvi savaites. Nors ji jautėsi palyginti ramiai, telefono iš rankų nepaleido. Ir štai atėjo momentas, kai ji išgirdo gydytojo žodžius: „Jums vis dėlto patvirtinome krūties vėžį, o ne limfomą.“ Limfoma buvo įtariama dėl to, kad nerastas židinukas krūtyje.

„Palaikymas šeimoje – labai didelė paspirtis“, – pripažino Virginija, nuotraukoje – ji su dukra. Žanetos Plečkaitienės nuotr.

„Man susvyravo žemė po kojomis, nebegalėjau blaiviai mąstyti. Išbėgau į tualetą, žiūriu į veidrodį ir negaliu patikėti, kad tai vyksta su manimi. Tarsi atvaizdas veidrodyje būčiau ne aš. Šiaip ne taip autopilotu pabaigiau darbo dieną, o grįždama namo sutikau kaimynę. Ji kaip tik paklausė, ar jau žinau biopsijos atsakymą. Sakau – vėžys. Atsisėdome į mano automobilį pasišnekėti. Man pabiro ašaros – ir tai buvo vienintelės mano ašaros dėl ligos. Daugiau niekada neverkiau. Vyras buvo išvykęs. Nusprendžiau vakare jam neskambinti, kad jis turėtų ramią naktį. Dukrai taip pat nepasakiau. Atsiguliau į lovą ir pradėjau melstis: „Viešpatie, jeigu nori mane pasiimti, pasiimk stipriai nekankindamas.“ Kitą dieną vėl išėjau į darbą. Džiaugiausi, kad jį turiu, nes jis neleido paskęsti savo mintyse“, – dėstė pašnekovė.

Vyrui Virginija žinią pranešė kitą dieną. Jis nepuolė iš karto guosti, bet, kaip įmanydamas, stengėsi palaikyti. Tik vėliau prisipažino, kad susitaikyti su žinia jam reikėjo laiko. Iš pradžių kilo įvairių minčių – kaip dabar pasikeis jų gyvenimas, kas jų laukia, ar pavyks sėkmingai įveikti ligą, tačiau žmonai tapo dar rūpestingesnis, dėmesingesnis, švelnesnis. „Nuolat jaučiau jo globą ir palaikymą“, – sakė moteris.

Kas padėjo įveikti šoką

Virginija neleido šokui jos sustingdyti. Ji labai greitai ir sėkmingai susitvarkė visus reikiamus tyrimus ir pradėjo chemoterapiją. Gydytoja, pamačiusi išskirtines moters garbanas, nusprendė jas išsaugoti skirdama chemoterapiją su galvos odos šaldymo sistema, tačiau Virginija, pamačiusi, kad tuomet seansas užtrunka ilgiau, nusprendė jos atsisakyti: plaukai – ne dantys, ataugs.

Tačiau gimtadienio šventės, kuri įvyko jau prasidėjus chemoterapijai, ji neatsisakė. Moters vyras tuo metu nuolat dirbo užsienyje. Jie matydavosi kas 2–3 mėnesius. Gimtadienio proga jis žmonai padarė staigmeną atvykdamas. Žmona jį nudžiugino pakilia nuotaika ir linksmumu, kuris stebino: argi yra pagrindo taip džiaugtis turint tokią diagnozę?

„Tiesiog nusprendžiau gyventi gyvenimą“, – pasakojo V. Mažeikienė, paklausta, kas jai padėjo įveikti pirminį šoką sužinojus vėžio diagnozę. Žanetos Pečkaitienės nuotr.

„Esu tikintis žmogus ir su savimi nešiojuosi amžiną atilsį tėvo žodžius, kuriuos atsimenu nuo vaikystės, kad nė vienas plaukas nuo žmogaus nenukrenta be Dievo valios. Aš tikėjau, kad bus taip, kaip turi būti, ir nusprendžiau, kad gyvensiu visavertį gyvenimą, nesikankinsiu dėl to, kad turiu šią diagnozę, pasistengsiu džiaugtis, kiek įmanoma, kiekviena diena ir nelaidosiu savęs pirma laiko, juolab kad šiuolaikinis gydymas ir technologijos labai pažengusios, todėl vėžys jau nėra mirtina liga. Kas iš to, jei save dabar graušiu? Juk nieko nepakeisiu, be to, nenoriu būti auka kitų akyse, kad manęs gailėtųsi. Tiesiog nusprendžiau gyventi gyvenimą“, – pasakojo Virginija, paklausta, kas jai padėjo įveikti pirminį šoką.

Chemoterapijos sėkmė – pozityvus mąstymas

Galbūt tai lėmė, kad jos organizmas sėkmingai atlaikė gydymą – gydytoja net stebėjosi jos puikiais kraujo rodikliais. Ji gerai prisimena, kaip pirmą kartą atsisėdo į chemoterapijos kėdę raudonajai chemijai. Ji pasakė sau – „kiekvienas lašas mane gydo, jis naikina vėžines ląsteles“. Kilti liftu į vadinamąjį mirtininkų aukštą jai tekdavo su kitomis moterimis, kurios buvo prisiskaičiusios labai daug informacijos apie šalutinius chemoterapijos reiškinius, todėl pasitikdavo gydymą įsitempusios.

„Aš neieškojau jokios papildomos informacijos – visiškai pasiklioviau medikais. Neskaičiau apie šalutinius reiškinius, nes suvokiau, kad bet kokia papildoma įtampa gali pakenti gydymo eigai. Chemoterapijos seanso metu leisdavau sau atsipalaiduoti ir pamiegoti. Net užknarkdavau. O iškart po jo jausdavausi pakankamai stipri, tad valandą vaikščiodavau po mišką šalia ligoninės su šunimi“, – dalijosi pašnekovė.

Nors pačią chemoterapiją jos organizmas ištvėrė puikiai, po pirmo seanso teko padaryti pertrauką. Po eilinių maudynių tvenkinyje Virginijai įvyko insultas. Laimė, kartu buvo mediciną studijuojanti duktė, kuri atpažino simptomus, todėl laiku buvo suteikta profesionali pagalba – atlikta trombolizė. Kitą rytą ligoninėje, pavalgiusi pusryčius, ji prajuokino personalą pareikšdama, kad jai reikia į darbą. Žinoma, užtruko, kol smegenys visiškai atsistatė, tačiau šiandien nelikę jokių liekamųjų reiškinių.

Nusprendžiau, kad gyvensiu visavertį gyvenimą, nesikankinsiu dėl to, kad turiu šią diagnozę.

Jaučiasi laimingesnė nei kada nors anksčiau

Po Virginijos insulto vyras nusprendė visam laikui grįžti į Lietuvą ir tapo savo žmonai, šalia jos sesers, brolio ir dukros, pagrindiniu ramsčiu. Tiesa, jam nereikėjo žmonos guosti, nes Virginija su savo emocijomis gerai tvarkėsi pati, stengėsi išlaikyti gerą nuotaiką, o ir fiziškai jautėsi gerai, tačiau palaikė ją savo buvimu šalia ir pagalba buityje. „Girdėjau ne vieną moterį guodžiantis, kad neturi šeimoje palaikymo. Tuomet ypatingai sunku. Palaikymas šeimoje – labai didelė paspirtis“, – pripažino pašnekovė.

Moteris supranta, kad jos artimiesiems buvo netgi sunkiau negu jai. Ko gera, ir ji taip jaustųsi, jeigu jai artimas žmogus susirgtų rimta liga. Todėl, kai dukra, sužinojusi apie jos diagnozę, labai jautriai sureagavo, ramino ją, užimdama stipriojo poziciją ir pažadėdama, kad pasveiks. Ir iš tiesų, praėjusi visą standartinį gydymą, ji yra remisijoje. Už tai Virginija nepamiršta padėkoti medikams. Nors dažnai girdinti kitus apie sveikatos sistemą kalbant neigiamai, pati apie gydytojus gali pasakyti tik gerus žodžius. Pasak jos, Lietuvos medikai – labai aukšto lygio profesionalai. Būtent jų profesionalumas prisidėjo prie sėkmingo jos pagijimo.

„Suprantu, kad vėžys yra rimta liga, bet yra ir kitų labai rimtų, liūdnas pasekmes turinčių ligų, tokių kaip išsėtinė sklerozė, diabetas ir pan. Žinoma, vėžys gali būti įvairaus agresyvumo ir potipių, vieni žmonės atkrenta, kiti gydosi labai ilgai. Aš nežinau, kas manęs dar laukia, bet šiandien esu laimingesnė ir gyvenu labiau visavertį gyvenimą negu iki ligos. Pradėjusi lankytis Šv. Pranciškaus onkologijos centre atradau savyje tiek daug kūrybinių galių, apie kurias net nenutuokiau.

Sužinojau, kad ne tik sugebu dirbti darbą, kuriame reikia strateginio mąstymo, komunikacinių įgūdžių, projektų valdymo, bet, pasirodo, man pavyksta sukurti gražius keramikos darbus. Mokausi siūti, šoku pramoginius šokius, veliu iš vilnos, lankau dekoravimo užsiėmimus, kuriuose sukūriau nuostabų jūrų arkliuką, šiuo metu puošiantį mūsų namą. Kartu su broliais vienuoliais kalbamės dvasinėmis temomis, gilinamės į evangeliją. Visada galiu į juos kreiptis dvasinės pagalbos. Centre yra psichologas, kurio paslaugomis galime naudotis, biblioterapija, psichologinė relaksacija, muzikos terapija, dailės terapija, kineziterapinė mankšta, kaniterapija, išvykos dviračiais. Galiausiai atradau nuostabią bendruomenę. Atsirado meilė gyvenimui“, – vardijo pašnekovė.

Pakeitė darbo režimą ir mitybą

Virginija tikina supratusi, kiek daug gyvenime turėjusi galimybių, kuriomis nepasinaudojo. Todėl dabar bando aprėpti tiek daug skirtingų veiklų, kad tokiu būdu kompensuotų tas praleistas galimybes.

Virginija Mažeikienė. Žanetos Plečkaitienės nuotr.

Ji atvirauja, kad praeityje visa savo esybe buvo panirusi į darbą, visą gyvenimą siekė kilti karjeros laiptais, tačiau per darbų karuselę prarado gyvenimo džiaugsmą, neturėjo kada pasidžiaugti savo pasiekimais. Nemokėjo savęs mylėti ir tausoti. Tik susirgusi suprato, jog tik stiprus žmogus, stiprus fiziškai ir emociškai, gali pasirūpinti tiek savimi, tiek kitais. „Žinoma, ir dabar būna, kad įsisuku į veiklų ir darbų ratą, pavargstu ir pradedu prarasti gyvenimo džiaugsmą, tačiau dabar jau moku sau pasakyti „stop“. Anksčiau nebūčiau galėjusi sustoti, sukčiausi rate toliau“, – tikino Virginija.

Nors sveika mityba domėjosi ir sveikai maitinosi dar iki ligos, susirgusi moteris gerokai pakeitė savo mitybą atsisakydama angliavandenių, kurie, pasak kai kurių autorių, yra vėžinių ląstelių maistas. Jai padėjo knyga „Naujoji priešvėžinė mityba“, kurią savo laiku dovanojo krūties vėžiu susirgusiai sesei. Knygos autoriai produktus suskirstė į tris grupes – raudoną sąrašą, geltoną ir žalią. Žaliajame sąraše esančius produktus galima drąsiai valgyti į valias, geltonojo sąrašo produktus – saikingai, o raudonajame sąraše esantys produktai yra draudžiami. Vadovaudamasi tais sąrašais, ji netgi sverdavo, kiek gali suvalgyti braškių, slyvų ar obuolių.

Saldumynai apskritai tapo tabu, nors ir buvo sunku su tuo susitaikyti: „Niekada nebuvau didelė saldumynų mėgėja, bet kai jie tapo uždrausti, tiesiog seilė varvėdavo, kaip norėdavosi kokio nors pyragaičio. Uždraustas vaisius labai saldus. Vis dėlto griežtai laikiausi savo mitybos plano. Dabar jau taip smarkiai savęs nespaudžiu – šiandien, nusiskynusi nuo medžio, suvalgiau didelį obuolį. Pagal griežtą priešvėžinę minėtos knygos mitybą aš to negalėčiau.“

Tiesa, Virginija tikina su maistu nesavivaliaujanti, bet pasitarianti su dietologe. Tai padeda jai užtvirtinti tai, ką jau anksčiau žinojusi, bet primiršusi. Pavyzdžiui, dietologė priminė į maistą įsiberti skaidulų. Taip pat moteris stengiasi ne tik sveikus maisto produktus vartoti, bet ir sveikai gaminti.

Dingo depresinės būsenos

Kas dar pasikeitė jos gyvenime? Moteris su vyru pradėjo gyventi kaime ir auginti daržoves ir vaismedžius. Kadangi anksčiau niekada to nedarė, jai tenka skirti nemažai laiko įsigilinti į informaciją, kaip prižiūrėti augalus, tačiau pastangas atperka begalinis malonumas, kad ji gali pati išdaiginti ir pasodinti daigus, o vėliau džiaugtis ekologiškų daržovių derliumi.

Atsiklaususi gydytojų, ar gali lankytis pirtyje, Virginija su vyru kartą per savaitę pirtinasi savo pirtelėje. Apsipylimas šaltu vandeniu iš vandens statinės – jų rytinis ritualas, suteikiantis tonuso visai dienai.

Jeigu kažkas nepasiseka, ieškau pozityvaus požiūrio: vadinasi, ne tas kelias, vadinasi, pasiseks kitur.

„Turime šunį ir du katinus, kuriuos labai mylime. Rūpinimasis gyvūnais ir augalais suteikia didžiulį malonumą. Anksčiau dažnai jausdavau depresinę nuotaiką, kad neatrandu savirealizacijos darbe, dabar į viską žiūriu kitaip. Net lietingas oras man visiškai negadina nuotaikos. O jeigu kažkas nepasiseka, iš karto ieškau pozityvaus požiūrio: vadinasi, ne tas kelias, vadinasi, pasiseks kitur. Kasdienės problemos labai sumažėjo. Todėl dabar man kartais keista klausytis, kuo skundžiasi žmonės. Mano manymu, dėl tokių dalykų nėra ko skųstis. Kai vieną dieną atsiduri akistatoje su mirtimi, atsiveria visai kitas matymas. Kita vertus, suprantu žmones, kurie nesusidūrė su mirtimi, nes ir aš tokia buvau. Tik dabar mokausi surasti aukso vidurį tarp darbo ir poilsio, nes žmogui reikia ir pailsėti, ir su šeima pabūti. Žinau, kad tai padaryti yra sunku, bet linkiu visiems to aukso vidurio paieškoti. Linkiu pagalvoti, ar tikrai mums reikia visų tų daiktų, dėl kurių stengiamės uždirbti kuo daugiau pinigų. Aš asmeniškai labai gerai pajutau, koks trapus ir laikinas gyvenimas, todėl nusprendžiau, kad man užtenka turėti mažiau daiktų, tačiau daugiau laiko sau ir šeimai“, – atvirauja moteris.

Inga Saukienė