Br. Juozapas Marija Žukauskas OFM: vidinis pasirinkimas gyventi daro stebuklus
-
- 18 rugsėjo, 2023
Kad ir koks stiprus žmogus būtų, vėžio diagnozė visada sudrebina mūsų pamatus. Tai visada sukrėtimas. Tačiau po jo ateina suvokimas, kad reikia sutelkti visą savo stiprybę ir praeiti šią patirtį iki galo. Kunigas ir vienuolis br. Juozapas Marija Žukauskas OFM šiame kelyje ragina pasitelkti ir dvasinį aspektą. Daugybė jo matytų išgijimų, paneigiančių gydytojų diagnozes, byloja, kad tai labai svarbi gydymo dalis.
Daug metų esate labai arti vėžiu sergančių moterų, matote ir žinote, kuo jos gyvena. Kokia tai patirtis?
Dar prieš penkiolika metų Kretingoje vėžiu sergančios moterys pačios pradėjo organizuotis ir rinktis. Jų tikslas buvo tiesiog pasišnekėti, nes su namiškiais kalbėtis vengdavo, kad jų neliūdintų, o ir šie nelabai žinojo, kaip reaguoti. Neretai moterys jausdavosi kaltos, kad namiškiai dabar turi jomis rūpintis. Joms būdavo sunku priimti pagalbą, sunku pasirodyti silpnoms, nes galbūt visą gyvenimą jos pačios rūpinosi kitais. Todėl moterys pradėjo kalbėtis viena su kita. Iš pradžių pokalbiai būdavo labai praktiški – ką daryti, pas kokį gydytoją eiti, ką valgyti. Po kurio laiko atsirado malda, jos pradėjo kviesti ir mus, kunigus: prašydavo jas palaiminti, o mes pastebėjome, kad jų viena kitos palaiminimas prieš svarbų gydymosi etapą net stipresnis nei mūsų, nes jos tikrai žino, kur ta moteris eina ir kas jos laukia. Toks pats stiprus būdavo pasitikimas po gydymosi, nes sugrįžusiai nereikėdavo daug aiškinti. Labai aiškiai pamatėme, kiek stiprybės gali būti dvasioje.
Kai Klaipėdoje buvo įkurtas Šv. Pranciškaus onkologijos centras, atsirado ir specialistų pagalba, tačiau dvasinis aspektas išliko, nes buvo pastebėta, kad besimeldžiančios moterys sveiksta greičiau. Galbūt jos ramiau priima gydymą, patiria mažiau streso, nes jaučia palaikymą. Negalima atmesti ir Dievo pagalbos. Į centrą pradėjome kviesti ir artimuosius, kurie ateidavo taip pat labai išsigandę, nežinodami, kaip elgtis, o sergančias moteris skatinome priimti jų pagalbą. Argumentai būdavo paprasti: „Įsivaizduok, kad susirgo tavo mylimas žmogus. Kaip tu jaustumeisi, jeigu jis nepriimtų tavo pagalbos? O dabar pagalvok, kaip tu pati elgiesi.“ Toks pokalbis padėdavo moteriai suprasti, kad priimti pagalbą, leistis būti mylimai – taip pat yra meilės veiksmas. Ir liga dažnai labai sulėtėdavo ar net atsitraukdavo.
„Dėkingumas leidžia pamatyti, kiek gėrio yra gyvenime, todėl svarbu išmokti dėkoti gyvenimui, kitam žmogui, sau, Dievui“, – sako kunigas ir vienuolis br. J. M. Žukauskas OFM. Asmeninio albumo nuotr.
Kaip galima paaiškinti tokį gydomąjį poveikį?
Aš dažnai sakau, kad vėžiu susergama, kai mūsų kūnas realiai „išprotėja“, elgiasi ne taip, kaip turėtų. Mūsų ląstelės daro nesąmones, nes viduje trūksta harmonijos. Todėl labai svarbu savo viduje atstatyti harmoniją, tuomet ir kūnas pradeda rimti.
Kitas svarbus dalykas – norėti gyventi. Per studijas man teko atlikti praktiką ligoninės traumatologijos skyriuje. Atsimenu, ateinu pas vieną gana jauną vyrą, kuris netekęs kojos. Šeima juo labai rūpinasi, džiaugiasi, kaip jis gyja. O jis man sako, kad po pagalve laiko virvę, nes bijo grįžti namo, bijo būti našta. Jis įsikalęs į galvą, kad be kojos bus niekam nereikalingas.
Supratau, kad jeigu tu pats nebenori gyventi, visos gydytojų ir artimųjų pastangos yra bergždžios. Esu ne kartą pastebėjęs: kai tik nuleidžiamos rankos, kai žmogus, būdamas dar gyvas, jau ruošia sau įkapes, liga jį suvalgo per porą mėnesių. Ir priešingai. Kai žmogus, nepaisant ligos, ima atrasti gyvenimo skonį, jis ima sveikti. Kol neužklumpa nelaimė, mes dažnai viską atidėliojame – kai bus laiko, kai bus atostogos, kai išeisiu į pensiją. Tarsi gyventume amžinai. Ir staiga tau pasako, kad gyvenimas gali pasibaigti už metų ar net už pusmečio. Tuomet suvoki, kad turi mažai laiko, kurį gali praleisti liūdėdamas arba įgyvendindamas savo svajones, kurias atidėliodavai.
Moterys, kurios imasi įgyvendinti svajones, visų gydytojų nuostabai gyvena ir tarsi paneigia savo diagnozes.
Moterys, kurios imasi įgyvendinti svajones, visų gydytojų nuostabai gyvena ir tarsi paneigia savo diagnozes. Tai natūralu, nes jos iš naujo atranda gyvenimo skonį ir pradeda juo mėgautis. Kol esi vienas, kol ateini tik į polikliniką ar ligoninę ir matai eiles laukiančių prislėgtų moterų, tos traumuojančios patirtys kelia baimę. Bet kai sutinki moteris, kurios gyvena 5–10 metų, gali paklausti savęs – o kas man trukdo? Labai svarbu patikėti, kad aš galiu pasveikti ir būtent šia linkme kreipti savo mintis. Kai dejuojame, skundžiamės, nors, žinoma, yra dėl ko skųstis, – skauda, liūdna, niekas į tave nekreipia dėmesio, gydytojai abejingi, nes jiems tai jau rutina – mes duodame sau programą, kad man čia blogai ir reikia kuo greičiau išeiti. Organizmas ir vykdo šią komandą. Jeigu blogai šiame gyvenime, reikia iš jo keliauti. Ir priešingai – jeigu mėgaujuosi gyvenimu, paleidžiu programą, kad man čia gerai ir aš noriu likti. Tuomet ir organizmas mobilizuojasi ir kabinasi į gyvenimą.
Iš tiesų – blogus dalykus pastebime labai lengvai ir greitai, o atrasti gerus dalykus, ypač užklupus ligai, daug sunkiau, tam reikia pastangų.
Labai svarbi gydymo dalis – dėkingumas. Juk yra daugybė momentų, už kuriuos galime padėkoti – skani arbata, gražus rytas, paukštis sučiulbėjo, gėlė pražydo, kažkas su tavimi pasisveikino. Dėkingumas leidžia pamatyti, kiek gėrio yra gyvenime, todėl svarbu išmokti dėkoti gyvenimui, kitam žmogui, sau, Dievui. Tuomet visiškai keičiasi mąstymas ir savijauta. Pastebiu tai moterų grupelėse. Atrodo, atėjai prispausta ligos, bet kai pradedi galvoti, už ką galėtum padėkoti, atrandi. Po tokių susitikimų moterys pakyla nušvitusios, pasikrovusios optimizmo visai savaitei.
Ar dažnai žmonės būtent per ligą atranda tikėjimą?
Kai užklumpa liga, žmogus į viską kabinasi – taip pat ir į nesąmones, į visokius ekstrasensus, stebuklingus vaistus ir pan. Iš pradžių ir į tikėjimą gali kabintis kaip į paskutinį šiaudą – esą nieko neprarasiu, jei pabandysiu. Bet galiausiai pamato maldos rezultatą – grįžta ramybė, pasitikėjimas, galiausiai pradeda grįžti ir sveikata. Žinoma, būna ir sunkių atvejų, kai paskutinė stadija, bet ir tuomet lengviau priimti situaciją, daugiau ramybės ir susitaikymo.
Asmeninio albumo nuotr.
Žinoma, gali kilti ir pyktis ant Dievo už tai, kad man tenka tai patirti. Tuomet kaltiname aplinką, Dievą ir, kas blogiausia, save: kažką ne taip dariau, ne taip gyvenau, Dievas galbūt mane baudžia… Dievas nebaudžia, tiesiog gamtoje nutinka įvairių dalykų, daugybę ligų paveldime per genus ir pan. Taigi, galime kaltinti save, kad nesitikrinau, nepastebėjau, neskyriau sau pakankami dėmesio, meilės, bet niekada nevėlu pradėti save mylėti. Kaltinimai atima iš mūsų ramybę ir kelia sumaištį, kuri niekur neveda.
Taigi, apibendrinant – labai svarbu palaikyti švarą savo mintyse ir širdyje?
Susirgus norisi apie ligą kuo daugiau sužinoti, tačiau internete yra labai daug klaidingos informacijos, todėl reikėtų dozuoti neigiamą informaciją ir atkreipti dėmesį į sėkmingus atvejus, o ne į įvairius gandus. Ir labai svarbu klausyti gydytojų, nes moterys, prisiskaičiusios gandų, kartais atsisako gydymo ir patiki įvairiais šarlatanais. Jeigu būtų stebuklingi vaistai nuo vėžio, jie tikrai būtų labai paplitę, todėl nereikėtų pasitikėti, jei kas nors tokius siūlo, ir atiduoti šarlatanams paskutinius savo pinigus. Daug saugiau pasikliauti moterimis, kurios jau praėjo gydymosi kelią.
Kitas mano raginimas – ne likti vienai su liga, o ieškoti moterų grupelės. Kartais net tie žmonės, kurie mus pažįsta ir pasitiki mumis, nepagalvoja apie tai, kai jų artimasis suserga: esą mamai ar močiutei dabar ne tas galvoje, ir taip sveikatos nėra, negi dabar tampysi ją iš namų. Tačiau tai irgi yra gydymas, kuris gali suteikti visai kitokią gyvenimo kokybę ir pakeisti ligos eigą. Tokiais atvejais mes artimuosius kaip tik skatiname padrąsinti sergantįjį, galiausiai kartu su juo nueiti, jeigu jis pats nedrįsta, pažadėti, kad iš karto išeisime, jeigu nepatiks. O kad verta pabandyti, įrodo daugybė sėkmės istorijų – drįsčiau sakyti, kad net du trečdaliai moterų, kurios nelieka vienos ir susijungia maldoje, pradeda gyti. Gydytojai joms duoda du ar tris mėnesius, o jos gyvena po penkiolika metų. Net jei liga atsinaujina, tie nugyventi metai – visai kitokie.
Inga Saukienė