Menininkė D. Kairavičiūtė – apie geras ir skaudžias patirtis, būtiną gyvenimo sąlygą ir laimę

Grafikės ir fotomenininkės Daivos Kairavičiūtės piešiniai tiesiog užburia moteriškais siluetais. Pasakodamos savo gyvenimo istorijas, šios moterys tarsi atveria mums savo širdį, slapčiausias jos kerteles. Kaip sako pati autorė, šie moteriški kūnai – tai tam tikros metaforos, kurias kiekvienas perskaito savaip. Būtent tokia moteris žvelgia į mus ir iš šio „Rožinio gyvenimo“ numerio viršelio: šokiruojančiai atvira, drąsi, jausminga.

Apie ką kalba piešiniuose moteriški kūnai

Grafikė atvirauja, kad piešti moteris ji pasirinko ne todėl, kad kryptingai domėtųsi moteriškumo paslaptimis, o todėl, kad savo piešiniuose kalba apie save – apie savo patirtis ir pasaulėjautą, apie santykius su pasauliu, apie savo svajones ir fantazijas. Kadangi kiekvienas piešinys – savotiška metafora, čia nėra mums įprasto gyvenimo siužetų. D. Kairavičiūtės pavaizduotus moteriškus kūnus reikia atrakinti – jų neįmanoma perskaityti tiesiogiai.

„Piešiu moteris, nes ir pati esu moteris. Moteriškas kūnas man yra gražus ir labai tinka išreikšti minčiai ar idėjai. Tačiau kiti, žvelgdami į mano piešinius, gali pamatyti savo metaforas. Aš suteikiu tik užuominą, tačiau leidžiu kitiems, priklausomai nuo jų išgyvenimų ir patirčių, susikurti savo istorijas. Ir man būna labai įdomu jų klausytis. Kai manęs teiraujasi, ką norėjau pavaizduoti, visada klausiu, o ką pats žmogus mato. Ir tuomet jis pradeda pasakoti istoriją, kuri gali būti visiškai kitokia nei ta, apie kurią aš mąsčiau piešdama“, – teigė pašnekovė.

Paklausta, kaip gimsta paslaptingos moterų pozos, menininkė atvirauja, kad tiesiog galvoje kyla piešinio idėja ir ji imasi darbo. Tačiau piešiant viskas gali pasikeisti.

„Tik taip įmanoma žmonijos ir žmogaus evoliucija – per kritines patirtis, kai mums tenka priimti rimtus sprendimus ir pakeisti savo gyvenimą. Man irgi yra taip buvę“, – teigia grafikė D. Kairevičiūtė. Asmeninio albumo nuotr.

„Nėra taip, kad sugalvojai, kaip bus, ir taškas. Iš pradžių gimsta tik pirminė idėja, o keliaujant per procesą kyla naujų įžvalgų, ateina atsakymai į sau užduotus klausimus. Tai ir yra kūrybos stebuklas, kai nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Kaip ir gyvenime. Kartais man atrodo, kad mes per gyvenimą keliaujame tarsi akli kačiukai, nelabai suprasdami, kur einame. Išvadas apie praeitą kelią darome tik pažvelgę atgal, į savo praeitį, o kas mūsų laukia ateityje, kad ir kaip norėtume, nežinome“, – svarstė D. Kairavičiūtė.

„Elnias“

Tarp grafikos ir fotografijos

Pašnekovė prasitaria, kad dar darželyje žinojusi – bus dailininkė, nes piešė nuo tada, kai išmoko rankoje nulaikyti pieštuką: „Man nebuvo dvejonių, ką daryti po mokyklos baigimo, todėl iš karto įstojau į Dailės akademiją. Tai buvo savaime suprantama. Grafiką pasirinkau todėl, kad ji labiausiai tinka mano idėjoms išreikšti, aš labiausiai ja patenkinta.“

Kartais man atrodo, kad mes per gyvenimą keliaujame tarsi akli kačiukai, nelabai suprasdami, kur einame.

Kiek vėliau jos gyvenime atsirado fotografija, kuri, kaip pati sako, neleidžia jai užrūgti vienoje srityje. Piešdama ji būna tik su savimi ir savo idėjomis, o fotografuoti reikia išeiti į gatvę.

„Fotografuodamas turi pamatyti, o piešdamas – tik pavaizduoti. Tai labai skirtingos meno rūšys. Aš labai mėgstu fotografuoti žmones. Tam, kad užfiksuotum žmogaus portretą, turi užmegzti su juo santykį, jis turi tavimi pasitikėti, todėl fotografuodama visada kalbuosi su žmonėmis. Jų istorijos suteikia idėjų ir mano kūrybai“, – teigia menininkė.

1. Kairevičiūtės fotografijos, kuriose užfiksuoti žmonių portretai, dažniausiai gimsta spontaniškai – eidama gatve ji pamato žmogų, kuris kažkuo patraukia akį, ir paprašo leisti jį nufotografuoti. Tokios nuotraukos – pačios tikriausios, nes viskas įvyksta taip greitai, kad žmogus nesusigaudo, kad yra fotografuojamas, ir nespėja pradėti pozuoti. Beje, jaunystėje ji turėjo svajonę tapyti portretus, nes labai žavėjosi meno klasikos autorių kūriniais. Tačiau neužteko kantrybės – nutapyti portretą užtrunka ilgai. Per fotografiją ši svajonė išsipildė.

„Balerina“

Kas yra gyvenimas

Paklausta, kas jai yra menas, pašnekovė neabejodama atsako – tai gyvenimas. O kas yra gyvenimas? Ko gera, vieno atsakymo nėra, nes kiekvienam mūsų gyvenimas turi savo prasmę.

„Man gyvenimas – tai veikla. Kalbu ne tik apie darbą ar kūrybą. Veikla gali būti bet kokia. Netgi nieko neveikimas yra tam tikra veikla. Dar man gyvenimas – santykiai su žmonėmis. Gyvenimas niekada neteka viena vaga. Kiekvienas žmogus patiria tam tikrus lūžius, per kuriuos pereina į tam tikrą aukštesnę sąmoningumo pakopą. Tai būtina gyvenimo sąlyga – nauji suvokimai. Tik taip įmanoma žmonijos ir žmogaus evoliucija – per kritines patirtis, kai mums tenka priimti rimtus sprendimus ir pakeisti savo gyvenimą. Man irgi yra taip buvę“, – teigė grafikė.

„Mėnulis ir žvaigždė“

Pasak jos, tos patirtys, kol per jas eini, gali atrodyti kaip pragaras, bet kai praeini – pasirodo, kad tai buvo dovana, nes suteikė daugiau išminties. Svarbiausia, kad jos neišsekintų. Jai pačiai šiose patirtyse neprarasti savęs padėjo sąmoningumas, kryptingos pastangos ir meilė sau.

„Sunkiose gyvenimo situacijose verta atsigręžti į save, geriau suprasti savo poreikius, pažinti silpnybes ir stiprybes, suvokti, ką reikia gyvenime pakeisti, kad viduje atsirastų pusiausvyra – fizinė, emocinė ir dvasinė. Kita vertus, tuomet mes ir neturime kito pasirinkimo, privalome pasirūpinti savimi, padaryti viską, kad įveiktume sunkią situaciją. Jau negalime barstyti savęs po dalelytę, negalime pasiduoti stresui, leisti sau išsiderinti. Turime keistis ir keisti savo gyvenimą“, – svarstė žurnalo viršelio autorė.

Menininkė žino, ką reiškia, kai žemė ima slysti iš po kojų, todėl savo kūryba stengiasi perteikti tokią būseną, kuri palaikytų, sustiprintų, praskaidrintų ir neleistų nugrimzti į savo vidinius pragarus. D. Kairevičiūtei svarbu, kad piešinys būtų pozityvus ir spinduliuotų harmoniją. Gal todėl jos moterys piešiniuose dažnai turi dideles, tvirtas kojas, kuriomis labai stabiliai stovi ant žemės.

„Undinė“

Kita vertus, pašnekovė linkusi neskirstyti patirčių į reikalingas ir nereikalingas. Negalime nusipurtyti praeities, bet tik nuo mūsų priklauso, kokį poveikį ji mums turės – paliks randus ar augins ir suteiks išminties. Todėl iš piešinių į mus gali žvelgti visokia moteris, patirianti pačias įvairiausias būsenas. Nors gyvenime dažnai sau neleidžiame būti laisvos ir patirti visą jausmų amplitudę, mene visos šios būsenos legalizuojamos ir įprasminamos. Jos nėra griaunančios.

„Mes dažnai norime atsiriboti nuo mums nemalonių patirčių, ištrinti jas iš gyvenimo. Bet trindamos tas patirtis, tam tikra prasme triname savo gyvenimą. Net ir neigiamas patirtis galima permąstyti, pažvelgti į jas kitaip, įprasminti ar išmokti priimti. Pavyzdžiui, visi skundžiamės savo tėvų auklėjimu, kuris paliko mumyse tam tikras žaizdas. Tačiau iš dabartinės perspektyvos galime suvokti, kad tėvai taip pat kentėjo. Atjauta tėvams sušvelnina ar visai ištirpdo nuoskaudas“, – įsitikinusi D. Kairevičiūtė.

Kaip pasijusti laimingai

Paklausta, kas jai gyvenime suteikia prasmės jausmą, pašnekovė tikina, kad atsakymas labai paprastas – laimės jausmas. Kas dar gali būti prasmingiau už laimę? Tai nereiškia, kad gyvenime turėtume atsisakyti siekti savo tikslų, bet verta prisiminti, kad laimė gyvena mūsų viduje ir nepriklauso nuo gyvenimo aplinkybių.

„Taikos pypkė“

„Laimę man teikia labai paprasti dalykai – kūryba, skanus maistas, kelionės, gamta, bendravimas su žmonėmis. Galima prisigalvoti įvairiausių idėjų, bet gyvenimas yra paprastas. Jeigu tau ramu viduje, tuomet ir jautiesi laimingas. Todėl būtina skirti dėmesio savo vidaus higienai, vidaus harmonijai, atrasti laiko, kai galime pabūti su savimi, pailsėti nuo intensyvių veiklų, kai galime nieko neveikti – tiesiog žiūrėti pro langą ir skaičiuoti debesis. Mes nevertiname šių mažų džiaugsmų, neturime jiems laiko. Gyvename taip, tarsi būtume nemirtingi, ir dažniausiai tik skaudžios patirtys paskatina mus pastebėti gyvenime mažus dalykus, atsigręžti į save ir ieškoti ramybės ne išorėje, o savo viduje“, – teigė menininkė.

Kitaip tariant, laimė yra atrasti laiko svarbiausiam dalykui gyvenime – sau pačiai. Ne veltui lėktuve mokoma pirmiausia deguonies kaukę užsidėti sau ir tik tuomet – kitam, nes neišgelbėsi vaiko neišgelbėjęs savęs. Ir neišgelbėsi pasaulio, pirmiausia neišgelbėjęs savęs.

 Inga Saukienė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.