Pasveiksta net ir didžiausi pesimistai

Šis interviu – tai klinikinės psichologės psichoterapeutės Sandros Birbilaitės pokalbis su manimi, komunikacijos specialiste Dalia Vencevičiene. Aš pati prieš pusmetį išgirdau vėžio diagnozę. Išgyvenau vieną sudėtingą laikotarpį ir šiuo metu pereinu į kitą, bus dar keli, nes gydymas truks ilgai. Man, kaip ir visiems, paliestiems vėžio, nuolat kyla daug klausimų, džiugios emocijos maišosi su liūdnomis, kartais jaučiuosi taip, tarsi kiti kažką dėl savęs darytų daugiau, nei darau aš, ypač kai pradedu skaityti, ką sergantys vėžiu rašo įvairiuose forumuose, arba ką pataria įvairūs specialistai. Apima savotiškas kaltės jausmas. Visur pabrėžiama, kad reikia pozityviai mąstyti. Bet ar tai įmanoma? Ar ne per daug iš savęs reikalauju? Labai tikiuosi, kad šiame pokalbyje skaitytojai atpažins save ir ras naudingų specialistės patarimų ir minčių.

Dalia: Kai susergi, kiekviena situacija ima kelti stresą. Iš pradžių išgąsdina diagnozė, vėliau – chemoterapijos baimė. Žmonės labiausiai bijo jos. Aš taip pat su nerimu laukiau pirmo susitikimo su chemoterapeute, tačiau per pokalbį supratau, kad ji puiki specialistė, ir pasitikėjimas ja man padovanojo ramybę. Kodėl chemoterapija kelia baimę?

Sandra: Yra žmonių, kurie nelabai supranta chemoterapijos veikimo mechanizmo. Taip pat didelė problema, kad daugelis lygina savo patirtis su ankstesnėmis kitų patirtimis, pavyzdžiui, 20 ar 10 metų senumo. Medicina sparčiai žengia į priekį, ir šis žinojimas turi suteikti daugiau pasitikėjimo, mažinti baimę. Žinoma, labai svarbu ir tai, kiek gydytojas investuoja į pirmą konsultaciją. Jei jis skiria pakankamai laiko ir išsamiai papasakoja pacientui, kas jo laukia, gydymo kelionė tampa sklandesnė.

Dalia: Norime mes ar ne, mūsų aplinkoje visada atsiranda draugų, siekiančių pasidalinti patirtimi, ir ne visada malonia. Daug kas nori patarti. Man taip pat patarinėjo atsisakyti chemoterapijos ir pasidaryti tik operaciją.

Sandra: Gerai, kad dalis pacientų papasakoja apie šias abejones savo gydytojams ir vėl sugrįžta gydytis. Dalis tokių abejojančių žmonių ateina ir pas mus, psichologus. Pasikalbėjus su mumis sumažėja ir gydymosi baimė, daliai pacientų ir mes padedame grįžti gydytis.

Dalia: O kaip Jūs vertinate artimųjų dalyvavimą visuose gydymo procesuose? Kada tai pasiteisina, o kada geriau, kad pacientas pas gydytoją ateitų vienas? Klausiu, nes ir man tenka matyti prie gydytojo kabineto apsiašarojusius vyrus, kurie nerimauja dėl žmonų, ir matosi, kad joms dėl to tik sunkiau, nes reikia valdyti savo emocijas ir dar padėti esančiam šalia.

„Niekas negali visą laiką mąstyti pozityviai, mes ne taip sukurti. Tačiau galime treniruoti savo smegenis įvairiais pratimais, pavyzdžiui, dienos pabaigoje užsirašyti pozityvius dalykus, kurie tądien nutiko“, – pataria klinikinė psichologė psichoterapeutė S. Birbilaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Sandra: Ateinant pas gydytoją, jei yra poreikis, jus gali lydėti emociškai saugus ir patikimas žmogus. Tai gali būti vyras, žmona, partneris, suaugęs vaikas, draugė, sesė, mama ir bet kuris kitas artimas žmogus. Tai turi būti žmogus, su kuriuo emociškai saugu. Kai kurie vyrai pacientai ateina su žmonomis ir sako, kad jiems su jomis saugiau, nes jos rūpinasi gydymu, žino, ko paklausti gydytojo. Artimas žmogus gali būti labai naudingas, ypač fiksuojant svarbiausius dalykus, kuriuos pasakys gydytojas, nes pacientui dėl streso dažnai gali būti sunku viską įsiminti. Tačiau, jeigu norisi ateiti vienam, tuomet reikia vienam ir eiti. Labai daug žmonių pasirenka gijimo keliu eiti vieni, dalis jų taip elgiasi saugodami savo artimuosius, kiti vidumi jaučiasi stiprūs tą daryti patys. Bet kuriuo atveju, kad ir kaip žmogus elgsis, tai yra jo paties pasirinkimas.

Dalia: Bendraudama su draugais ir artimaisiais matau, kad jie visi skirtingai reagavo į mano ligą. Vieni jų bijo trukdyti, kiti, atvirkščiai, bendrauja net daugiau nei anksčiau, treti graudinasi vos tik pamatę mane pliką. Tačiau visi man yra labai svarbūs, nenoriu jų netekti šiuo gyvenimo etapu. Jeigu šį tekstą skaitys sergančio žmogaus draugas, ką jis turėtų žinoti?

Sandra: Draugai ir artimieji taip pat turi suprasti, kad net ir sirgdamas draugas nori juokauti, išeiti pasivaikščioti, nueiti į kiną ar teatrą, pakalbėti apie gyvenimą. Nereikia bijoti paklausti, kaip jis jaučiasi. Taip, gali būti sunku. Tačiau reikia žinoti, kad daugeliui liga – tik laikinas etapas, kuris yra kitoks dėl gydymo. Emocinis palaikymas labai svarbus. Taip pat gali būti svarbus ir kitoks palaikymas, pavyzdžiui, šiltos sriubos atvežimas, nuėjimas į parduotuvę, kitokia pagalba. Svarbu paklausti sergančiojo, ar jam nieko netrūksta, nes kartais jis gali susidurti ir su finansinėmis problemomis. Yra pacientų, kurie su onkologine liga gyvens visą gyvenimą, tačiau jų gydymas jiems leidžia sportuoti ir aktyviai gyventi, dirbti, gyventi įvairiapusiškai kokybišką gyvenimą, taip, kaip ir gyveno iki ligos. Aš turiu pacientę, kuriai metastazės kepenyse, septynerius metus ji gydosi biologine terapija, tačiau gyvena normalų ir kokybišką gyvenimą, dirba, ir daugelis turbūt net neįtaria, kad ji vis dar gydosi.

Dalia: Kalbant apie draugus – jų įsigyji ir besigydydama. Viskas gerai, kai naujai bičiulei viskas klostosi gerai, tačiau, jeigu kažkas pakrypsta neigiama linkme, tai veikia ir mane. Kartais pagalvoju, gal užtektų ligoninėje bendrauti tik apie buitinius dalykus, apie orą ir nesileisti į draugystes, taip saugant save?

Sandra: Žmonės pasakoja nuostabias istorijas, kaip jie susipažįsta gydydamiesi, vėliau kartu važiuoja į sanatorijas ir padeda kartu keliauti šiuo sudėtingu keliu. Su tokiu žmogumi dažnai būna lengva bendrauti, nes jis geriausiai supranta, kai jaučiasi kitas. Kartais tokios draugystės būna labai stiprios. Bet būna ir taip, kad tenka bendrauti su žmonėmis, kurie tuo metu išgyvena ne pačias sėkmingiausias ir gražiausias akimirkas, kuriuos reikia palaikyti. Normalu, kad tai labai paliečia. Tik nereiškia, kad ir tau taip nutiks. Bet tokios situacijos, kaip draugo ligos atsinaujinimas, padidina viduje tūnančią ligos atsinaujinimo baimę.

Daugeliui liga – tik laikinas etapas, kuris yra kitoks dėl gydymo.

Dalia: Atsinaujinimo baimę skatina ir viešai prieinama statistika. Gal geriau apie ligą, mirštamumo nuo jos rodiklius žinoti mažiau?

Sandra: Kas yra statistika? Tai yra kažkas per vidurį, kai nesigilinama, ar žmogus sirgo dar kažkokiomis kitomis ligomis, ar jam buvo nustatytos metastazės, kokios ir kur. Be to skelbiama statistika, kuri gali būti per sena, kad atitiktų šių dienų realijas. Statistika neparodo viso turinio. Sergant, reikia leisti sau gyventi, eiti į priekį, papildomas stresas yra nereikalingas. Kita vertus, reikia prisiminti, kad žmogus labiau įsidėmi neigiamą informaciją, todėl nerekomenduoju jos analizuoti ir kurį laiką vengti internete diskusijų, forumų, kuriuose daug įvairios informacijos, nes dažniausiai žmogui būdinga fiksuoti neigiamą.

Dalia: Tiesa, ir aš viename tarptautiniame vėžiu sergančių moterų forume teišbuvau vieną dieną, nes nebegalėjau žiūrėti į sudarkytus kūnus. Kalbant apie Lietuvos forumus, juose dažnai patarinėjama dėl vaistų, mitybos, tačiau ar ta informacija patikima, didelis klausimas. Man forumuose trūksta vieno dalyko – mes iki šiol nemokame džiaugtis. Ar matėte kažkur viešai, kad žmogus džiaugtųsi, kad jis jau baigė chemoterapiją, kad pasveiko ir pan. Čia kaltas mūsų mentalitetas, gal prietarai, kad negalima džiaugtis, ar kiti dalykai?

Sandra: Būtų gerai, jeigu galėtume pasidžiaugti. Ir aš galvoju, kad trūksta sėkmės istorijų. Tik mes, kurie ilgą laiką dirbame šioje srityje, jas matome. Tačiau norėtųsi, kad žmonės ir patys apie tai kalbėtų. Žinoma, dauguma galvoja, kad jei pasigirsiu, man kažkas būtinai nutiks. Bet, jei tu pasidžiaugsi, su tavimi pasidžiaugs ir kiti. O kad žmonės eina į forumus ir klausinėja vieni kitų, ir patarinėja, kaip gydytis, tai yra gydytojo ir paciento netinkamos komunikacijos pasekmė. Geriau, jei gydytojas patartų, ką pacientui daryti, kokius vaistus vartoti ir pan.

Dalia: Mes daug kalbame apie savisaugą, apie tai, kad žmogus jaučia, kiek jis gali skaityti apie ligą, kiek ne. Patarimuose daug randame informacijos apie pozityvų mąstymą ir jo naudą. Ar galime tapti absoliučiai pozityviais?

Sandra: Mes visi būname pavargę. Mums visiems būna liūdnų dienų, gerų dienų, sunkių dienų. Mums reikia pripažinti apimančias emocijas, išmokti su jomis gyventi. Jeigu kažkas liepia gyventi ir galvoti pozityviai – tai yra neįmanoma. Negalima uždėti žmogui naštos pasakymu – būk laimingas. Visiems smagu būti šalia linksmo žmogaus, tačiau reikia būti ir šalia verkiančio žmogaus, jį apkabinti, pasakyti, kad myli, paduoti nosinaitę ir pabūti su jo liūdesiu. Tai yra šimtą kartų sveikiau, negu bandyti jam neleisti liūdėti, nerimauti, išgyventi kitų jausmų. Niekas negali visą laiką mąstyti pozityviai, mes ne taip sukurti. Tačiau galime treniruoti savo smegenis įvairiais pratimais, pavyzdžiui, dienos pabaigoje užsirašyti pozityvius dalykus, kurie tądien nutiko. Kad būtų matyti rezultatas, taip reikia dirbti ne trumpiau nei pusę metų.

Dalia: Ar sergant vėžiu gali sustiprėti mirties baimė?

Sandra: Taip, ji gali sustiprėti, gal labiau ją įsisąmoniname. Tačiau mirties baimę jaučiame visi be išimties. Jeigu kas bijo, pavyzdžiui, aukščio, tamsos, iš tiesų tai ta pati mirties baimė tik kitu drabužiu. Reikia nebijoti apie tai kalbėti, nes dažnai kalbėjimas padeda ją sumažinti. Viena moteris pasakojo, jog susirgusi ji kalbėjo su vyru, ką jis turėtų padaryti po jos mirties, ir būtent kalbėjimas jai sumažino baimę, ji teigė, kad baimė visiškai dingo. Moteris pasveiko ir gyvena toliau.

Dalia: Aš dabar suprantu, kodėl daugelis žmonių, kuriems teko kovoti su vėžiu, šią ligą pavadina dovana – per ją atrandame tai, ko per savo skubėjimą iki ligos net nepastebėdavome…

Sandra: Susirgę žmonės pradeda labiau jausti, dažnai – net atrasti save. Yra žmonių, kurie iš tikrųjų daug dalykų neigia ir tik susirgę priima tai, kas juos gyvenime vargina. Tą žinojimą ir pokyčius jie priima kaip dovaną. Kai kurie sako, kad pirmą kartą gyvenime pagaliau kokybiškai išsimiegojo ir pan. Savo darbe matome, kaip žmonės išsprendžia daug dalykų, kartais iš esmės pakeičia savo gyvenimą. Kartais turime labai gilias terapijas, daug kalbame apie išorinius ir šeiminius santykius, apie tai, kas žmogų slėgė, vargino ir ką jis nori pakeisti.

Dalia. Ar tai reiškia, kad sirgdami suvokiame, ką jau kažkur giliai žinojome, kas mus susargdino, – toksiški santykiai, nemėgstamas darbas ir pan.?

Sandra: Nebūtinai. Yra labai daug veiksnių, kurie daro įtaką sveikatai. Tai gali būti aplinka, kuo mes kvėpuojame, ką valgome, kokia mūsų genetika. Gali būti, kad stresas veikia imuninę sistemą, bet tai nebūtinai turi sukelti onkologines ligas. Stresas gali sukelti virusinių, bakterinių susirgimų, širdies ir kraujagyslių ligas. Stresas gali paveikti žmonių imuninę sistemą, ją kažkuria prasme deaktyvuoti. Ir tada gali atsirasti onkologinės ligos, bet jos neatsiranda greitai. Ilgalaikis stresas paveikia mūsų imuninę sistemą, o per imunitetą paveikiamas kūnas. Tačiau būna ir taip, kad žmonės turi nuojautą, kad jie serga onkologine liga, kartais dar iki diagnozės susapnuoja, kad serga. Įdomu, kad taip pasakojo dalis žmonių. Mūsų kūnas gerokai protingesnis už mus ir net tokiu būdu praneša, kad reikia susirūpinti.

Depositphotos nuotr.

Dalia: Mes nemokame atsipalaiduoti, nemokame matyti savęs, kažkur skubame. Kur mes ir ką praleidome, kad taip gyvename? Šeimoje?

Sandra: Taip, mes irgi kalbame apie tai, kad kai vaikas mato, kad grįžusi mama pasako: žiūrėkit, dabar aš esu pavargusi ir noriu pailsėti, duokite man pusę valandos atsikvėpti. Ir jei vaikas tai išmoks, jis darys tą patį. Lygiai taip pat svarbu galvoti, ką tu valgai, ar sportuoji. Gal reikia pakeisti darbą, gal taip nelėkti, nesistengti uždirbti viso pasaulio pinigų? Gal palaikai toksiškus santykius? Gal tave ima pykinti nuo darbo ir kitų dalykų? Dažnai pas mane ateina žmonės, su kuriais sprendžiame ir tokius klausimus.

Dalia: Noriu paklausti apie emocijas ir jų įtaką ligai. Praėjusią savaitę susinervinau. Kalbu su mama, guodžiuosi telefonu, sakau, kad jaučiuosi dar blogiau, kad leidau sau nervintis, nes vėžiu sergant negalima nervuotis, o mano mama, kuri taip pat sirgo vėžiu, sako „jei vėžys būtų nuo nervų, jis jau mane būtų suėdęs“. Ir abi pradėjome juoktis.

Susirgę žmonės pradeda labiau jausti, dažnai – net atrasti save.

Sandra: Pyktis yra normali emocija. Tik vėlgi labai svarbu, kiek ilgai jam leisime užsibūti. Įsivaizduokime svogūną, pyktis yra tik vienas jo sluoksnis, o kitas gali būti vienatvė, bejėgiškumo, beviltiškumo, liūdesio ar bet kuris kitas jausmas. Kartais ateina žmogus ir klausia, kaip galėtų kažkam atleisti. Aš tuomet klausiu, už ką jis pyksta. Per pokalbį viską išsiaiškiname iki smulkmenų, ir per terapiją ilgainiui pyktis pakeičiamas kitu jausmu. Tačiau kartas pyktis yra ir apsauginis jausmas, kuris rodo, kad kažkas peržengia tavo ribas. Kai pradedi valdyti pykčio jausmą, pamatai, kad jis – tarsi namų prieangis, o toliau yra daugybė kambarių. Mes turėtume būti išmokyti ramiai kalbėti apie pyktį, jo neslopinti, bet nešiotis jį mėnesius tikrai nereikia.

Nepamirškite savęs, paklauskite, kaip jaučiatės, ko trūksta. Nereikia bijoti kažko pasiteirauti gydytojo, nereikia bijoti eiti pas psichologą. Jeigu reikia paramos ir palaikymo, nereikia bijoti to prašyti artimųjų. Jūs turite teisę ateiti pas draugus ir pasakyti, kad šiuo metu jums blogai. Jeigu Jums reikia pailsėti ir keliauti, keliaukite. Gydytojai koreguoja gydymo planą pagal Jūsų poreikius, tik reikia kalbėti ir juos išsakyti. Kalbant bendrai – visos emocijos yra neišvengiamos ir reikalingos, o pasveiksta net ir didžiausi pesimistai.

Dalia: Šiuo metu radau daug knygų apie tai, kad norint pasveikti, reikia turėti sąrašą dalykų, dėl kurių verta gyventi. Kaip jį sudaryti teisingai?

Sandra: Aš galvoju, kad gyvenimas turi prasmę nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Ji nuolat kinta. Vienu metu gal kažkam reikia baigti studijas, kažkam – palaikyti gražius santykius, užauginti vaikus, kiti galbūt taip įprasmina darbą, socialinę veiklą ir pan. Jau vien išėjimas į gamtą bei buvimas joje kai kuriems žmonėms įprasmina gyvenimą. Man įstrigo vienas pavyzdys: moteris pasakojo, kaip ji suprato gyvenimo prasmę. Sako, plaunu indus ir matau, kaip muilo burbuliukuose atsispindi vaivorykštė. Sako, būtent tada supratusi, jog gražiausias pasaulyje dalykas ir yra gyvenimas, akimirkos, kada tai suvoki. Pats gyvenimas yra vertybė.

Dalia: Susirgusi aš daugybę kartų girdėjau, kad viskas bus gerai. Taip pat labai dažnas palinkėjimas – neprarask vilties. Pradėjau galvoti apie tai, apie ką niekada nesusimąsčiau – kas toji viltis yra. Dabar man atrodo, kad labai didingai ir poetiškai skambantis žodis „viltis“ apibūdinama labai mažais paprastais dalykais – atsikeli ryte, išsivalai dantis, atsigeri kavos, matai, kad už lango šviečia saulė, kažką darai ir tai jau reiškia, kad gyveni viltimi, nes tiesiog nebijai gyventi, nelieki lovoje.

Sandra: Ir toji viltis, kad rytoj atsikelsi, ir taip bus vėl, ir vėl.

Dalia Vencevičienė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.