Tokie jauni ir – vėžys. O kas toliau?
-
- 20 rugsėjo, 2023
Amžiui ši liga neišranki. Ir nors dažniau ji nustatoma vyresniems, onkologinėmis ligomis serga ir jauni. Ką šiandien reikėtų žinoti jaunam žmogui, išgirdusiam vėžio diagnozę? Apie tai kalbamės su LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologe, chemoterapeute Lina Pužauskienė.
Amžius – keblus reikalas
„Jaučiuosi, kaip aštuoniolikos, – gydytoja onkologė prisimena kartą taip pajuokavusią devyniasdešimtmetę pacientę. – Iš tiesų, ne gimimo data išduoda, kaip žmogus jaučiasi, – svarbi bendra sveikatos būklė, gretutinės ligos, gyvenimo būdas.“
Vis dėlto Europos medicinos onkologijos draugija (ESMO, European Society for Medical Oncology) dar 2015 metais įkūrė jungtinę jaunų suaugusiųjų, sergančių vėžiu, darbo grupę (AYA WG), kurios duomenimis jaunais apibūdinami 15–39 metų pacientai. Lietuvoje remiamasi šiomis rekomendacijomis. Pasaulyje jauni pacientai sudaro apie 6–9 proc. visų sergančiųjų vėžiu. Tad, remiantis Nacionalinio vėžio instituto (NVI) statistika, Lietuvoje 2017-aisiais onkologinėmis ligomis susirgo apie 18 tūkst. žmonių, maždaug apie 1 600 (arba apie 9 proc.) jų buvo iki 49 metų. Panaši tendencija vyrauja ir pasaulyje – reprodukcinio amžiaus žmonės sudaro 7–9 proc. sergančiųjų onkologinėmis ligomis. NVI registro duomenimis, onkologinėmis ligomis Lietuvoje 2017 metais susirgo daugiau nei 8 tūkst. moterų, iš jų – 1 041 buvo 20–49 metų. Dažniausiai joms buvo nustatytas krūties vėžys (26 proc.), piktybiniai odos navikai ar melanoma (16 proc.), gimdos kaklelio vėžys (11 proc.), skydliaukės vėžys (8 proc.), kiaušidžių vėžys (6 proc.), piktybinės hematologinės ligos (apie 6 proc.). Sergamumas krūties vėžiu pradeda didėti nuo 30 metų, apie 18 proc. moterų, susirgusių šia liga, jaunesnės nei penkiasdešimties. Jaunų žmonių mirštamumas nuo onkologinių ligų Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, mažėja. Europoje 5 metų išgyvenamumas gali siekti net 86 proc., JAV – apie 82 proc.
„Esu įsitikinusi, jog gydytojai onkologai visuomet – tiek gydydami jaunus, tiek vyresnius pacientus, daro viską, kad rastų balansą tarp efektyviausio gydymo ir kuo mažesnių šalutinių reiškinių; ir tai – svarbiausias prioritetas“, – teigia L. Pužauskienė. Asmeninio albumo nuotr.
„Jauni žmonės atsakingai rūpinasi savo sveikata, kreipia dėmesį į mažiausius organizmo pokyčius, todėl onkologiniai susirgimai gali būti nustatomi anksti, tada ir pasveikimo tikimybė yra didesnė. Tiesa, jauniems pasitaiko ir agresyvių, greitos eigos, sunkiau gydymui pasiduodančių navikų“, – pasakoja gydytoja L. Pužauskienė.
Ligos priežastys: paveldimos ir įgyjamos
„Įprasta klaidingai manyti: jei jaunas žmogus susirgo vėžiu, tai turbūt yra paveldėta. Vėžys yra sudėtinga liga, kurią lemia įvairūs veiksniai, taip pat – genetiniai ir aplinkos. Ir nors daugelis vėžių atsiranda sporadiškai, tam tikros dalies atvejų rizika paveldima dėl specifinių genetinių mutacijų, – aiškina gydytoja. – Yra žinomi tam tikri sindromai ar reikšmingos mutacijos, perduodamos iš kartos į kartą, tačiau jie įprastai sudaro 5–10 proc. visų vėžio atvejų.“
Egzistuoja per 19 žinomų genų, kurių mutacijos lemia padidintą riziką susirgti krūties ar kiaušidžių vėžiu. Vienos geriausiai žinomų – BRCA genų mutacijos. Tyrimai rodo, kad moterims, turinčioms BRCA1 mutaciją, krūties vėžio rizika yra 60–85 proc., o toms, kurioms nustatyta BRCA2 mutacija – 45–84 proc. didesnė už vidutinę riziką bendroje populiacijoje (12 proc.).
Padidinta tikimybė jauniems sirgti storosios žarnos, gimdos, kiaušidžių vėžiu siejama su Linčo sindromu. Taip pat yra žinomas Li-Fraumeni sindromas, kuris didina riziką susirgti ne tik krūties vėžiu, bet ir sarkomomis, smegenų navikais, leukemija.
Gydant jaunus žmones, stengiamasi atkreipti dėmesį ir į galimus tolimuosius šalutinius vaistų poveikius.
„Jei įtariami paveldimo vėžio sindromai ar galimybės, pacientai siunčiamo gydytojo genetiko konsultacijos, – pasakoja L. Pužauskienė. – Genetinis tyrimas padeda nustatyti specifines mutacijas, o nustačius paveldėtą polinkį onkologinėms ligoms, galima imtis tinkamų stebėjimo priemonių, rizikos mažinimo strategijų.“
Dar vienas faktorius, didinantis onkologinių ligų galimybę – tam tikri virusai. Pavyzdžiui, žmogaus papilomos virusas didina riziką sirgti gimdos kaklelio, analinės srities, vulvos, penio ir ryklės vėžiu. Lėtinė hepatito B ir C virusų sukeliama infekcija yra pagrindinis kepenų vėžio rizikos veiksnys. Epstein baro virusas, priklausantis Herpes virusų šeimai, susijęs su kelių rūšių vėžiu: Burkitt ir Hodžkino limfomomis, nosiaryklės karcinoma ir tam tikrais skrandžio vėžiais.
Galiausiai stresas, nevisavertė mityba, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, miego stoka – dažniausi tiek jaunų, tiek ir vyresnio amžiaus žmonių grupių vėžio rizikos veiksniai. Be abejonių, streso šio amžiaus jaunoji karta patiria daug: greitėjantis gyvenimo tempas, didžiuliai informacijos srautai, didėjančios atsakomybės ir finasiniai įsipareigojimai, pastangos suderinti šeiminį gyvenimą su karjera, gali turėti daug įtakos imuninei sistemai. Būtent ji labai svarbi atpažįstant ir šalinant atsitiktines klaidas ląstelėse, kurios gali lemti vėžio atsiradimą. Ilgalaikis stresas ypač alina imuninę sistemą, sukelia jos disbalansą ir organizmo funkcijų sutrikimą.
Pasveikti ir tapti tėvais!
„Egzistuoja tam tikri gydymo niuansai, galimi gydant jaunus žmones, bet iš esmės jų gydymas daug nesiskiria nuo kitų amžiaus grupių pacientų“, – aiškina gydytoja.
Pavyzdžiui, jei moteris yra reprodukcinio amžiaus ir serga krūties vėžiu, gydant ją ar mažinant atkryčio riziką, galima vaistais papildomai slopinti kiaušidžių funkciją. Esant ginekologinės srities vėžiui, jei būtina spindulinė terapija ir norima išsaugoti kiaušidžių veiklą, rekomenduojama operacija, siekiant perkelti kiaušides iš švitinimo srities ir apsaugoti nuo apšvitos poveikio. Šiandien, gydant jaunus žmones, stengiamasi atkreipti dėmesį ir į galimus tolimuosius šalutinius vaistų poveikius. Apie tai onkologijoje iki 1990 metų buvo mažai diskutuojama, nes pacientų išgyvenamumas buvo nedidelis. Modernioje onkologijos eroje medikai jau svarsto ir stengiasi numatyti, kokie šalutiniai poveikiai gali varginti jaunuosius pacientus po gydymo. Siekiant išvengti ilgalaikių, invalidizuojančių šalutinių gydymo reiškinių ir nepakenkti žmogaus darbingumui, atitinkamai parenkamos optimalios vaistų dozės.
„Esu įsitikinusi, jog gydytojai onkologai visuomet – tiek gydydami jaunus, tiek vyresnius pacientus, daro viską, kad rastų balansą tarp efektyviausio gydymo ir kuo mažesnių šalutinių reiškinių; ir tai – svarbiausias prioritetas“, – teigia L. Pužauskienė.
Reprodukcinio amžiaus moterys ir vyrai, jeigu įmanoma, prieš pradedant gydymą chemoterapija ar spinduline terapija, turi būti nusiųsti vaisingumo specialistų konsultacijos. Tokie centrai yra Vilniuje ir Kaune, o juose dirbantys specialistai onkologinius ligonius priima neatidėliotinai, suprasdami šių konsultacijų aktualumą ir būtinybę kuo greičiau pradėti vėžio gydymą. Taikant įvairius vaisingumo išsaugojimo metodus, įmanoma apsaugoti nepažeistus moterų kiaušinėlius bei vyrų spermatozoidus, suteikiant viltį jauniems pacientams ateityje tapti tėvais. Mat yra gydymo metodų, kuriuos taikant galimybės ateityje susilaukti vaikų labai sumažėja. Jie, kalbant apie riziką sukelti nevaisingumą, skirstomi į mažos, vidutinės ir didelės rizikos. Labiausiai vaisingumą trikdo chemoterapija alkilinančiais preparatais ir cisplatina bei dubens ir pilvo spindulinė terapija. Taikinių terapijos bei imunoterapijos įtaka vaisingumui dar nėra visiškai ištirta, todėl žalojantis jų poveikis vaisingumui negali būti paneigtas. Deja, vėžį išgyvenę vyrai ir moterys turi reikšmingai mažesnę tikimybę susilaukti vaikų (palyginti su bendra populiacija).
Kiek laiko būtina laukti po vėžio gydymo iki planuojant nėštumą, vieningos rekomendacijos nėra, bet būtina pasitarti su savo onkologu. Gydytojas įvertins buvusio naviko tipą, jo išplitimą, koks gydymo metodas buvo taikytas, kokia yra ligos atsinaujinimo tikimybė. Remiantis ESMO rekomendacijomis, reikia mažiausiai vienų metų pertraukos po baigtos chemoterapijos ir kiek trumpesnio laiko gydantis kitais vaistais, pavyzdžiui, bent trijų mėnesių po gydymo tamoksifenu ir bent septynių mėnesiai baigus anti-HER2 gydymą monokloniniu antikūnu trastuzumabu.
Vėžį įveikusioms moterims yra didesnė akušerinių ir gimdymo komplikacijų rizika: padidėjusi priešlaikinio gimdymo ir mažesnio svorio naujagimių, cezario pjūvio ir kraujavimo po gimdymo. Manoma, kad minėtos komplikacijos beveik neišvengiamos, kai intervalas nuo gydymo pabaigos iki pastojimo yra trumpas. Kita vertus, nors literatūros duomenys ir nevienareikšmiai, aiškių įrodymų, kad vėžio gydymas turi pasekmių naujagimių sveikatai ir įgimtų anomalijų dažniui, kol kas nėra, taip pat nėra ir žindymo ribojimų. Didžiųjų pasaulio onkologijos organizacijų (NCCN, ASCO, ESMO) gairėse skelbiama, kad jaunų žmonių vaisingumo išsaugojimas turėtų būti gydymo dalimi, nors tam vis dar neskiriama pakankamai dėmesio.
Depositphotos nuotr.
Gyvenimas ir sveikatos stebėsena po gydymo
Jaunus žmones, gydomus nuo vėžio, onkologai ir šeimos gydytojai turėtų informuoti apie galimus liekamuosius šalutinius reiškinius ir kitų susirgimų riziką ateityje. Pavyzdžiui, jei pacientui buvo taikyta chemoterapija antraciklinais, jis turėtų būti stebimas dėl ankstyvo širdies nepakankamumo. Jo tikimybė yra didesnė, nei kitam šios amžiaus grupės asmeniui. Jei buvo švitinamos dubens ar pilvo sritys, gali kilti antinksčių, lytinių liaukų veiklos sutrikimų. Taikant gydymą platinos preparatais, kurie šiandien yra daugelio vėžio tipų gydymo dalis, gali pasitaikyti klausos, inkstų veiklos sutrikimų, neuropatijų. Net jei žmogus sirgo onkologine liga prieš daug metų, atsiradus nusiskundimams, šeimos gydytojas turėtų atkreipti dėmesį, kad šio žmogaus organizmas patyrė vaistų nuo vėžio poveikį ir tai gali būti susiję su dabartine jo savijauta.
Nors šių ilgalaikių ir vėlyvųjų šalutinių reiškinių rizika nėra didelė, bet ji išlieka. Kanados Princesės Margaret vėžio centras atliko 18–34 metų pacientų, sirgusių vėžiu, apklausą, kad išsiaiškintų, kas juos labiausiai vargina praėjus penkeriems metams po gydymo. Nustatyta, kad be užsitęsusio nuovargio ir energijos stygiaus (tai vargino daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų), antroje vietoje rikiuojasi hormonų ir vaisingumo sutrikimai, kuriais skundėsi kas antras apklaustasis. Taip pat nustatyta, kad 41 proc. patyrė seksualinės funkcijos sutrikimų, apie 40 proc. vargino galūnių tirpimas ir įvairios neuropatijos. Psichologinių tyrimų duomenimis, žmonės, sirgę vėžiu, dažniau jaučia susirūpinimą, išgyvena nerimą, patiria konfliktus su partneriu ir artimaisiais. Šiandien žinoma, kad net sėkmingai baigus gydymą, tokie simptomai gali išlikti, todėl, esant reikalui, rekomenduojama siųsti pacientus pas psichologus.
Vilma Srėbaliūtė