Onkologinė liga Lietuvoje užkerta kelią tapti mama: pagalbos paieškos užsienyje ir sulauktas krykštaujantis mažylis

Ši istorija apie moterį, kurios noras sūpuoti kūdikį, įveikė sunkiai suvokiamas kliūtis. „Žiūrėdama atgal į nueitą kelią, pati nesuprantu, kaip pavyko tai išgyventi ir ištverti,“ – sako tarp Suomijos ir Lietuvos gyvenanti moteris, pavadinkime ją Roberta. Diagnozuota III stadijos onkologinė liga ne tik trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tačiau užgriuvo mintys apie ilgą ir sunkų gydymą bei žinia, kad kūdikio susilaukti ji nebegalės. Ne tik išnešioti savo vaiką, bet ir įsivaikinti ar globoti. Šios durys taip pat buvo užtrenktos.

„Jei nustatoma pirmos stadijos onkologija ir liga neatsikartoja penkerius metus, tada yra galimybių įsivaikinti ar globoti. Jei antra stadija – ligos neatsikartojimo reikia laukti dešimt metų. Man onkologinę ligą diagnozavo jau trečios stadijos, todėl įsivaikinti ar globoti vaiko Lietuvoje galimybių nėra, nes laikoma, kad esi jau viena koja karste“, – trumpai pakomentavo situaciją pašnekovė.

Tokia situacija moteriai buvo sunkiai suvokiama, todėl ji nusprendė nesudėti rankų ir ieškoti galimybių, kurios suteiktų šeimai pilnatvę ir džiaugsmą. Pasak Robertos, nueitas kelias buvo klaikiai sunkus: „Onkologinės ligos gydymą kenčiau turėdama viltį, kad turėsiu vaiką. Dvejus metus nuolatos važinėjau amerikietiškais kalneliais – taip savo nuotaikas galėčiau nusakyti.“

Robertos liga buvo gydoma chirurginiu būdu – teko pašalinti gimdą, todėl, suprantama, nėštumo galimybės neliko: „Nenorėjau susitaikyti su tokia situacija ir ieškojau informacijos, kaip ją pakeisti. Gydymo ir vaisingumo įstaigose, kurių aplankiau ne vieną, sulaukiau tiesių komentarų, kad nesvajočiau apie tai, kas neįmanoma, ir panašių. Reikia turėti galvoje, kad laikas nebuvo mano sąjungininkas, nes laukė chirurginė operacija ir kiti gydymo etapai po jos. Todėl reikėjo skubėti ieškoti išeičių.“

Išeitį moteris rado. Toji išeitis – užšaldyti embrionus, juos perkelti į kitos moters gimdą, kad ši išnešiotų ir pagimdytų Robertos ir jos vyro kūdikį. Tačiau tokiam planui – ir vėl užkirstas kelias, nes Lietuvoje surogatinė motinystė negalima. Moters mama buvo pasirengusi išnešioti kūdikį, tačiau to neįmanoma padaryti.

„Prieš onkologinės ligos gydymą praėjau visus kelius, kad galėčiau užsišaldyti embrionus – tai yra mano ir vyro dalis ir vienintelis būdas turėti savo genetinį vaiką. Užšaldyti embrionus mūsų šalyje galimybė yra – teisinė bazė sukurta. Tačiau siekiant susilaukti vaikučio tai yra tik pusė kelio, –pasakoja Roberta, kurios pasakojimą vis paįvairina naujagimio skleidžiami garsiukai. – Embrionų užšaldymo procedūrą dariau tada, kai išsiaiškinau, jog juos leis išsivežti į užsienį.“

Embrionas – apvaisinta moteriška ląstelė, kuri yra pasidalinusi ir užšaldoma nuo antros iki penktos paros. Embrionas yra mikroskopinio dydžio, plika akimi nematomas. Embrionai užšaldomi ir laikomi skystame azote.

Rasti šalį ir kliniką, kurioje būtų legali galimybė nugabenti embrionus ir implantuoti surogatinei motinai, sunkus darbas, kuriam moteris skyrė savo ypač brangų laiką – visus metus. „Gruzija, Ukraina, Kipras, taip pat Rusija, Baltarusija – pastarąsias dvi iškart atmečiau. Vien tik rasti kliniką nepakako, reikėjo ir agentūros, kuri turėjo rūpintis dokumentų sutvarkymu, surogatinės motinos priežiūra nėštumo metu, taip pat kompaniją, kuri organizuotų embrionų logistiką, – pasakoja Roberta. – Galiausiai viską aptarę su procedūrai atlikti reikalingais skirtingais žmonėmis, vykome į Kijevą sutvarkyti reikalingų dokumentų.“

Į šiuos sudėtingus kelius dėl noro turėti savo vaiką leidausi dėl to, kad šiame pasaulyje norėjau palikti dalelę savęs.

Embrionų įsodinimo į surogatinės moters kūną procedūros sudėtingumą parodo tai, kad tai yra didžiulis labirintas, kuriame susivokti ir rasti sprendimus ypač sudėtinga, nes procese dalyvauja ne tik tėvai, norintys turėti savo biologinį vaiką, yra daug dedamųjų: Santaros klinikų vaisingumo centras, Ispanijos kompanija, kuri turi galimybes saugiai ir teisėtai pergabenti žmogaus ląsteles į kitą šalį, taip pat Kijevo klinika, kurioje vyks embrionų perkėlimas į surogatinės motinos kūną. Kiek dėl to konsultuotasi ir tartasi, moteris sako nebegalinti net prisiminti – šimtai skambučių! Ir su Ukrainos specialistais, ir su Santaros klinikų medikais. Girdėdama abejonių dėl sėkmės, šeima papildomai užšaldė vyro spermos – jei nepavyktų išlaikyti embrionų gyvybingų ir reikėtų ieškoti donorinės kiaušialąstės. Buvo numatytas ir toks kelias.

„Mums tai buvo vienintelis būdas tapti šeima, kurioje auga mūsų vaikas. Lietuvoje man tų kelių nebuvo – vaiko mama tapti aš neturėjau galimybės, – sako Roberta. – Į šiuos sudėtingus kelius dėl noro turėti savo vaiką leidausi dėl to, kad šiame pasaulyje norėjau palikti dalelę savęs – šio tikslo ir siekiau. Palaikė tėvai, vyras, draugai. Galbūt ir buvo abejojančių, kad viską pavyks padaryti. Bet aš esu toks žmogus, einantis iki galo. Iš aplinkinių, visai nepažįstamų žmonių sulaukiau piktų komentarų – „sergi onkologine liga ir nori pagimdyti vaiką, nors pati miršti?“ Gerai, kad sugebu nereaguoti ir eiti savo gyvenimo keliu.“

Parenkant surogatinę mamą dalyvavo ir pati Roberta, kuri sako, jog išskirtinių reikalavimų daug neturėjo: „Norėjau viską žinoti apie jos sveikatą, kad būtų atlikti nikotino ir alkoholio testai. Jei būtų manęs kažkas netenkinę, būčiau galėjusi rinktis kitą kandidatę, nes toje šalyje moterų, pasiryžusių išnešioti kitų vaiką, yra daug. Vienos tą daro dėl noro padėti kitiems, kitos – dėl pinigų. Pagrindinis mano kriterijus buvo – jos sveikatos būklė.“

Roberta pasakoja, kad teko gilintis į medicinines procedūras, jas suprasti buvo nelengva, todėl ji yra dėkinga nuostabiems vaisingumo specialistams, kurie tikrai skyrė laiko ir kantriai aiškino sunkiai suvokiamus dalykus: „Kadangi buvau pirmoji moteris Lietuvoje, išvežusi embrionus į užsienį, informacijos viešojoje erdvėje nebuvo, todėl gydytojui Rimantui Griciui skambinau begalę kartų, suteikiau visokiausių emocijų, neigiamų taip pat. Ačiū, kad jis turėjo kantrybės su manimi. Prie visos šios medicininės, naujų technologijų informacijos turiu pasakyti, kad turėjau ruoštis ir sunkiam gydymui.“

Shutterstock nuotr.

GYDYTOJO KOMENTARAS

Onkologinę ligą įveikęs žmogus turi žinoti apie galimybes susilaukti biologinių vaikų

Apie šeimas užklumpančius iššūkius susilaukti vaikų, kai dėl onkologinės ligos gydymo tai padaryti natūraliu būdu nebelieka galimybių, pasakoja VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Santaros vaisingumo centro gydytojas akušeris ginekologas Rimantas Gricius: „Dalis onkologinėmis ligomis sergančių pacientų, gaudami aukščiausio lygio gydymą, pasveiksta ir toliau gyvena – dirba, sukuria šeimas ir nori turėti vaikų. Po onkologinės ligos gydymo – chirurginės operacijos, chemoterapijos ir radioterapinių procedūrų – natūraliai susilaukti vaikų galimybių dažnai nelieka. Ir tai išties yra didelė psichologinė trauma šeimai. Todėl akušeriai ginekologai, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos Nevaisingumo sekcijos nariai aktyviai skleidžia informaciją apie vaisingumo išsaugojimo galimybes, kurios leidžia pasveikusiems po vėžio gydymo susilaukti biologinių vaikų. Ši informacija svarbi tiek onkologinę diagnozę išgirdusiems pacientams, tiek ir gydytojams. Todėl šią informaciją skleidžiame itin plačiai – organizuojamose konferencijose skaitome pranešimus ne tik akušeriams ginekologams, vaisingumo specialistams, bet ir šeimos gydytojams, onkologams, kad jie žinotų, jog yra galimybė padėti pacientams ir juos reikėtų siųsti vaisingumo specialistų konsultacijų.“

VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Santaros vaisingumo centro gydytojas akušeris ginekologas Rimantas Gricius. Rasos Pekarskienės nuotr.

Gydytojas akušeris ginekologas R. Gricius sako, kad šių konsultacijų atvykti pacientas turi prieš onkologinės ligos gydymą: „Pacientai turi žinoti, kad yra galimybė užšaldyti kiaušidės audinį, kiaušialąstes, spermą, užšaldyti embrionus (susituokusių porų). Net jei prognozuojama, kad po gydymo spermatogenezė (spermatozoidų susidarymas sėklidėse) atsinaujins, vis tiek rekomenduojama spermą užšaldyti, o vėliau, jei jos nereikės, galima bus utilizuoti.“ Santaros klinikose užšaldyti audiniai ar ląstelės 3 metus saugomi pacientui nemokamai, vėliau pacientai sprendžia, ką toliau su šiais audiniais ar ląstelėmis daryti.

Susituokusi pora, kurios vienas sutuoktinių serga onkologine liga ir norėtų prieš gydymą užšaldyti embrionus, tą padaryti gali: „Yra galimybė sukurti embrionus ir juos užšaldyti ateičiai, kai sutuoktinis pasveiks ir šeima galės planuoti nėštumą. Pasitelkiant pagalbinį apvaisinimą šeimai yra galimybė padėti susilaukti savų vaikų. Jei moteriai pašalinta gimda, kitose šalyse šeimos pasinaudoja surogatinės motinystės paslauga. Tokiais atvejais embrionai yra išvežami į kitą šalį, kurioje surogatinė motinystė yra legali.“

Altruistinės surogatinės motinystės klausimas, esant labai konkrečioms indikacijoms, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos akušerių ginekologų draugijos Nevaisingumo sekcijos buvo pasiūlytas aptarti, tačiau šis pasiūlymas sukėlė labai negatyvią kai kurių politikų reakciją ir net nebuvo svarstytas: „Surogatinė motinystė turi tarsi neigiamą šleifą, nes užsienio šalyse ja naudojasi įžymybės, kurios tiesiog nenori pačios išnešioti savo kūdikių. Mūsų šalyje šis klausimas buvo siūlomas dėl kitų priežasčių ir su altruistine idėja: būtent moterims, kurioms dėl onkologinės ar kitos ligos pašalinta gimda ir galimybių motinystei nebelieka, kūdikį neatlygintinai išnešiotų galbūt giminystės ryšiu susijusi moteris. Tačiau šis klausimas net nesvarstytas ir šeimos šios paslaugos priverstos ieškoti užsienio klinikose.“

Rasa Pekarskienė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.