Ar išties viskas priklauso nuo mūsų minčių? Net ir sveikimo procesas?

Onkologinė liga paliečia ne tik mūsų kūną, bet ir mintis, jausmus. Susirgus, pradėjus gydymą, ne tik skauda, kartu jaučiamės ir labai sumišę, sutrikę, atakuoja įkyrios egzistencinės mintys. Jausmų širdyje susikaupia tiek daug, kad galiausiai patys nebesuprantame, ką jaučiame. Visa tai daro didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui, jo kokybei. Apie tai, kas: kūnas, protas ar jausmai – suserga labiausiai ir kaip sau padėti, kalbamės su onkopsichologe Evelina Sabaityte.

Įvairios mintys, įsitikinimai gali labai prisidėti ne tik prie savijautos konkrečiu ligos etapu, tačiau ir prie paties sveikimo. Susirgus onkologine liga nepaprastai svarbus yra ne tik fizinis gydymas, bet ir žmogaus dvasinė savijauta, jo gebėjimas atpažinti savo emocijas, jas atliepti. Pasak psichologės, rūpinimasis kūnu, teigiamos mintys bei išgyvenimai, juokas, įvairūs vaizduotės pratimai, viltis, tikėjimas, stiprus artimųjų palaikymas – štai ko reikia susirgusiam vėžiu.

Kaip suserga kūnas?

Šiandieninis mokslas išties pažangus, labai daug analizuojama, tyrinėjama, kas lemia onkologinius susirgimus. Nepaisant to, nėra vieno teisingo atsakymo į šį klausimą. Įtakos ligai turi daug veiksnių – tiek paveldimų, tiek išorinės aplinkos. Manoma, kad išorės veiksniai daugeliu atvejų yra net svarbesni už paveldimus.

Kaip tvirtina E. Sabaitytė, susirgus vėžiu, klausimas „Kodėl?“ neretai tarsi užvaldo mūsų būtį, tačiau labai svarbu sustoti ir atsakyti sau į klausimą, „O ką man duos atsakymas?“.

Pasak onkopsichologės Evelinos Sabaitytės, rūpinimasis kūnu, teigiamos mintys bei išgyvenimai, juokas, įvairūs vaizduotės pratimai, viltis, tikėjimas, stiprus artimųjų palaikymas – štai ko reikia susirgus vėžiu. Asmeninio albumo nuotr.

„Labai dažnai nutinka taip, kad atsakymo paieškos tik išsekina ir atima jėgas judėti pirmyn. O fizinio kūno galimybės atsistatyti yra neribotos. Kūnas yra linkęs sveikti. Taip, kartais jam reikalinga rimta medicininė pagalba, būtina apsiginkluoti kantrybe. Privalu priimti ir tai, kad sudėtingoje situacijoje kūnas nebebus toks, koks buvo anksčiau, tačiau galimybės gyventi džiaugsmas atsveria tam tikrus negalėjimus ar ribotumus. Reikia tik nenuleisti rankų“, – tvirtina pašnekovė.

Anot jos, medicininė pagalba palaiko gyvybę, bet tik psichologinė ir socialinė parama leidžia iš tiesų jaustis gyvam. Liga paveikia ne tik kūną. Ji sukelia daug įvairių emocijų, keičia santykius su aplinkiniais, galbūt apriboja galimybes dirbti, sumažina pajamas, turi įtakos pomėgiams ir pan. Tad labai svarbus biopsichosocialinis požiūris į ligą ir gijimą.

Minties galia

E. Sabaitytės teigimu, išgirdus onkologinę diagnozę, paprastai susiformuoja ydinga jausmų ir emocijų grandinė. Pirmiausia ši žinia sukelia automatinį nervų sistemos atsaką – žmogus išgyvena didžiulį stresą. Kadangi mintys kartojasi, formuojasi lėtinis stresas. Negatyvios nuostatos tampa automatiškomis, tad susirgęs asmuo nuolat vaizduotėje išgyvena tragiškus ligos baigties scenarijus. Rezultatas? Panyrama į nuolatinę kančią, kas sveikatos tikrai neprideda.

„Susirgus, labai svarbu pripažinti, kad už šio didžiulio emocinio chaoso slypi pagrindiniai poreikiai: jaustis saugiai, priklausyti pasauliui, savo aplinkai, būti mylimam, suprastam, priimtam, gerbiamam, galėti pasitikėti, sulaukti socialinio palaikymo, išsaugoti dvasingumą ir pan. O onkologinė liga į visa tai kėsinasi“, – pažymi psichologė.

Anot jos, psichologijoje išskiriami keli nenaudingi mąstymo stiliai.

• Juoda – balta. Konkreti situacija matoma pasitelkus tik dvi kategorijas, užuot į viską žvelgus plačiau.
• Perdėtas apibendrinimas. Kiekvienas nepalankus įvykis matomas kaip nesibaigianti nelaimių virtinė. Vienas vienintelis blogas dalykas suformuoja įsitikinimą, kad viskas visada yra ir bus blogai. Tokiu atveju daromas apibendrinimas neigiama išvada, kuri toli gražu neatitinka realybės ir peržengia esamos situacijos ribas.
• Mąstymo filtras. Užuot mačius bendrą vaizdą, susitelkiama į vieną neigiamą smulkmeną. Žmogus susikoncentruoja tik į patį faktą, kad susirgo, pamiršta, jog turi visas galimybes pasveikti.
• Nuvertinami pozityvūs dalykai. Teigiami patyrimai atmetami tvirtinant, kad dėl vienos ar kitos priežasties jie neatitinka realybės. Taip išlaikomas negatyvus pasaulio vaizdas, nors kasdienė patirtis tam ir prieštarauja. Pavyzdžiui, gydantis patiriamas koks nors nemalonus simptomas (bent vienas). Žmogus į jį įsikabina ir ignoruoja tai, kad labai daug simptomų jau nebejaučia.
• Skubotos išvados. Nors nėra jokių tai patvirtinančių faktų, žmogus save įtikinėja, kad nepasveiks, kad jam nepavyks, kad jis per silpnas.
• Vienų ar kitų dalykų sureikšminimas arba sumenkinimas.
• Emocinis mąstymas. Įsitikinama, kad kažkas turi būti tiesa vien dėl to, kad taip jaučiama. Pavyzdžiui, nejaučiu pagerėjimo – vadinasi, liga nesitraukia.
• Mąstymas kategorijomis: „turiu“, „privalau“. Bandoma save motyvuoti, įtikinėjama, kad jei bus pasielgta vienaip ar kitaip, kažkas bus geriau. Tokio mąstymo pasekmė – nuolatinis kaltės jausmas, nes prievolė kažką padaryti – nepaprastai sunki našta. Tad labai svarbu savęs paklausti, ar tikrai nėra pasirinkimo?
• Etikečių klijavimas. Užuot įvardijus, pripažinus klaidą, iškart sau klijuojama nevykėlio etiketė.
• Personalizavimas. Savęs įtikinėjimas, kad privalu prisiimti atsakomybę už negatyvų įvykį, nors su juo nėra jokių tiesioginių sąsajų.

Svarbu suprasti savo emocijas

Jei kūną būtų galima prilyginti automobiliui, mintis vairuotojui, tai emocijos ir jausmai – kuras, be kurio gyvenimo kelionė beveik negalima. Taip tvirtina E. Sabaitytė. Anot jos, emocijos daugeliui mūsų atrodo labai paprastas dalykas, nes jos natūraliai jaučiamos.

„Dažnai net nesusimąstome, kokią svarbią psichikos termoreguliacijos funkciją atlieka emocijos. O mums labai dažnai būna sunku jas įvardyti. Kai sunku įvardinti, sunku apie jas ir kalbėti. Sunku kalbėti? Vadinasi, sunku ir su jomis tvarkytis“, – pastebi pašnekovė.

Jos teigimu, norėdami išsiaiškinti, suprasti savo emocijas, turime ilgai ir nuosekliai stebėti save, savo elgesį. Pagrindinės emocijos yra aštuonios: džiaugsmas, pasitikėjimas, baimė, nuostaba, liūdesys, pasibjaurėjimas, pyktis ir nuojauta arba tikėjimasis. Paprastai kasdieniame gyvenime mūsų emocijų lygmuo labai žemas, t. y. toks, kuris netrukdo mums galvoti ir daryti protingus sprendimus. Tačiau kartais emocijos pašoka labai smarkiai – tiek, kad mąstymą pakeičia emocinės reakcijos, emociniai sprendimai.

„Augdamos emocijos tarsi permuša kitus mūsų mąstymo ir suvokimo procesus, visas mūsų mąstymas, suvokimas kardinaliai pasikeičia. Taigi, sustiprėjusi emocija ima skatinti mus elgtis visiškai kitaip“, – aiškina E. Sabaitytė.

Pasak psichologės, pastebima, kad sirgusieji onkologine liga išgyvena daugiau netikrumo ir neapibrėžtumo, taip pat nerimo dėl ligos pasikartojimo, nei žmonės, kurie sirgo kitomis ligomis. Taip gali būti todėl, kad vėžio gydymas paprastai trunka gana ilgai, yra sunkus ir išlieka tikimybė, kad liga gali pasikartoti. Paprastai nerimas rodo daugiau ar mažiau užspaustą baimę dėl kokių nors ateities įvykių. Įsisuka ydingas negatyvių emocijų ratas.

Kaip pasiruošti sklandžiai kelionei per ligą?

Išsiaiškinti mintis, jausmus ar kūno pojūčius keliančias priežastis, suvokti šiuo metu veikiantį savireguliacijos mechanizmą ir jį panaikinti ar pakeisti, pradėti kontroliuoti ir mažinti jaučiamą įtampą, anot E. Sabaitytės, tikrai galima. Tam padeda optimizmas, konstruktyvus mąstymas, pasitikėjimas savimi, viltis, vidinė darna, asmeninės savybės ir patirtis, taip pat socialinis palaikymas, kitų asmenų patirtis, bendraminčių parama, savipagalbos grupės, psichologinė pagalba.

„Siekiant pasveikti, labai svarbu, netgi būtina skirti laiko sau, kad pažintumėte jausmus, kuriuos jaučiate ir suprastumėte, kodėl šitaip jaučiatės“, – pastebi psichologė.

Devyni žingsniai sveikstant:

• rūpinkitės savo kūnu;
• reguliariai lankykitės pas gydytoją;
• per daug iš savęs nereikalaukite;
• įsiklausykite į save;
• būkite atviri savo jausmams;
• skirkite laiko išjausti ir išgedėti;
• nelikite vieni, bendraukite su tais, su kuriais gera;
• būkite užsiėmę;
• atraskite praktikas, kurios Jus pastiprintų.

Aistė Veismanaitė