Dailės terapija – dar vienas raktas į psichologinę onkologinių pacientų sveikatą
-
- 14 rugsėjo, 2023
Valandėlė su teptuku ir dažais, nors niekada nepiešėte. Emocijų ir jausmų perkėlimas ant drobės nesilaikant jokių tapybos taisyklių. Kalbėjimas spalvomis, kai minčių išsakyti nepavyksta žodžiais. Visa tai – dailės terapija, kuri itin aktuali su psichologiniais iššūkiais susiduriantiems onkologiniams pacientams. Anot psichiatrų, meno terapija, kuri veikia ne žodžiais, gali padėti įveikti net ir tamsiausius gyvenimo periodus.
Menininkė Lina Magdalena Bujė savo personalinę darbų parodą „Kelionė per dykumą“ surengė Nacionaliniame vėžio institute (NVI). Moteris sako seniau dailės terapijos nepraktikavusi, tačiau mokiusi piešti vaikus. Taigi, noras griebti teptuką ir žaisti dažais kilo spontaniškai. Pirma serija siurrealistinių paukščių gimė dar 2007 metais po itin sunkios netekties.
Tapyba padėjo išreikšti dvasinę patirtį
Prieš maždaug aštuonerius metus L. M. Bujė pradėjo dalyvauti tęstiniame metus trukusiame dailės terapijos seminarų cikle „Dailės terapijos metodų taikymas“. Teptukas L. M. Bujės rankose atsirasdavo vis dažniau.
„Rudenį mano paroda atidaryta Nacionaliniame vėžio institute, prie koplyčios – vietos, į kurią žmogus eina ieškodamas paguodos ar vilties. Todėl norėjosi, kad tuščios sienos taptų spalvotomis, darbai eksponuojami kaip mozaika. Sąmoningai nekabinau prie paveikslų pavadinimų, kad žmonės prie jų neprisirištų – tegul kiekvienas pamato kažką savito. Kai parodą aplankė grupelė bičiulių, kiekvienam jų prie tų pačių darbų kildavo vis kitokios asociacijos. Išvardindavau jiems darbų pavadinimus, ir jie spėliodavo, apie kurį darbą kalbu. Nesinori klijuoti etikečių. Parodą „Kelionė per dykumą“ sudaro dvidešimt šeši darbai,“ – pasakoja menininkė apie sprendimą eksponuoti darbus NVI.
L. M. Bujė sako, parodos tikslas nėra nustebinti žiūrovą.
„Eksponuojama darbų serija dalinuosi, kokią kelionę per dykumą patyriau aš“, – sako menininkė L. M. Bujė. Edmundo Paukštės nuotr.
„Besigydantis žmogus ne visą laiką gali kur nors nueiti, pavyzdžiui, į galeriją, parodą, renginį. Todėl norisi, kad paroda ateitų pas pacientą. Kiekvienas žmogus išgyvena savitą kelionę per dykumą – tai būtų liga, ar artimo netektis, ar vidinė krizė, gyvenimo iššūkiai. Visi įvairiais gyvenimo tarpsniais patiriame savo dykumas su savo iššūkiais ir juos bandome įveikti. Eksponuojama darbų serija dalinuosi, kokią kelionę per dykumą patyriau aš. Noriu, kad žmogus pamatytų, kad visada yra viltis ir kad pacientas nėra vienas kelionėje per dykumą“, – pasakoja menininkė.
Kas vyksta per dailės terapijos užsiėmimus?
Anot NVI gydytojos psichiatrės dr. Giedrės Bulotienės, dailės terapija gali apimti skirtingas meno formas, kurios padeda pagerinti emocinę paciento būseną.
„Dailės terapija – tai terapinė intervencija, kuri apima vizualaus meno kūrimą: piešimą, tapybą, skulptūrą, koliažą – saugioje terapinėje aplinkoje. Į dailės terapiją galima žvelgti kaip į tam tikrą psichoterapijos formą. Pagrindinis dailės terapijos tikslas – naudojant neverbalinės išraiškos būdus pagerinti asmens emocinę būseną ir psichologinę gerovę“, – primena dr. G. Bulotienė.
NVI praktiką atlikusi Vilniaus universiteto dailės terapijos studijų programos magistro studentė Elnora Jachajeva pasakoja, kad į pirmą dailės terapijos užsiėmimą atėję onkologiniai pacientai pirmiausia jaudinasi, nerimauja, kad nemoka piešti. Tačiau, įsijautę į kūrybinį procesą, išlaisvina mintis, prisiminimus, susikaupusias emocijas.
„Vyksta kūrybinis procesas. Pacientai iš pradžių jaudinasi: pirmas jų atsakymas dažniausiai būna „nemoku piešti“. Dailės terapijos užsiėmimus pradedame nuo apšilimo: dvidešimt minučių būna skiriama išbandyti piešimo technikas – tam, kad būtų galima numalšinti kylantį nerimą. Kai žmonės sako, kad nemoka piešti, atsakau, kad nesu dailės mokytoja ir kad man nesvarbu, kaip jūs nupiešite. Man svarbu, kad įsitrauktumėte į procesą, atsipalaiduotumėte, pažaistumėte su spalvomis, priemonėmis. Jų turiu visokių: molis, plastilinas, guašas, akvarelė, pieštukai… Būna įdomu stebėti, kai žmonės iš pradžių nedrąsiai ima pieštukus, flomasterius, o vėliau ima piešti guašu, akvarele ir „pradeda taškytis“. Sunku nupasakoti procesą, kas iš tikrųjų vyksta per terapijos užsiėmimus. Žmonės atsipalaiduoja, atrodo, kad tam tikri akmenukai nukrenta nuo sielos. Žmogus įsitraukia į piešimo procesą. Po užsiėmimo paklausiu, kaip sekėsi. Sulaukiu labai daug šypsenų, pavyzdžiui, žmogus nupiešė ką nors, kas jam priminė vaikystę, senelius, tėvus. Turiu nuostabią pacientę, kuri piešė pavasarį – pievą ir mišką. O šiais metais ji nupiešė namelį toje pačioje erdvėje. Pasirodo, tas piešinys buvo jos svajonės išsipildymas,“ – pasakoja E. Jachajeva.
E. Jachajeva pasakoja, kaip įsijautę į kūrybinį procesą dailės terapijos užsiėmimų lankytojai išlaisvina mintis, prisiminimus, susikaupusias emocijas. Asmeninio albumo nuotr.
„Elnora paminėjo, kaip pacientas piešdamas „pradeda taškytis“. Tai yra procesas nuo nedrąsos iki išsiliejimo. Dažai spalvos pacientams padeda išlieti jausmus. Viena pacientė pasakė: piešiant man iškilo savo šeimos vaizdas. Piešdama ji prisiminė savo šeimos narių istorijas. NVI pacientai yra labai jautrūs, uždari, nes onkologinė liga lemia pažeidžiamumą. Todėl pacientai neretai nenori patys kreiptis į psichologus, dalyvauti psichoterapijoje, meno terapijoje. Juos reikia itin aktyviai kviesti į šias veiklas. Vienas būdų – pacientus pakviečiu juos konsultuodama, parekomenduoju sudalyvauti užsiėmimuose, paklausiu, ar jiems būtų įdomu. Būna, kad pacientai susidomi. Kartais parengiame kvietimą, kurį išplatiname. Jis ypač aktualus pacientams, kurie NVI dažnai nesilanko, pavyzdžiui, šiuo metu yra aktyviai stebimi dėl ligos“, – kalba dr. G. Bulotienė.
Dr. G. Bulotienė pabrėžia, kad labai svarbi ne tik pati dailės terapija, bet ir pacientui sukurta saugi erdvė, kurioje jis gali atskleisti savo emocijas naudodamasis teptuku ir dažais. Anot gydytojos psichiatrės, labai svarbus užsiėmimą vedantis terapeutas, jo vaidmuo.
„Saugią erdvę dailės terapijos užsiėmimuose pirmiausia užtikrina paties dailės terapeuto asmenybė, jo supratingumas, atjauta, švelnus palaikymas, o kartu – pagarba užsiėmimų dalyvių asmeninei erdvei, visų proceso dalyvių konfidencialumo ir visapusiškos tolerancijos išlaikymas,“ – sako dr. G. Bulotienė.
Nors neretas pacientas nedrįsta išbandyti šios terapijos, nes nesijaučia dailininku, gydytoja psichiatrė atkreipia dėmesį, kad šiai terapijai menininko gyslelė tikrai nebūtina.
„Norėčiau paskatinti onkologinius pacientus nebijoti išbandyti naujų potyrių, juolab kad jie gali būti raktas ne tik į gilesnį savęs pažinimą, bet ir į psichologinį sveikimą“, – kviečia gydytoja psichiatrė dr. G. Bulotienė. Edmundo Paukštės nuotr.
„Kviesdami į dailės terapijos užsiėmimus, visada pabrėžiame, kad nereikia jokių piešimo įgūdžių. Dailės terapijoje nesiekiama profesionalumo ar estetikos. Priešingai – kartais profesinis pasirengimas gali netgi kliudyti gauti terapinę naudą. Deja, kartais pacientai taip ir neišdrįsta praverti dailės terapijos užsiėmimų durų. Todėl norėčiau paskatinti onkologinius pacientus nebijoti išbandyti naujų potyrių, juolab kad jie gali būti raktas ne tik į gilesnį savęs pažinimą, bet ir į psichologinį sveikimą“, – dr. G. Bulotienė atkreipia dėmesį, kodėl nereikėtų išsigąsti dailės terapijos.
Ilgalaikis dailės terapijos poveikis
„Per dailės terapiją taikomų metodų dėka atsiskleidžia žmogaus emocijos. Onkologiniai pacientai turi giliai paslėptą vėžio ligos traumą. Įsivaizduokime medį ir įkirstą žaizdą kamiene, kuri, greičiausiai, dar neužgijusi. Prieiti žodžiais prie žaizdos yra labai sunku. Taigi, emocijų atsiskleidimas ir užgijimas galimas tik tada, kai žaizdą palieti. Todėl meno terapija, kuri veikia ne žodžiais, gali padėti“, – apie dailės terapijos užsiėmimų poveikį onkologiniam pacientui pasakoja pašnekovė.
Remdamasi ilgamete darbo patirtimi, gydytoja psichiatrė pastebi, kad dailės terapija padeda onkologiniams pacientams geriau pažinti save, įgyti daugiau psichologinės stiprybės.
„Dailės terapijos poveikį onkologiniams pacientams apibūdinčiau kaip procesą, kurio metu per emocinį atsiskleidimą, gilesnį savęs ir savo vidinio pasaulio suvokimą, psichologinį sustiprėjimą, vėžio ligos patirtis geriau integruojama į žmogaus viso gyvenimo patyrimą“, – kalba dr. G. Bulotienė.
Gydytoja psichiatrė atkreipia dėmesį, kad pacientams dailės terapijos užsiėmimus patartina lankyti reguliariai.
„Paprastai užsiėmimai vyksta kartą per savaitę, bent aštuonias–dešimt savaičių. Nors dėl įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, ligos paūmėjimo, specifinio gydymo kurso, šalutinių gydymo poveikių ar suprastėjusios sveikatos pacientai gali būti priversti padaryti ilgesnes ar trumpesnes pertraukas, terapiją lankant sistemingai galima laukti geresnio efekto. Atskirais atvejais dailės terapija gali trukti ir iki metų. Tada galima tikėtis ilgalaikio poveikio“, – reziumuoja dr. G. Bulotienė.
Ieva Motiejūnaitė
Nacionalinis vėžio institutas