Nuo režisūros į chirurgiją

„Esu kilusi iš medikų šeimos, tačiau apie šią profesiją sau pačiai vaikystėje nesvajojau, net vyro mediko nenorėjau – pakankamai apie ligas ir ligonines buvau prisiklausiusi namie iš tėvų, abu jie gydytojai. Mano svajonė buvo režisūra, bet vis dėlto, praktiški tėvų patarimai nugalėjo. Tuomet, stodama į mediciną, pati sau pasakiau – jeigu negaliu kurti, tai gydysiu tuos, kurie kuria“, – nuoširdžiai nusijuokdama apie savo karjeros pradžią pasakoja VUL Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja dr. Daiva Gudavičienė.

Gydytoja juokauja nuo režisūros toli nepabėgusi – jos daug ir dabartiniame chirurgės darbe. Pavyzdžiui, kalbantis su pacientu tenka būti aktoriumi, juk pranešdamas sudėtingas naujienas apie sveikatą medikas negali išsiduoti, ką tą akimirką jaučia, negali parodyti per daug gailesčio, sutrikimo ar silpnumo, be abejo, turi išlikti žmogiškas, bet profesionalus ir stiprus, įtikinti pacientą, kad jis saugiose rankose. Paskui tenka tapti savotišku režisieriumi, kuris kartu su pacientu aptars ir sudėlios visą gydymo scenarijų. Operacijos kartais trunka ir devynias ar net dešimt valandų – tiesiog visas dramatiškas spektaklis, kuriame darnią, sustyguotą choreografiją skalpeliais ir rankomis tarsi aktorių trupė atlieka gausi medikų komanda.

Moters chirurgės privalumai

Pacientų ir kolegų už savo šilumą, žmogiškumą mylima bei gerbiama gydytoja sako, kad dabar požiūris į moterį chirurgę jau yra pasikeitęs ir nebe toks archajiškas, kaip buvo tuomet, kai ji 2000-aisiais pasuko į chirurgiją. Iš visų chirurgijos sričių ji pasirinko būtent krūtų chirurgiją, nes suprato, kad ir kaip nefeministiškai tai skambėtų, kai kurių sričių ji nepajėgtų įvaldyti fiziškai, pavyzdžiui, traumatologijoje yra veiksmų, kuriems tiesiog būtina turėti daug fizinės jėgos.

„Atliekant onkologines ar rekonstrukcines krūtų operacijas dirba visa chirurgų komanda, operacinėje suskirstymo lytimis nebelieka, vertinamas tik kolegų profesionalumas. Man labai patinka chirurgų tarpusavio santykiai operacinėje – tai toks sustyguotas profesionalų, turinčių bendrą tikslą – išgelbėti žmogų ar bent palengvinti jo būseną, aktas. Tai kolektyvinis darbas, reikalaujantis artimo ryšio ir pasitikėjimo, nes vienas lauke ne karys. Archajiškas amatas chirurgija, pasakyčiau, bet turintis savo žavesio“, – teigia dr. D. Gudavičienė.

„Kai žmogus nori gyventi ir tiki chirurgu, yra daug šansų, kad per operaciją ir po jos viskas bus gerai, bent jau kiek įmanoma gerai toje situacijoje“, – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja dr. D. Gudavičienė. Ligitos Vaitkutės nuotr.

Pašnekovė tikina – jai pasisekė turėti nuostabius mokytojus ir kolegas.

„Su jais praleidome daug laiko operacinėje ir už jos ribų. Esu labai dėkinga savo puikiems mokytojams ir autoritetams onkologijos, krūties onkochirurgijos  srityje: gydytojui Sauliui Bružui ir Algimantui Mudėnui – už tikėjimą, pagalbą, kantrybę, humorą, taiklius pasakymus ir reikšmingus nutylėjimus, juoką ir kartu praleistą laiką. Taip pat labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Santaros klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus kolegomis, su kuriais atliekame platų spektrą ne tik onkologinių, bet ir rekonstrukcinių operacijų. Su skyriaus vedėju N. Jakučiu pradėjome dirbti drauge 2017 metais, sukūrus Santaros klinikų ir NVI virtualų krūties rekonstrukcijos kompetencijos centrą, dabar tokias operacijas atlieka vis daugiau puikių gydytojų: gyd. R. Venciūtė-Stankevičė, I. Kastytė, Šarūnas Mažeika, Karolis Baužys. Manau, kad dirbdami drauge galime kalbėti apie daug geresnę chirurgijos kokybę“, – įsitikinusi dr. D. Gudavičienė.

Į stereotipinį klausimą, ar niekada nėra tekę girdėti juokelių apie moterį chirurgę, pajusti nepasitikėjimo, diskriminacijos, gydytoja tvirtai atsakė iš kolegų to nepatyrusi. Ir pusiau juokais, pusiau rimtai priduria: „Moteris chirurgė tiek operacinėje, tiek bendraudama su pacientu turi tam tikrų privalumų – neretai mes, moterys, kad ir kaip nemoderniai tai nuskambės, esame kantresnės ir drauge empatiškesnės, jautresnės, labiau perprantame sergančio žmogaus ar jo šeimos emocijas ir bendravimo niuansus.“

Gydytoja iki šiol prisimena ir vieną gerbiamo vyresnio kolegos chirurgo pasakymą: „Nežinau, kaip su tavimi bendrauti – kaip su chirurgu ar kaip su moterimi.“ „Priėmiau tai tarsi savotišką komplimentą, man gražus šis pasakymas, nes esu ir noriu būti, jaustis ir tuo, ir tuo“, – nuoširdžiai nusijuokusi patikina.

Aukšti gydymo standartai

Dr. D. Gudavičienės kelias iki savarankiško darbo operacinėje buvo ilgas – šešeri metai studijų ir dar septyneri metai rezidentūros, stažuočių, viso trylika metų. Iš pradžių ji dirbo plastinės rekonstrukcijos chirurgijos gydytoja, bet pagrindinė profesinio domėjimosi sritis visuomet buvo krūties ligos bei onkologiniai krūties susirgimai, kuriems vėliau ir paskyrė savo karjerą.

Lietuvoje krūties vėžiu kasmet suserga 1 600 moterų, o per gyvenimą krūties vėžys paliečia vieną iš dešimties moterų, kai kuriais itin retais atvejais liga pasikėsina ir į vyrus. Be to, yra ir nemažai neonkologinių krūties ligų, kurios ne tokios pavojingos ir sudėtingos kaip vėžys, bet joms gydyti neretai taip pat prireikia chirurginės intervencijos.

Medikė džiaugiasi, kad Santaros klinikose per metus yra atliekama žymiai daugiau operacijų su krūties rekonstrukcija nei mastektomijų, o krūties atstatymo variantų yra vis daugiau, operacijų technika tobulėja kaip ir medikamentinis krūties vėžio gydymas. Ir visoje Lietuvoje šiuo metu tausojančių operacijų įvairiose klinikose atliekama apie 60–80 proc. Likę procentai yra didesnės apimties operacijos, kai šalinama krūtis.

Pasak dr. D. Gudavičienės, Lietuvoje krūties vėžio profilaktikos, diagnostikos bei ankstyvos stadijos ligos medikamentiniai gydymo metodai nenusileidžia vakarietiškiems. Daug dėmesio skiriama moterims, kurioms nustatytos BRCA mutacijos. Joms galima pasiūlyti ir atlikti krūtų magnetinio rezonanso tyrimą. Šių moterų rizika susirgti krūties vėžiu yra 60–80 proc. Šią riziką galima sumažinti atlikus profilaktines mastektomijas – tokiu atveju nesant krūties vėžio krūties liaukinis audinys šalinamas, atliekama vienmomentinė rekonstrukcija.

Deja, pasak dr. D. Gudavičienės, šioje srityje dar yra kur tobulėti, mat tokiais atvejais, kai dar nėra onkologinio susirgimo, bet yra genetinė rizika susirgti vėžiu, krūtų implantai nėra kompensuojami valstybės. O juk rizika nesusirgti krūties vėžiu tokioms moterims atlikus profilaktinę mastektomiją sumažinama iki penkių procentų, juolab ši pacientų grupė – tai jaunos 30–40 metų moterys, kurioms dar visas gyvenimas prieš akis, todėl svarbu ne tik jas išgelbėti nuo galimos ligos, bet ir sugrąžinti kūno estetiką, fizinį bei psichologinį komfortą. Pora implantų kainuoja apie tūkstantį eurų, šiuo metu pacientės, apsisprendusios atlikti tokią operaciją, už implantus moka pačios.

Lietuvoje moterims, jau turinčioms onkologinę ligą, rekonstrukcinės operacijos, implantai ir ekspanderiai nuo 2022 metų yra visiškai kompensuojami. Pasak medikės, dar viena sritis, kurioje ji norėtų matyti progresą – pažengusio krūties vėžio medikamentinio gydymo prieinamumas. Juolab kad dabar medicina yra labai pažengusi, vis labiau judama link personalizuoto vėžio gydymo.

Gydytojas ir pacientas turi vienas kitą girdėti

Gydytoja sako, jog šiais laikais pacientai ir net jų šeimos nariai daug žino apie ligą, šviečiasi ir domisi. Toks susirgusio žmogaus požiūris gerokai palengvina gydytojo darbą, galima diskutuoti apie ligos prognozę, gydymo variantus. Aišku, juokauja chirurgė, išskyrus tuos atvejus, kai pacientas pernelyg įtiki viskuo, kas rašoma internete. Pasitarti su draugais, kaimynais ir „Google“ tikrai galima, sako dr. D. Gudavičienė, bet pasitikėti reikėtų visgi medikais profesionalais, ir nebūtinai vienu – jeigu laikas nespaudžia, visuomet pravartu sužinoti ir kito gydytojo nuomonę dėl gydymo būdų, o tuomet priimti teisingiausią sprendimą.

Gydyti ligą – tai dialogas, bendras darbas.

„Labai svarbu, kad gydytojas girdėtų savo pacientą, bet ne mažiau svarbu, kad ir pacientas išgirstų ir suprastų mediką, nes gydyti ligą – tai dialogas, bendras darbas“, – sako krūtų chirurgė.

Moterys, susirgusios krūties vėžiu, dažniausiai turi dvi baimes (be baimės numirti nuo ligos) – netekti plaukų ir netekti krūties, tai yra savo moteriškumo.

Asmeninio albumo nuotr.

„Aš, kaip moteris ir kaip gydytoja, patariu atidėti šias baimes į šalį, nes pirminis tikslas turėtų būti pasveikti ir gyventi. Jei tai įmanoma ir racionalu, estetinius klausimus sprendžiame drauge su onkologiniu gydymu. Bet kartais geriau baigti gydymą, atgauti jėgas ir tada imtis kūno formų atkūrimo. Šiais laikais yra ir priemonė, galinti išsaugoti plaukus per chemoterapiją – tai šaldantys šalmai. Todėl visas fizines ir psichologines jėgas siūlyčiau kreipti į sveikimą“, – drąsina moteris gydytoja.

Chirurgija prasideda gydytojo kabinete

Krūties rekonstrukcijos galimybės yra labai plačios – implantai, odos lopai donorai iš paciento kūno. Kurį pasirinkti, priklauso nuo pacientės amžiaus, bendros sveikatos, gretutinių ligų ir gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, rūkančioms moterims atstatyti krūtis naudojant laisvai perkeliamus savo audinių lopus nerekomenduojama, nes kraujagyslės gali būti pažeistos nikotino, o perkeliant laisvus audinių lopus yra sujungiamos mažytės jų ir priimančios vietos kraujagyslės, jos turi būti nepriekaištingos kokybės. Apie implantus sklando daug mitų, neva jie taip pat gali sukelti onkologinę ligą ar po jais atsinaujinęs vėžys gali būti laiku nepastebėtas, bet moksliškai tai neįrodyta. Kai kuriose šalyse moterys rečiau renkasi implantus dėl ekologinių priežasčių, pavyzdžiui, Skandinavijoje jie nėra itin populiarūs.

Pasaulyje populiarus ir judėjimas Being flat („Esu plokščia“), kai moterys po mastektomijos sąmoningai nesirenka atstatyti krūties. Dažnai tokios moterys dalyvauja įvairiuose socialiniuose ir meno projektuose, pavyzdžiui, yra fotografuojamos menininkų, taip siekiant destigmatizuoti onkologinę ligą, jos pasekmes, savo pavyzdžiu ragina persvarstyti moteriškumo sampratą, priimti savo kūną tokį, koks jis yra, svarbiausia – būti nugalėtoja vėžio fronte. Visgi nedaugeliui moterų pavyksta priimti tokį kūno pasikeitimą – krūties netekimą.

Dr. D. Gudavičienė pripažįsta, jog tai labai sudėtingas sprendimas ir reikia būti psichologiškai labai tvirtai, kad ateityje nesigailėtum nepasinaudojusi krūties rekonstrukcija. Statistika liudija, kad po mastektomijos krūties rekonstrukcijos nepasirinkusios moterys metams bėgant dažniau gailisi šio sprendimo ir dažniau skundžiasi fizine bei psichologine gyvenimo kokybe. Tokiu atveju rekomenduojama plastikos chirurgo konsultacija dėl atidėtos krūties rekonstrukcijos galimybės.

Dažniausiai šį kelią renkasi moterys, kurios po ilgo gydymo nebenori vėl patirti sudėtingų, kartais ilgai trunkančių operacijų, pooperacinio laikotarpio, bijo galimų komplikacijų, atidėti kitą gydymą. Kartais mastektomijos siekia ir labai stiprios, savimi pasitikinčios moterys. Tačiau dažniausiai tokį sprendimą diktuoja vėžio baimė. Be abejo, net ir praėjus kuriam laikui, bei pakeitus nuomonę, yra galimybė rekonstruoti prarastą krūtį. Tačiau ne visoms moterims galimi visi rekonstrukcijos variantai. Pavyzdžiui, jei per pirminę onkologinę operaciją nebuvo palikta pakankamai odos rekonstrukcijai, nebuvo įdėtas audinių plėtiklis, gali būti neįmanoma atkurti krūties implantu. Taip pat galimybę atlikti rekonstrukciją riboja gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukraligė ar kraujagyslių ligos.

30–40 proc. operacijų daromos dėl fiziškai neapčiuopiamų navikų.

„Iš praktikos galiu pasakyti, krūtų chirurgija vyksta ne tik operacinėje. Pirmiausia – tai ilgi pokalbiai su pacientu gydytojo kabinete, kur jam yra pateikiami visi įmanomi operacijos bei galimi rekonstrukcijos variantai. Todėl moteris, prieš priimdama sprendimą rekonstruoti krūtis ar ne, visuomet turi turėti pakankamai laiko viską išsamiai aptarti su mediku, pasikalbėti su šeimos nariais, su artimu savo gyvenimo žmogumi. Svarbu nebijoti užduoti gydytojui visus rūpimus klausimus, viską išsiaiškinti ir teisingai suprasti, jeigu reikia – ieškoti antros mediko nuomonės“, – drąsina moteris krūtų chirurgė.

Pasitikėti intuicija ir nedelsti

Daktarė pataria moterims aktyviai naudotis profilaktine krūtų patikros programa, drąsiai prašyti šeimos gydytojo siuntimo pasitikrinti pagal krūtis. Pagal ją 50–70 metų moterims, kurios nejaučia jokių krūties vėžio simptomų, kas dveji metai atliekama krūtų mamografija. Moterims, kurių giminėje buvo krūties vėžio atvejų ir ypač jauno amžiaus, rekomenduojama genetiko konsultacija, kad būtų įvertinta individuali krūties vėžio rizika.

Pasitikėti vien krūtų apčiuopa ir apžiūra priešais veidrodį vonioje nevertėtų – šiais laikais instrumentinė profilaktika (ultragarsas, mamografija, retesniais atvejais – krūtų magnetinis rezonansas) taip ištobulėjusi, kad 30–40 proc. operacijų daromos dėl fiziškai neapčiuopiamų navikų, juos galima pamatyti tik atlikus radiologinius krūtų tyrimus kompiuterių ekranuose – juk kuo anksčiau aptinkama liga, tuo mažiau agresyvus jos gydymas ir tuo didesnė tikimybė pasveikti.

O labiausiai vertėtų pasitikėti savo moteriška intuicija, primena krūtų chirurgė: jeigu kažką įtariate, jaučiate keistus simptomus, nors ir nesate tikra ar tai liga, – nedelskite ir kreipkitės į medikus. Tais atvejais, kai sužinoma onkologinė diagnozė, reikėtų ramiai susirinkti visą įmanomą informaciją apie gydymo įstaigas bei gydymo būdus, bendradarbiauti su medikais, drąsiai užduoti jiems klausimus, ieškoti antros, o galbūt ir trečios profesionalo nuomonės, ir pasitikėti savo pasirinktu gydytoju bei jo siūlomu gydymo keliu, kurį jis, be abejo, išsamiai aptaria su Jumis.

Onkologijoje negalima susireikšminti

Kalbantis net ir per kompiuterio ekraną su dr. D. Gudavičiene, manęs neapleidžia įspūdis, jog moteris, dirbanti tokioje ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai nelengvoje srityje kaip onkologinė chirurgija, vis dėlto spinduliuoja ne tik profesionalumą, bet ir begalinę žmogišką ramybę bei švelnumą. Todėl man natūraliai kyla klausimas, kaip sugebėti netapti kieta cinike – toks dažnas chirurgo stereotipas. O kartu – kaip neišnaudoti visų savo empatijos sankaupų, neperdegti?

Asmeninio albumo nuotr.

„Jau seniai supratau, kad dirbant onkologijoje negalima susireikšminti. Nes tu – arba nugalėtojas, jei pasisekė, arba… suprantate patys. O aš esu tik įrankis, padedantis žmogui sugrąžinti sveikatą. Ir turiu tokią nuostatą, tikėjimą – kai žmogus nori gyventi ir tiki chirurgu, yra daug šansų, kad per operaciją ir po jos viskas bus gerai, bent jau kiek įmanoma gerai toje situacijoje. Gydytojo pirminė pareiga duoti žmogui saugumo jausmą“, – nuskamba atsakymas.

Panašu, kad gydytoja sugeba moterims ir retiems pacientams vyrams suteikti tą taip būtiną saugumo jausmą kelyje į pasveikimą, nes dauguma ją labai myli ne tik už jos profesionalumą, bet, kaip sako patys, už žmogiškumą.

Pati gydytoja juokauja, kad daug kas jos gyvenime nutinka per krūtis, pavyzdžiui, kai kurios pacientės net tampa bičiulėmis, nors šiaip gyvenime medikės ir jų keliai galbūt niekada nesusikirstų.

„Aš daug ko ir pati iš savo pacienčių išmokstu, pavyzdžiui, matote tą paveikslą už mano nugaros – tai vienos moters dovana. Iš jos, pavyzdžiui, sužinojau, kad egzistuoja tokia profesija kaip interjero psichologė ir kaip ji gali padėti žmogui. Ir iš tiesų tas paveikslas man – tikra psichoterapija, – kai pavargstu emociškai, fiziškai, pasižiūriu į jį ir mane apima tokia ramybė, viskas tarsi susistyguoja manyje. Nieko nuostabaus, aš visada mėgau meną, besimokydama vidurinėje lankiau dailės mokyklą, esu jautri menui – tai mano džiaugsmas ir psichoterapija“, – atvirauja medikė.

Vis dėlto chirurgė pabrėžia, kad būtina išlaikyti tam tikrą ribą tarp mediko profesionalo ir paciento, nereikia leistis į itin draugiškus santykius, nes tuomet prarandi objektyvumą, tampi pernelyg empatiškas, gali padaryti neapgalvotų, emocijų padiktuotų sprendimų. Todėl chirurgai beveik niekada neoperuoja savo šeimos narių ar artimų žmonių. Tiesa, prisipažįsta, pasitaiko atvejų, kai onkologinė liga ištinka ką nors iš jos draugų rato ir tuomet tenka iš draugo tapti gydytoju arba bandyti suderinti šias abi pozicijas.

„Be abejo, mes, chirurgai, gydome kitus, bet patys dažnai esame kaip tie batsiuviai be batų – skaudančiomis nugaromis ir įtemptais raumenimis, nes per mažai judame, ilgą laiką kūnas būna vienoje padėtyje ir t. t., todėl stengiuosi, kai tik turiu galimybę, prisiversti judėti. Pavyzdžiui, neseniai vėl pradėjau lankyti Lotynų Amerikos šokius“, – pasakoja pašnekovė.

Vidinės ramybės Daivai suteikia ilgi pasivaikščiojimai gamtoje su karantino metu įsigytu zenenhundų veislės šunimi Pubo. Stiprybės šaltinis – šeima ir geri santykiai su vaikais – devyniolikmete dukra bei penkiolikmečiu sūnumi. Tiesa, pajuokauja, jei reikėtų palyginti, kas psichologiškai sudėtingiau – chirurgija ar motinystė, tai nugalėtų motinystė – būdama mama, turi būti kelių sričių profesionalu, kad išlaviruotum laivą per visas paauglystės krizes ir teisingai atsakytum į visus klausimus, kuriuos nuo mažens tau užduoda vaikai, kad padėtum jiems užaugti laimingais žmonėmis.

Nors chirurgija yra jos profesija ir aistra, o profesionalumo tobulinimas įvairiose stažuotėse bei kursuose užsienyje užima nemažai laiko, mokslų daktarės laipsnį turinti chirurgė neapleidžia ir savo laisvalaikio. Ji yra aistringa keliautoja, dievinanti Šiaurės Europos šalis, bet nevengianti nuvykti ir į tolimus kraštus. Iš didžiausią įspūdį palikusių šalių ji įvardija egzotišką Kolumbiją ir žmogaus pagarba žmogui sužavėjusią Japoniją. Menui neabejinga medikė mėgsta lankytis tapybos parodose, o su artimų draugių būreliu vis atranda naujų pomėgių ir veiklų, kaip, pavyzdžiui, keramikos pamokos.

Man pasisekė turėti nuostabius mokytojus ir kolegas. Su jais praleidome daug laiko operacinėje ir už jos ribų. Esu labai dėkinga savo puikiems mokytojams ir autoritetams onkologijos, krūties onkochirurgijos  srityje: gydytojui Sauliui Bružui ir Algimantui Mudėnui – už tikėjimą, pagalbą, kantrybę, humorą, taiklius pasakymus ir reikšmingus nutylėjimus, juoką ir kartu praleistą laiką.

Taip pat labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Santaros klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus kolegomis, su kuriais atliekame platų spektrą ne tik onkologinių, bet ir rekonstrukcinių operacijų. Su skyriaus vedėju N. Jakučiu pradėjome dirbti drauge 2017 metais, sukūrus Santaros klinikų ir NVI virtualų krūties rekonstrukcijos kompetencijos centrą, dabar tokias operacijas atlieka vis daugiau puikių gydytojų: gyd. R. Venciūtė-Stankevičė, I. Kastytė, Šarūnas Mažeika, Karolis Baužys. Manau, kad dirbdami drauge galime kalbėti apie daug geresnę chirurgijos kokybę.

Erika Umbrasaitė
Rašytoja ir žurnalistė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.