Vėžio pamokos įkvėpė kūrybai ir laimei

Kartais moteriška intuicija aplenkia vėžio diagnozę, – įsitikinusi dailininkė ir meno galerijos Mažeikiuose „Rimos studija galerija“ savininkė Rima Sadauskienė. Menininkė iki šiol negali paaiškinti pati sau, kodėl, likus keliems mėnesiams iki lemtingos nakties, kai užtiko keistą darinį krūtyje, ji ėmė tapyti moteris su turbanais, tarsi jos slėptų beplaukes galvas. Dar mistiškiau jai atrodo ta akimirka, kai panašiu metu, kada užgimė neįprasti jos kūrybai paveikslai, nutarė itin trumpai nusiskusti plaukus, o besiskusdama vis galvojo, ką tokiomis akimirkomis jaučia vėžiu sergantys žmonės.

Sunkiausia – susidėlioti emocijas

Dar po poros mėnesių, 2018-ųjų liepą, 54 metų dailininkė kreipėsi į medikus, nors, kaip pati sako, abejonių, kad gumbelis krūtyje gali būti ir nepiktybinis, jau tada neturėjusi. Ta pati moteriška intuicija kuždėjo, kad į jos gyvenimą pasibeldė nekviestas svečias – vėžys, nors giminėje krūties vėžio atvejų nebūta.

„Liga mane labai pakeitė. Aš savęs nemylėjau tokios, kokia buvau, todėl turbūt mane ir pamilo vėžys“, – nuoširdžiai nusijuokdama pasakojo Rima.

Sužinojus diagnozę svarbiausia ir turbūt sunkiausia buvo – susitvarkyti su emocijomis: „Pirmą naktį praverkiau ir buvau visiškai sutrikusi. Bet greitai suėmiau save į rankas. Tas vėžinis laikotarpis man buvo pilnas kažkokios mistikos, ženklų. Prisimenu, kaip dirbdama savo ankstesnėje galerijoje „Iki“ prekybos centre vis užsukdavau į knygyną ir man nuolat į akis krisdavo Jūsų, Erika, knyga „Vienos krūties istorija“. Ir tada, dar nesirgdama, galvojau, nemėgstu aš apie ligas nei kalbėti, nei klausytis, ne man ši knyga. O kai susirgau, ji man tapo gelbėjimosi ratu, vadovėliu, kaip reikia išgyventi šį laikotarpį, ir labai greitai padėjo visą jausmų chaosą sustabdyti, susidėlioti į lentynėles, tuomet liko tik eiti fizinio sveikimo link. Stiprybės sėmiausi ir iš Jurgos Ivanauskaitės knygos „Viršvalandžiai“, skaičiau ir Vidmantės Jasiukaitytės „Kaip mes mokėmės mirti“.“

„Liga mane labai pakeitė. Aš savęs nemylėjau tokios, kokia buvau, todėl turbūt mane ir pamilo vėžys“, – pasakojo R. Sadauskienė. Asmeninio albumo nuotr.

Apie ligą stengėsi nekalbėti

Rimos kelionė per vėžį prasidėjo nuo chemoterapijos, nes jai buvo nustatytas II stadijos krūties vėžys ir reikėjo sumažinti auglį. Prieš gerą pusmetį Rima eksperimentuodama su savo įvaizdžiu ir stiliumi jau buvo nusiskutusi plaukus, tai mintis apie jų netektį moteriai nekėlė nerimo. Vis dėlto ji nutarė pasinaudoti šaldančiu šalmu, kad išsaugotų plaukus per chemoterapiją, bet ši patirtis jai nepatiko – plaukai vis tiek nuslinko, lopais, susilpnėjo, geriau, kaip pati juokauja, jau būtų išdidžiai plika galva.

Gydymosi laikotarpį atsimenu kaip labai saulėtą laiką.

Sirgdama Rima tęsė darbą ir gyveno įprastą gyvenimą, niekas iš aplinkos net nesuprato, kad ji serga – stilingi spalvoti turbanai ir kepuraitės puikiai tiko maskuotis nuo smalsių žvilgsnių. Menininkė sako nemėgusi kalbėtis apie ligas net sveika būdama, o apie vėžį išvis mažai kam sakiusi, nes pirma draugų reakcija taip nustebino, jog nutarė kuo ilgiau viską laikyti paslaptyje.

„Mano draugės staiga ėmė su manimi elgtis lyg jau atsisveikintų, ašarodavo mane pamačiusios ir atsisveikindamos prie namų taip apkabindavo, lyg jau daugiau nebepasimatytume“, – juokdamasi pasakojo Rima.

„Apkabinimas“

Vyrui apie vėžį Rima pasakė tik tuomet, kai gydytojai patvirtino diagnozę ir sudėliojo gydymą – chemoterapija, krūtį tausojanti operacija, šalinant ir penkis pažeistus limfmazgius, bei švitinimas.

„Jis į mane pradėjo žiūrėti lyg į stiklinę statulėlę ir perdėtai globoti. Pamenu, kai po pirmos chemijos sakau jam: „Jei jau esam Klaipėdoje, važiuojam prie jūros.“ O jis: „Tu ką, tau gi turi būti bloga, tu sergi.“ Šiaip ne taip įkalbėjau, aš lekiu per kopas, o jis vos mane pasiveja, pats daugiau pavargęs buvo nei aš“, – juokdamasi dalinasi prisiminimais moteris.

Šešiolikmetei dukrai ir dviem jau suaugusiems sūnums, gyvenantiems atskirai, Rima išvis neketino sakyti, nenorėjo jų gąsdinti ir užkrauti rūpesčiais. Bet taip jau nutiko, kad jai buvo skirtas valstybės nekompensuojamas brangus tyrimas, o pakankamai pinigų tuo metu neturėjo, taigi nutarė prašyti sūnų pagalbos.

„Ironiška, bet kitą dieną sužinojau, kad man šio tyrimo nereikia, o yla jau buvo išlindusi iš maišo, ir vaikai gerokai nusigandę, o aš gi taip viską buvau susidėliojusi ir galvojau, niekas net nesupras, o aš tik greitai pasigydysiu ir pasveiksiu. Blogiausia, kad apie ligą sužinojo ir dukra, kaip pati pasakė – mama, mūsų namų sienos ne tokios jau ir storos, girdisi pokalbiai telefonu“, – pasakojo Rima.

„Angelo karoliai“

Potyriai nugulė knygoje

Apie gydymosi ir sveikimo periodą menininkė kalba labai šviesiai: „Gydymu nesidomėjau, patikėjau tai profesionalams. Man svarbiausia buvo mano emocinė būsena, tad tiesiog plaukiau pasroviui, sutikdama daug puikių žmonių, gydymosi laikotarpį atsimenu kaip labai saulėtą laiką. Jaučiausi mylima ir gyvenimas atrodė puikus, šalutinių gydymo poveikių beveik nejutau, aišku, silpna buvo per chemiją, bet gal dėl to, kad buvau nusiteikusi labai optimistiškai, net vaistų nuo pykinimo neprireikė. Skamba keistai, bet norėjau, kad ta emocinė „naujos Rimos“ būsena nesibaigtų. Ir nesibaigė. Sunkiausia buvo susidėlioti galvoje, kaip kasdien važinėti į Klaipėdą į radioterapiją ir dirbti. Bet kai nusprendžiau, kaip suplanuoti laiką, viskas susitvarkė. Tie kasdieniai važinėjimai tapo tikromis atostogomis, aš po švitinimo seansų eidavau prie jūros ar susitikti su draugėmis. Esu labai dėkinga gydytojui Algirdui Kasiliauskui, operavusiam mane. Jo dėka viskas vyko labai sklandžiai, tiesiog atrodė, kad plaukiu upe be jokių trukdžių. Esu dėkinga onkologei Aušrai Bankauskaitei, pas kurią važiuodavau kaip pas draugę.“

Savo išgyvenimus ir potyrius menininkė sudėjo į knygą „Būsenos: gyvenimas su vėžiu“.

Skamba neįtikėtinai, bet su liga į mano gyvenimą atėjo nuolatinis džiaugsmas, kad esu, vidinė ramybė ir pilnatvė. Asmeninio albumo nuotr.

„Neplanavau rašyti knygos. Tiesiog po to nakties šoko reikėjo kažką daryti su savo mintimis, o jos tiesiog plūdo, nes su niekuo to nenorėjau aptarinėt, pati užrašiau savo būseną, ir pamačiau, kad visai neblogas rašinys. Kažkaip su vėžiu man atėjo toks sąmoningumas – o kuo aš galiu būti naudinga, prasminga kitiems, kodėl susidūriau su šia liga, ką man tuo norima pasakyti. Patirtys, kurios galbūt bus naudingos kitiems, pagalvojau vėliau, vis tęsdama savo dienoraštinę psichoterapiją. Fiksavau emocijas, kokias patiri susidūręs su tau nepatirta situacija. Visokias smulkmenas, norėdama tai aprašyti, kad skaitantys žinotų, kaip būna. Dabar jau daugelio dalykų neatsimenu. Užrašydavau ir užmiršdavau. Aš negyvenau liga, tik stebėjau, kas vyksta“, – apie savo knygos užgimimą pasakojo menininkė.

Jos asmeninis dienoraštis buvo atspausdintas žurnale „Kelionė“. Skaitytojams labai patiko tie tekstai, tai redaktorius Gediminas Kajėnas pasiūlė išleisti knygą. Tai ketvirtoji Rimos knyga. Pirmoji, meilės romanas, gimė jaunystėje, o kitos dvi apsakymų knygos kiek vėliau. Moteris prisipažįsta nuo vaikystės mėgusi kurti įvairias istorijas sau, o vėliau išsiugdžiusi įprotį jas užrašyti.

Visa ta vėžio istorija smarkiai pakeitė Rimos gyvenimą į gerąją pusę: „Turbūt gavau vėžį, kad išmokčiau įsiklausyti į save, girdėti save ir daryti tik taip, kaip pati jaučiu. Nesijaučiau serganti. Liga buvo sukrėtimas, kad viskas pasikeistų. Kad pradėčiau mąstyti, kaip keistis, o ne meluoti sau pačiai, kad tai neįmanoma. Tuo metu vyko daug mistinių dalykų, dabar jau jų neatsimenu, bet žinau, kad tai mane stebindavo kiekvieną dieną. Atrodė, lyg kažkokia jėga kūrė stebuklus, rodė ženklus ir vedė kažkokiu keliu į ten, kur prieš ligą niekaip negalėjau patekti. Skamba neįtikėtinai, bet su liga į mano gyvenimą atėjo nuolatinis džiaugsmas, kad esu, vidinė ramybė ir pilnatvė. Atrodė, iki tol kažkas buvo užmetęs šydą ant akių, o dabar jis yra nutrauktas ir matai tikrąsias pasaulio spalvas.“

„Lapės pareina auštant“

Liga suvedė su įdomiais žmonėmis

Susidūrusi su liga ir daug laiko reikalaujančiu gydymu iš pradžių Rima labai išgyveno, kaip reikės tai derinti su ilgomis darbo valandomis pagal sutartį su prekybos tinklu „Iki“, galerija turėdavo būti atvira beveik dešimt valandų, o žmonės norėdavo ateiti pas galerininkę, o ne pas samdytą pardavėją, tad dažniausiai savininkei ir tekdavo tos ilgos darbo valandos, nelikdavo laiko savo pačios kūrybai. Tačiau galerija buvo svarbus šeimos pajamų šaltinis ir Rima niekaip nedrįso jos uždaryti. Visgi sirgdama ir gydydamasi ji išdrįso priimti sprendimą išeiti iš prekybos tinklo patalpų, nesvarbu, kokios baudos grėstų. Ir kaip tyčia, COVID-19 pandemija bei karantinas lėmė ribojimus, taigi Rimos galerija buvo uždaryta dėl šių priežasčių ir jokių baudų mokėti neteko.

Turbūt gavau vėžį, kad išmokčiau įsiklausyti į save.

Dabar „Rimos studija galerija“ yra įsikūrusi buvusiame keturių kambarių bute, ir menininkė leidžia sau dirbti vos dvidešimt valandų per savaitę, bet suspėja daugiau nei anksčiau: „Dėl vėžio patirčių mano kūryboje, sakyčiau, niekas nepasikeitė, bet stipriai pakeičiau darbo pobūdį, darbo vietą, darbo grafiką, požiūrį. Atsikračiau visų kalčių, kad nedirbu kaip visi. Iš nelaimingos tapau laiminga. Niekas nevyko iškart, po žingsnelį, bet šiandien pokytis didžiulis.“

Vėžys ir iš jo patirčių gimusi knyga į Rimos gyvenimą atvedė ir daug įdomių žmonių – dažnai nepažįstami kreipiasi į ją paguodos, paramos ar patarimo. Prieš kurį laiką ji sulaukė netikėto skambučio iš Kauno – skambino moteris, serganti paskutinės stadijos vėžiu ir žinanti, kad jos gyvenimas netrukus užges. Ji paprašė dailininkės iliustruoti jos poezijos knygą, kurią ketino po mirties palikti savo vaikams ir artimiesiems kaip atsisveikinimo dovaną.

„Tai buvo labai gražus, šviesus, nors ir liūdnas bendravimas, kol kas aš vienintelė turiu pirmą knygos egzempliorių dar jai gyvai esant. Kadangi buvome susitarusios, jog ji visuomet pirma skambina, nes dėl sveikatos sutrikimų ne visuomet turėdavo jėgų, ir aš nenorėdavau jos trukdyti, jau buvau pradėjusi nerimauti, ar ši drąsi moteris vis dar su mumis, mat jau kelis mėnesius po knygos išleidimo neturėjau jokių žinių. Ir štai netikėtai ji man paskambino ir pasipasakojo atostogaujanti Jūrmaloje. Ji yra pavyzdys mums visiems – kiek jėgos leidžia, mėgaujasi gyvenimu ir neleidžia vėžiui jo valdyti. Dažnai apie ją galvoju, semiuosi iš jos stiprybės, kaip sąmoningai ruoštis didžiajai kelionei į nebūtį. Per savo ligos patirtį taip pat atradau tėvą Kazimierą ir Palendrių vienuolyną, kuriame buvo pristatyta ir mano knyga“, – dalinosi mintimis rašytoja ir dailininkė.

Ką Rima patartų panašų išbandymą liga patiriančiam žmogui?

„Susirgus pirmiausia reikėtų nustoti bijoti, netapti ligoniu nuo minčių ir ne kovoti su liga, o gyventi savo gyvenimą, nes liga tai tik dalis to gyvenimo. Gyvenimas susideda iš daugelio dalių. Koncentruotis į tai, kas patinka, o ne į tai, kas nepatinka. Tiesiog neleisti būti apžiotai ligos ir suvalgytai, nepasiduoti nevilčiai, ieškoti šviesių gyvenimo akimirkų, o visa kita patikėti profesionalams“, – baigdama pokalbį patarė nuolat besišypsanti ir gyvenimo pilnatve besimėgaujanti kūrėja.

Kelios ištraukos iš R. Sadauskienės knygos „Būsenos: gyvenimas su vėžiu“

„…Po šio pokalbio suvokiau, kad mano mintyse Vėžio nelikę nė kvapo. Jo yra mažiau nei tada, kai dar nesirgau, kai skaitydavau straipsnius apie Vėžį ir antraštes, besistengiančias sukelti kuo daugiau siaubo. Tada Vėžio manyje buvo daug. Ir baimės.

O jeigu ir aš susirgsiu?

Kas tada?

Ką darysiu?

Kaip ištversiu?

Neuždavinėk Visatai kvailų klausimų, nes gausi atsakymą.

GAVAU.

Taip puikiai parodei, ką darysiu ir kaip ištversiu. Ir tai buvo kur kas paprasčiau, nei gyventi amžinai gąsdinamai. O kiek žmonių paveikti baimės taip ir nebeatsitiesė, nes, kaip bemąstytum, visos ligos prasideda mintyse. Pasąmonės lygmenyje. Kai atsuku savo gyvenimo juostą, aiškiai matau, kaip many gyveno Vėžio baimė. Apdangstyta, prislopinta. Ir taip – ne vienus metus…“

______________

„…Kaip moterys labai greit užmiršta gimdymo skausmą, taip pamiršau mane ištikusį siaubą. Ir norėdama nebegaliu sugrąžinti buvusių potyrių.

Bet nenoriu.

Iš viso to liko tik faktai ir ligos istorija.

IR KNYGA.

Nesvajota, nelaukta, nemylėta.

Kaip kometa įskriejusi į mano gyvenimą.

Kaip Vėžys.

TAIGI.

Ura dvi moterys – aš ir ta kita, kuri dar turi užsiregistruoti eiliniams tyrimams. Esu aš – sveika, linksma ir laiminga, ir ta kita – onkoliginė ligonė, kurios ligos išrašo geriau neskaityti.

Dvi moterys: viena aprašyta ligos istorijoj, kita – gyvam sėdinti šį vakarą prie kompiuterio, pasaulyje, krečiamame koronaviruso siaubo, bet žinanti paslaptį, kaip išgyventi. Bet kokiomis sąlygomis.

REIKIA NUŽUDYTI BAIMĘ IR ĮSIKLAUSYTI Į TYLĄ…“

Erika Umbrasaitė
Rašytoja ir žurnalistė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.