Slaugytojai: asmenys, skatinantys tikėti pergale prieš ligą
Jie puikiai pagauna pacientų nuotaikas, baimes, įtampas ir stengiasi pastarųjų neskatinti. Jie žino, kad žmonės labai skirtingai priima onkologinės ligos diagnozę: vieni izoliuojasi, pasiskandindami savigailoje, kančioje ir liūdesy, kiti, priešingai, susiima, dėkoja už galimybę gydytis ir tikisi geriausio. Jie – savotiški tarpininkai tarp gydytojo ir paciento: paaiškina ne visada suprantamą iš mediko gautą informaciją ir atvirkščiai – gydytojui perduoda tai, ko pacientas galbūt neišdrįso papasakoti ar nežinojo, kad tai svarbu. Šie ypatingi žmonės onkologinių pacientų kelyje – tai slaugytojai.
Nuo 2024 metų pagal naują LR Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą tvarką slaugytojai galės teikti pacientams savarankiškas konsultacijas. Įvertinti paciento būklę, paskirti laboratorinius tyrimus, medicinos pagalbos priemones ir pan. Kokių pokyčių tai atneš ir kuo apskritai ypatinga onkologiniuose skyriuose dirbančių slaugytojų kasdienybė, kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja onkologe chemoterapeute Skaiste Tulyte.
Jūs, gydytojai, slaugytojų darbą matote iš ypač arti. Koks jis?
Šie žmonės yra pagrindinė jungiančioji grandis tarp gydytojų, pacientų, kitų sričių specialistų: psichologų, mitybos specialistų, kineziterapeutų, koordinatorių ir pan., padedančių žmogui sveikti. Be slaugytojų ligos kelias būtų kur kas labiau duobėtas.
Ilgą laiką slaugytojai buvo traktuojami tik kaip tie asmenys, kurie pacientui suleidžia gydytojo paskirtus vaistus. Anaiptol! Jų darbų sąraše – šimtai veiklų. Išklausyti, išgirsti, nuraminti, paguosti, patarti, paaiškinti, padėti, išmokyti. Nemaža dalis slaugytojų veiklos seniai persipynusi su gydytojų.
Labai svarbu akcentuoti edukacinį vaidmenį slaugytojų darbe. Kaip žinia, kiekvienas vaistas turi šalutinių poveikių, o onkologinėms ligoms gydyti skirti vaistai – jų turi ypač daug. Jei anksčiau dauguma onkologinėms ligoms skirtų medikamentų buvo tik injekciniai, o jų nepageidaujamus poveikius dažniausiai gydydavome pacientams, gulintiems ligoninėje, šiandien daug vaistų vartojama savarankiškai, namuose. Tad būtina, kad slaugytojai būtų kompetentingi šioje srityje, kad galėtų pacientams papasakoti, ko tikėtis, ką ir kaip kokiu atveju geriausia daryti.
Kitas ypač reikšmingas slaugytojų darbo aspektas – padėti pacientui teisingai suprasti gydytoją. Gydytojas ištransliuoja svarbiausius esamos diagnozės, būsimo gydymo momentus. Tačiau pacientai, būna, pamiršta, susipainioja, sutrinka, jiems vėl kyla tų pačių klausimų. Ir čia pagalbos ranką ištiesia slaugytojai. Jie tampa tuo pagrindiniu švyturiu, siekiant nepasiklysti nerimo, nežinomybės ir informacijos jūroje.
Kaip manote, ar požiūris į slaugytojų darbą šiandien keičiasi, jei jį palygintume su vyravusiu prieš kelis dešimtmečius? Nes vis dar atrodo, kad ši profesija nėra pakankamai įvertinta.
Taip. Ir manau, kad kinta gera linkme. Aišku, gal tie pokyčiai ne tokie spartūs, kaip norėtųsi. Gal ne visose srityse vienodi. Bet svarbiausia, kad jie yra. Ilgus metus slaugytojos arba kaip anksčiau buvo įvardijama „seselės“, buvo laikomos savotišku pagalbiniu personalu, nepakankamai vertintos. Tačiau tai – žmonės su išties didžiule kompetencija, dažnai įgiję aukštąjį išsilavinimą, nestokojantys empatijos, gerumo, šilumos kitam, galintys ir nuveikiantys milžiniškus darbus. Džiugu, kad vis dažniau apie tai viešai kalbama įvairiuose interviu, socialinėje žiniasklaidoje.
Be slaugytojų ligos kelias būtų kur kas labiau duobėtas.
Pokyčius skatina ir patys pacientai. Bent jau sergantys onkologinėmis ligomis. Jie pasitiki slaugytojais, juos gerbia, jiems atsiveria, pasipasakoja, vadina savotiškais savo angelais sargais, yra nuoširdžiai už viską dėkingi. Ir argi galėtų būti kitaip? Juk neretai toks tarp slaugytojo ir paciento užsimezgęs ryšys tęsiasi kelerius ar net keliolika metų.
Nuo 2024 m. sausio 1 dienos Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimu keičiasi slaugytojo konsultacijų teikimo tvarka – slaugytojas pagal savo kompetenciją galės įvertinti paciento sveikatos būklę, paskirti tyrimų, suteikti kitų paslaugų. Kokių pokyčių tai atneš dirbantiesiems onkologiniuose skyriuose?
Gal ne tiek pokyčių, kiek aiškumo. Su onkologiniais pacientais dirbantys slaugytojai jau ilgą laiką darė tai, kas dabar buvo apibrėžta teisės aktu. Manau, tai įgalins darbuotojus dar labiau savimi pasitikėti savo kasdienėje veikloje, galų gale kai kuriems galbūt pakovoti už savo teises, didesnį atlyginimą, jei vienoje ar kitoje įstaigoje to reikia. Labai norisi tikėti, kad ši nauja tvarka neįneš sumaišties, priešingai, kad padės rasti geriausius sprendimus dirbant iš esmės tam pačiam tikslui – paciento gerovei.
Aistė Veismanaitė