Agresyvia krūties vėžio forma serganti Jolanta atrado būdą, kuris jai padėjo sveikti

Jolantai Pišniukienei agresyvios formos HER2 G3+ (trigubai teigiamas) krūties vėžys diagnozuotas daugiau nei prieš metus, tačiau žaibiškai išsivysčiusi liga moteriai neišmušė pagrindo iš po kojų. Ji neužsidarė nuo žmonių ir sugebėjo taip suderinti dienotvarkę, kad išsaugotų darbingumą, juolab kad jos darbas susijęs su grožio dovanojimu kitiems. Šiandien Jolanta jau gali pasidalinti savo praeitu keliu su tomis, kurios šį kelią tik pradeda.

Simptomai pasireiškė atostogaujant

Grėsmingas įtarimas apie ligą moterį pasivijo per atostogas Graikijoje, kai netikėtai pradėjo skaudėti krūtį. Skausmas buvo išskirtinis, su niekuo nepalyginamas – tarsi kažkas skaudžiai gnybtų žnyplėmis. Toje vietoje žaibiškai atsirado sukietėjimas.

„Nujaučiau, kad tai nieko gera nežada. Dabar bandau atgaminti – gal ir anksčiau pajausdavau toje vietoje maudimą ar skausmą, bet nekreipiau dėmesio. Prevenciją per savo kvailą galvą praleidau. Man 54-eri, tačiau nebuvau nė karto dalyvavusi krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje. Tiesa, kasmet darydavau išsamų kraujo tyrimą, kurio metu buvo tikrinami ir vėžio žymenys. Visada jie būdavo normos ribose, tad jaučiausi rami“, – atvirauja pašnekovė.

Paklausta, ką patartų kitoms krūties vėžiu sergančioms moterims, Jolanta pabrėžė, kad labai svarbu sau užduoti klausimą, kokius vidinius resursus aš turiu, kad „užimčiau galvą“ kitais dalykais nei mintimis apie ligą. Žanetos Plečkaitienės nuotr.

Grįžusi po atostogų, ji iš karto kreipėsi į gydytoją. Ultragarsą atlikęs gydytojas jos nuojautą dar labiau sustiprino, o mamograma galutinai patvirtino. Toliau sekė biopsija ir kiti tyrimai, po kurių nustatyta diagnozė baugino – agresyvus HER2 krūties vėžys. Du augliukai. Antra ligos stadija. Laimė, vėžys dar nebuvo išplitęs į limfmazgius, nors piktybinių ląstelių agresyvumas siekė 90 proc. Tai reiškė didžiulę riziką čia ir dabar atsirasti metastazėms.

Judėjimas man padėjo greičiau susitvarkyti su šalutiniais chemoterapijos reiškiniais, aš juos tiesiog „išvaikščiodavau“.

„Džiaugiuosi, kad pavyko greitai atlikti visus tyrimus, nes laukti iš tiesų nebuvo galima. Ši vėžio forma nedėkinga, jis labai spartus. Dažnai būna paveldėtas, bet mano atveju tyrimai genetinio paveldėjimo nepatvirtino. Diagnozę priėmiau ramiai, be didelio šoko, nes jau laukiau atsakymo numanydama, kad nieko paguodžiančio neišgirsiu. Kita vertus, protas vis dar bandė tildyti nuojautą – esą, jeigu skauda, nieko tokio, nes vėžys pirminėse stadijose neskauda. Galbūt protas ir padėjo neįsisiūbuoti nerimui laukiant atsakymo. Tiesiog negalvodavau apie blogiausius scenarijus. O kai jau sužinojau, tikrovę priėmiau tokią, kokia ji yra, ir pradėjau ruoštis būsimam gydymui. Man pavyko išvengti visų psichologinių etapų, kuriuos praeina sunkios ligos diagnozę išgirdę žmonės. Nebuvo nei streso, nei panikos, nei ašarų“, – pasakojo Jolanta.

Laukdama gydymo laiko veltui neleido

Kadangi iki gydymo ji turėjo mėnesį laiko, iš karto užsirašė pas psichoterapeutę, pas kineziterapeutę ir pakeitė mitybą – atsisakė pridėtinio cukraus ir paprastųjų angliavandenių. Taigi, užuot nerimavusi, ėmėsi konstruktyvių veiksmų, padedančių pastiprinti organizmą ir paruošti jį sunkiam gydymui, kuris turėjo prasidėti nuo itin agresyvios chemoterapijos. Gydytojai tikėjosi, kad pavyks sumažinti augliukus ir nereikės pašalinti visos krūties.

„Iš pradžių mitybą keičiau drastiškai – perėjau prie ketogeninės mitybos, bet pradėjo kristi svoris. Supratau, kad jis prieš gydymą negali kristi, todėl pasitvarkiau valgiaraštį kitaip, kad svoris liktų stabilus. Baltyminio maisto palikau apie 80 proc. Tiesa, į kraštutinumus nepuolu. Jeigu noriu gabaliuko torto, kartą per mėnesį tikrai suvalgau“, – neslėpė pašnekovė.

Gydymo pradžia buvo daug žadanti – navikai mažėjo, bet vėliau procesas sustojo vietoje ir paskutinė chemoterapija Jolantai buvo atšaukta kaip neefektyvi. Tačiau pati chemoterapijos eiga jai didelių sunkumų nesukėlė.

„Trys keturios dienos po chemoterapijos būdavo blogesnės, tuomet likdavau namie, bet net ir tomis dienomis stengdavausi išeiti pasivaikščioti. Įdomiausia, kad Giruliuose gyvename jau 20 metų, bet tik susirgus atradau jų gamtos gėrį – mišką. Net kai nebūdavo jėgų judėti, vis tiek šliauždavau, tvoros įsikabinusi. Tą etapą pavadinau „mano penki kilometrai“. Turėjau tikslą kasdien juos nueiti: nesvarbu, kokiu greičiu, kiek laiko užtruksiu ir per kiek kartų juos nueisiu. Būtent judėjimas man padėjo greičiau susitvarkyti su šalutiniais chemoterapijos reiškiniais, aš juos tiesiog „išvaikščiodavau“. Be to, faktas, kad galiu judėti, mane stiprino psichologiškai. Fizinis aktyvumas teigiamai veikia ir kūną, ir psichiką, ypač gamtoje, miške, prie jūros“, – svarstė moteris.

Drąsiai demonstruodavo pliką galvą

Vienas iš Jolantos sėkmės receptų – nesutelkti dėmesio į tai, kas blogai, ne sureikšminti blogą savijautą, o gyventi toliau.

„Kai tik pasijausdavau geriau, važiuodavau į darbą. Kai būdavo blogiau, stengiausi dirbti iš namų. Pasivaikščiodavau, pasidarbuodavau, vėl pasivaikščiodavau. Gal todėl taip ir atrodo, kad gydymas ėjo ir praėjo. Plaukų visiškai nebuvo gaila. Iš pradžių bandžiau juos saugoti šaldančiu šalmu, bet jie vis tiek pradėjo slinkti ir psichologiškai man buvo daug sudėtingiau juos rankioti iš visų kampų, negu nusiskusti. Taip ir padariau. Juolab kad man visai tiko tokia „šukuosena“. Net minčių nebuvo dėvėti peruką ar skareles. Drąsiai plika galva eidavau į restoranus. Šaltuoju metų laiku, tiesa, reikėdavo kepurės, nes galvai būdavo šalta, bet eidama į renginius sąmoningai ją nusiimdavau. Pasipuošdavau, pasidažydavau ir keliaudavau aukštai iškelta galva. Nepasakyčiau, kad aplinkiniai labai kreipė dėmesį į mano išvaizdą, gal tik vaikai klausinėdavo, kodėl aš be plaukų“, – atviravo pašnekovė.

Šiuo metu Jolantos plaukai jau ataugę, dar trumpi, bet prie ilgų plaukų, kaip ji teigia, greičiausiai niekada nebegrįš. Mat, kartu su plaukais ji jaučiasi nusirėžusi apie 10 metų. Pati nebūtų drįsusi taip drastiškai pasielgti, tačiau dabar naujuoju įvaizdžiu labai džiaugiasi.

Kas padėjo susitaikyti su pokyčiais

Po chemoterapijos sekė vienos krūties mastektomija. Tos pačios operacijos metu krūtis buvo atstatyta implantu, tačiau operacija baigėsi tris mėnesius trukusiomis komplikacijomis. Susidarė krešulys, didžiulė hematoma, kuri teoriškai turėjo ištirpti, bet taip neatsitiko. Ji tirpo labai lėtai, o vis susikaupiantis kraujas veržėsi per siūles. Gydytojas bandė apsaugoti savo pacientę nuo dar vienos operacijos ir kantriai kas antrą dieną gydė žaizdą. Moteris juokaudavo, kad gydytojas jau turbūt ją sapnuoja. Galiausiai siūlės plyšo. Tuomet buvo nuspręsta daryti antrinę siūlę, bet, Jolantai atėjus į procedūrą, pasirodė, kad žaizda gyja savaime.

Kai komplikacijos buvo įveiktos, sekė 25 spindulinės terapijos seansai, kuriuos Jolantos organizmas atlaikė sunkiau negu chemoterapiją. Bene labiausiai vargino silpnumas, tačiau ir šis etapas baigėsi. Šiuo metu moteris vis dar gydoma biologine terapija.

„Kiekvienas etapas buvo kitoks ir reikalavo kitokio prisitaikymo. Nesakau, kad visada man būdavo linksma, kad visada jausdavausi laiminga. Tikrai ne. Su kiekvienu etapu teko pereiti tam tikrus psichologinius niuansus – susidėlioti mintis, permąstyti savo vidinius resursus, peržiūrėti darbo ir poilsio režimą, fizinį aktyvumą. Tai padaryti man labai padėjo psichoterapeutė.

Iš esmės su kiekvienu etapu teko kažką keisti. Jam atėjus, iš pradžių reikėdavo susitaikyti psichologiškai su pokyčiu, o tuomet iš naujo susidėlioti, kaip gyventi, kad būtų patogiau. Tik gydydamasi supratau, kiek daug resursų savyje turime. Kai gyvename įprastą gyvenimą, apie tai paprastai nesusimąstome. Kai esi sveikas, atrodo, viskas vyksta savaime, o liga man parodė, kad žmogus gali prisitaikyti praktiškai prie bet kokios situacijos, atrasti, kaip sau padėti, ir nepalūžti“, – pasakojo Jolanta.

Trys labiausiai gelbėję dalykai

Jai pačiai nepanirti į depresiją ir nenuleisti rankų, o tiesiog gyventi kaip normaliam žmogui, pirmiausia padėjo mėgstamas darbas. Jolanta feisbuke žinoma kaip paskyros „2as indų gyvenimas“ savininkė. Moteris prekiauja panaudotais vintažiniais indais, kuriems padeda pradėti gyventi antrą gyvenimą. Kaip pati sako, darbe turi būti nuolat aktyvaus proto, naudoti daug loginio mąstymo ir sumanumo, kad atrastų ypatingus, paklausą turėsiančius indus. Tačiau gražūs daiktai ir šiltos klientų padėkos žinutės savaime nuteikia pozityviai ir turi gydomąjį poveikį.

Kiti svarbūs savipagalbos įrankiai gydantis jai buvo pasivaikščiojimai miške ir psichoterapija. Žinoma, buvo svarbu šalia turėti artimus žmones, nors ir stengėsi jų labai neapkrauti. Kita vertus, matydami Jolantą normaliai funkcionuojančią, artimieji nesistengė prie jos labai taikytis. Šeimoje gyvenimas tekėjo įprasta vaga.

Svarbu suvokti, kad vėžys nėra pasaulio pabaiga, gyvenimas tęsiasi.

„Žinoma, atėjus kiekvienam naujam etapui būna nuotaikos kaitų. Tuomet artimieji neišvengiamai būna įtraukti. Bet aš visada stengiuosi susitvarkyti pati. Žinau, kad tiesiog reikia šiek tiek laiko, kol prisitaikysiu. Kai prisitaikau, gyvenu iki naujo pokyčio. Tuomet vėl ieškau resursų prisitaikyti prie jo. Sunkiausia būdavo sudėlioti kitus prioritetus. Jau būdavau susidėliojusi – sportas tokiu laiku, darbas – tokiu, jeigu dirbi iš namų – keičiasi šiek tiek darbo pobūdis, pasižiūri, kokius darbus lengviau atlikti. Kai po operacijos turėjau kas antrą dieną važiuoti į ligoninę, susidėliota darbotvarkė iš karto sugriuvo. Tačiau net tuomet neėmiau biuletenio, persidėliojusi planus visą laiką stengiausi išbūti veikli. Tuomet vėžys neužima visų minčių. Apskritai vėžį priėmiau kaip lėtinę ligą. O lėtinių ligų juk yra daug – ir visi su jomis stengiasi susigyventi. Pasitiki medikais, tikriniesi, darai, ką reikia, ir toliau sau gyveni“, – dėstė moteris.

Dar vienas išbandymas jos laukė vasarą atostogaujant kaime. Jolantai labai stipriai surakino nugarą. Tris savaites ji negalėjo vaikščioti – tai buvo didžiausias smūgis, parodęs, kaip svarbu jai yra judėti. Gydytojai pirmiausia įtarė metastazes. Laimė, jų neaptikta, tačiau moteris dar laukia diagnozės. Nugarą vis dar skauda, tad kol kas tenka judėti su ramentu.

Patarimai likimo sesėms

Paklausta, ką patartų kitoms krūties vėžiu sergančioms moterims, Jolanta pabrėžė, kad labai svarbu sau užduoti klausimą, kokius vidinius resursus aš turiu, kad „užimčiau galvą“ kitais dalykais nei mintimis apie ligą.

„Aš jau paminėjau tris dalykus, kurie man labai padėjo. Kitoms gali padėti kiti dalykai. Gal joga, gal mezgimas, siuvimas, dar kas nors. Vienareikšmiškai siūlyčiau fizinį aktyvumą, ypač vaikščiojimą, nes jis gerai pravėdina galvą. Būdavo, apninka blogos mintys, išeini į mišką, valandą pasivaikštai greitu tempu ir grįžti visai kitoks žmogus, jau nebėra tų minčių.

Svarbu suvokti, kad vėžys nėra pasaulio pabaiga, gyvenimas tęsiasi. Tiesiog reikia išmokti priimti, kad dabar yra tokia situacija, bet ji laikina. Kaip sakydavo mano chirurgas, viskas praeina – anksčiau ar vėliau. Ir iš tiesų – vienas ar kitas etapas kažkada pasibaigia. Per chemoterapiją reikia save labai gerai nuteikti psichologiškai. Negalvoti apie tai, kad bus blogai, nebus jėgų, reikės gulėti. Bet kuriuo atveju būtina stengtis keltis, eiti, kažką daryti. Negailėti savęs ir iš kitų neprašyti gailesčio, nes gailestis skatina nuleisti rankas, pasiduoti. Aš niekada neleidau savęs gailėti“, – atviravo Jolanta.

Pasak jos, reikia gyventi čia ir dabar, tvarkytis su tais iššūkiais, kurie dabar iškyla, ir negalvoti apie tuos, kurie iškils tik ateityje. Šią paprastą tiesą Jolantai primena tatuiruotė, kurią, kaip žinodama, pasidarė dar iki ligos. Ant jos rankos puikuojasi užrašas – „čia ir dabar“.

„Pažvelgdavau į savo ranką ir keldavausi iš lovos. Tikrai būna labai sunkių momentų, apninka didžiulis liūdesys, bet ir jis praeina. Tuomet pradedi galvoti, ką galėtum padaryti, kaip sau padėti. Taip po truputį išsijudini iš sąstingio. Negatyvios mintys, kai žmogus turi veiklos, išnyksta.

Daug kas pataria kreiptis į draugus, ieškoti palaikymo, bet man yra kitaip. Draugams noriu pasiguosti, pasakoti, kuo gyvenu, tik tuomet, kai pati to noriu, o ne kiekvieną kartą susitikus išgirsti klausimą: „Kaip tu, kas dabar, kaip toliau?“ Šie klausimai vis primena, kad sergu. O jei blogai jaučiuosi, jie dar labiau išbalansuoja. Todėl saviškiams pasakiau: „Neklausinėkite manęs, kaip aš jaučiuosi, pakalbėkime kitomis temomis“, – pasakojo moteris.

Inga Saukienė