Klaipėdietė Vilma: „Mano krūtys niekada nebuvo tokios gražios“

Nors uostamiestyje gyvenanti Vilma Calzonienė piktybinės ligos diagnozę per gyvenimą išgirdo jau du kartus, tai iš moters neatėmė sugebėjimo net ir juodžiausiose situacijose įžvelgti pozityvių dalykų. 53 metų klaipėdietė įsitikino: yra ir baisesnių dalykų, negu vėžys ar chemoterapija.

Krūties vėžio diagnozė Vilmą užklupo prieš porą metų.

2021 metų gegužę ji tikrinosi krūtis pagal patikros programą – tyrimai neparodė nieko įtartino. O tų pačių metų lapkritį ji pati aptiko sukietėjimą vienoje krūtyje ir iškart kreipėsi į gydytojus.

„Net ir tuomet atlikta mamograma nieko neparodė – gydytoja įžvelgė kažkokį suvešėjimą, tačiau jis jai nepasirodė įtartinas. Paprašiau, kad gydytoja paliestų sukietėjimą – tuomet ji sutiko, kad yra kažkas, ko nesimato mamogramoje“, – istorijos pradžią prisiminė moteris.

Vėliau ją atidžiai apžiūrėjo ir tyrimus atliko Klaipėdos universiteto ligoninės krūtų chirurgas Bernardas Vasiliauskas. Biopsija patvirtino vėžio diagnozę. „Antra stadija. Gal dėl to ir buvo sunku jį aptikti“, – svarstė V. Calzonienė, tik dėl atkaklumo ir rūpesčio savo sveikata piktybinę ligą nutvėrusi pačioje jos pradžioje.

O paskui, pasak Vilmos, viskas klostėsi labai greitai: chemoterapija, po jos – krūtų pašalinimas.

Niekada sau dejuoti neleidžianti klaipėdietė V. Calzonienė tikina: gyventi yra gera! Algirdo Kubaičio nuotr.

Pirmoji akistata su vėžiu

Spindulinio gydymo moteriai nebebuvo galima skirti dėl vienos priežasties – paauglystėje ji gavo nemažai radioaktyvių spindulių.

Būdama šešiolikos, 1986 metais, klaipėdietė susirgo limfogranuliomatoze – vėžio ląstelės buvo išplitusios limfoje. Vilniuje gydytai paauglei skyrė gydymą spinduliais.

Jeigu po pirmosios vėžio diagnozės išgyvenau 35 metus, tai gal tiek pat gyvensiu ir po antrosios?

„Diagnozavus krūties vėžį, šio metodo nebebuvo galima taikyti dėl kitų organų pažeidimų pavojaus.  Todėl gydytojų konsiliumas nutarė, kad reikia šalinti abi krūtis, net ir sveikąją, kad liga nepasikartotų. Esu labai dėkinga Klaipėdos universiteto ligoninės gydytojai chemoterapeutei Irmantei Česnavičienei – ji labai padėjo apsispręsti dėl operacijos. Bet aš pati labai ramiai priėmiau tiek ligą, tiek ir tai, kad teks šalinti abi krūtis. Gal dėl to, kad onkologinę diagnozę išgirdau antrą kartą gyvenime? Dabar juokiuosi: jeigu po pirmosios vėžio diagnozės išgyvenau 35 metus, tai gal tiek pat gyvensiu ir po antrosios? Mes juk žinome, kad liga atsikartoja. Labai naivu tikėtis, kad jei kartą pasveikau, ligos nebebus. Ji tikrai sugrįš, tik gal po penkerių, gal dešimties, o gal ir trisdešimties metų“, – būtent toks požiūris padėjo klaipėdietei ramiai ir be panikos priimti naują iššūkį.

Beje, neatmestina, kad krūties vėžys – paauglystėje gauto spindulinio gydymo pasekmė. Tuomet Vilma gavo gana daug radioaktyvių spindulių, anuomet šis gydymo metodas dar nebuvo toks saugus, koks yra šiais laikais.

„Nežinia, ar iš tiesų jie kalti dėl krūties vėžio, tačiau gydytojai neatmetė tokios versijos“, – svarstė V. Calzonienė.

Asmeninio albumo nuotr.

„Ką gydytojai sako, tai ir darau“

Apie chemoterapiją ji pasakojo kaip apie visiškai paprastą dalyką, nesukėlusį didesnių išgyvenimų: kurso metu moteris nepatyrė sunkių šalutinių reiškinių. Paskui laukė operacija – jos metu krūtys iškart buvo atkurtos. Visas operacijos išlaidas kompensavo valstybė.

„Dabar visiems juokauju: mano krūtinė visada graži, krūtys – gražesnės nei anksčiau. Visur galima rasti pozityvių dalykų“, – juokėsi Vilma.

Teigiamų dalykų ji įžvelgė net ir situacijoje, kurios bijo daugelis onkologinių ligonių: dėl chemoterapijos nuslinkus plaukams, moteris Nacionalinio vėžio instituto interneto svetainėje susirado daugybę patarimų, kaip originaliai susirišti skareles ir uždengti galvą.

„Tuomet atrodžiau stilingiau nei dabar, nebijodavau išeiti iš namų“, – patikino klaipėdietė, niekada neturėjusi peruko.

Ar ji negirdėjo priešiškų nuomonių, niekas neatkalbinėjo nuo krūtų pašalinimo operacijos? „Kad nelabai kažko ir klausiau. Nesidomiu alternatyviomis priemonėmis, man neįdomūs žiniuoniai ar gyduoliai – ką gydytojai sako, tai ir darau. Remiuosi tyrimais paremta medicina, o ne tuo, kas ką pasakė ar kažkur išgirdo“, – tvirtą požiūrį išdėstė Vilma.

Susidūrusi su iššūkiais ar sunkumais, ji niekada nepanikavo ir išliko stipri. Net ir sirgdama krūties vėžiu jautėsi galinti padrąsinti kitas moteris. „Panikuodamas nieko nepakeisi. Geriau ramiai nusiteikti, klausyti medikų ir gydytis“, – kalbėjo klaipėdietė.

V. Calzonienė: „Mane nuvilti ar nuliūdinti sunku. Bet kokioje situacijoje esu kovotoja: ar asmeniniame gyvenime, ar darbe, ar susidūrus su liga.“

Pasivijo užgniaužtos emocijos

Ji puikiai žino, kad be emocinių krizių neapsieina nė vienas sunkus ligonis – ir ją pačią buvo užklupusi krizė, kurią įveikė padedama psichologo ir šeimos.

„Kad ir kaip būtų keista, emocinė krizė mane užklupo ne pačiu sunkiausiu momentu, o tuomet, kai buvo baigtas radikalus gydymas, jau po abiejų krūtų pašalinimo operacijos. Gal mano toks charakteris – kol reikėjo gydytis, susiėmiau, o kai viskas buvo baigta, kai išgirdau, kad nerasta nei vėžio, nei metastazių, matyt, pasivijo visos užgniaužtos emocijos, pratrūkau. Žmogus juk ne akmeninis“, – prisipažino V. Calzonienė, greit suvaldžiusi ir šią situaciją.

Užklupus krizei ji puikiai suprato, kad reikia pagalbos. Kreipėsi į dukterį, o taip pat į psichologę Pranciškonų onkologijos centre – užteko trijų apsilankymų, išsikalbėjimo, ir sunki emocinė būklė pasitraukė. Ji pataria susirgusioms moterims netylėti ir išsikalbėti, neslėpti, jei skauda, o svarbiausia – skirti laiko gydytis ir tuo metu nedirbti.

„Nieko neslėpiau nuo artimųjų, atvirai sakydavau, kaip ir kas yra. Kai kurios vėžiu susirgusios moterys išsikalbėjo, kad slepia diagnozę, niekas aplinkui nežino, jog jos serga, o kad galėtų atlikti operaciją, pasiima atostogas. Aš manau, kad tokiu metu, kai gydaisi, organizmas ir taip patiria didžiulį fizinį ir psichologinį krūvį, todėl nereikėtų apkrauti savo galvos dar ir tuo, kaip nuo kitų nuslėpti diagnozę. Be to, juk darbas, jeigu jį dirbti atsakingai, pareikalauja ir streso, ir nervų. Pirmiausia reikėtų sveikatą sustiprinti, o jau paskui imtis atsakomybės už darbus ar kitus reikalus. Yra laikas gydytis ir yra laikas dirbti“, – nuomonę dėstė finansininke dirbanti klaipėdietė.

Tai, kad ligai užklupus Vilma dešimt mėnesių nedirbo, suteikė daug jėgų: moteris lankydavosi Pranciškonų onkologijos centre, ten lankė rytines mankštas, susitikdavo su vienuoliais, likimo broliais, kitais vėžį įveikusiais žmonėmis. Kai kuriems nuo diagnozės praėję ir dešimt ar daugiau metų, jie keliauja, šoka, sportuoja, gyvena aktyviai. Susitikus su jais, beje, nėra kalbų apie ligą – pokalbiai sukasi apie gyvenimą, pomėgius. Todėl tokie susitikimai, pasak klaipėdietės, sustiprina, palaiko ir įkvepia.

„Man neteko iš jų išgirsti, kad sunku, kad blogai. Ir pati sau neleidžiu dejuoti. Ne, gyventi yra gera! Jokia dejonė nepagerins gyvenimo. Visos krizės turi pabaigą – tereikia gyventi ir apie tai negalvoti. Susidursi su liga – ir vėl gydysiesi. O kol jos nėra, nėra ko liūdėti ar bijoti. Taip, mes visi esame mirtingi. Bet apie tai galvoti kasdien – juokinga. Šiandien šviečia saulė, puikus oras, ir man tai šventė. Išvažiuoju pas draugę į Vilnių – man ir vėl šventė. Visą vasarą važinėjau po Lietuvą – ačiū Vyriausybei ir organizacijai POLA, kad tokiems ligoniams kompensuojamos kelionių išlaidos. 4 eurai – ir aš Vilniuje! Tad iš tų negandų galima ir gerų dalykų ištraukti“, – juokėsi Vilma.

Visos krizės turi pabaigą – tereikia gyventi ir apie tai negalvoti.

„Su gimimo diena!“

Bet kad ir kokia optimistė būtų, dar viena užklupusi sveikatos bėda supurtė moters gyvenimą labiau nei dvi vėžio diagnozės. Pernai per Kalėdas visa šeima susirgo gripu, o Vilmai, kurios imuninė sistema buvo nusilpusi dėl gydymo, jis komplikavosi plaučių uždegimu.

Kai moteriai pradėjo temti akyse, „greitoji“ ją išvežė į vieną Klaipėdos ligoninių, bet iš ten po kelių valandų klaipėdietė naktį buvo išleista namo. Kitą dieną apie pietus jai vėl pradėjo juoduoti akyse, pasidarė labai silpna. „Greitoji“ išvežė tiesiai į Klaipėdos universitetinės ligoninės reanimacijos skyrių – jau vakare V. Calzonienė buvo komoje, prijungta prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato.

„Sausio 16 dieną medikai mane prikėlė iš dirbtinės komos ir pasakė: „Su gimimo diena!“ Tada supratau, kad kažkas buvo blogai. Visą tą laikotarpį buvau be sąmonės, nieko nežinojau, kas vyksta“, – pasakojo moteris.

Gulėdama reanimacijos palatoje ji neteko 10 kilogramų, atrofavosi raumenys – ji negalėjo ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti. „Maniau, kad niekada nebepakilsiu iš lovos. Ta patirtis buvo daug baisesnė už chemoterapiją“, – neslėpė klaipėdietė.

Dukrai ji netgi parašė raštelį, kad ši ieškotų privačių slaugos namų – manė, kad nuo šiol gyvens tiktai slaugoma kitų. Bet stebuklas įvyko – Vilma po truputį ėmė stiprėti ir iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti, laikyti šaukštą.

„Žemai lenkiuosi visam reanimacijos skyriui, nes ten dirbantys medikai ištempė mane atgal į gyvenimą. Jie man atvirai sakė turėję mažai vilties, kad gyvensiu“, – prisiminusi tai susijaudino moteris.

Ir apskritai per beveik porą metų, kiek teko susidurti su medikais, ji nesutiko nė vieno gydytojo ar slaugytojos, kurių dabar neminėtų geru žodžiu: visi jie buvo puikūs profesionalai, savo darbą ir pacientus mylintys žmonės.

Kovotoja bet kokioje situacijoje

Sunkiu plaučių uždegimu persirgusi klaipėdietė sužinojo, kad viena jo priežasčių buvo ta, kad jos kraujyje visiškai nebuvo vitamino D – šis vitaminas palaiko stiprią imuninę sistemą. „Nes „chemija“ sunaikina vitaminą D. Jo trūksta net ir sveikiems žmonėms, o ligoniams – tuo labiau“, – kalbėjo V. Calzonienė.

Dabar ji ne tik geria vitamino D preparatus, bet ir reguliariai atlieka kraujo tyrimus ir stebi vitamino D koncentraciją. Nors tyrimai nekompensuojami, jai svarbu žinoti, kad organizmas tikrai prisotintas šio gyvybiškai svarbaus vitamino.

Taip pat kas tris mėnesius atlieka tyrimus dėl vėžio.

„Pasitikrinu – gaunu atsakymus, kad viskas gerai – ir vėl gyvenu, džiaugiuosi gyvenimu. Jeigu Dievulis dar duos sveikatos pakeliauti, bus dar geriau. Visada buvau optimistė. Mane nuvilti ar nuliūdinti sunku. Bet kokioje situacijoje esu kovotoja: ar asmeniniame gyvenime, ar darbe, ar susidūrus su liga. Nemoku zyzti ar pasiduoti. O kol nueisim iki ten, kur mūsų nebebus – reikia gyventi“, – savo požiūrį dėstė moteris, du kartus išgirdusi vėžio diagnozę.

Ji sako, kad gyvenant optimistiškai, judant, tinkamai maitinantis atsiranda netgi daugiau jėgų – svarbu negulėti ant sofos ir nesijausti ligoniu.

Beje, kai vienu metu ji ieškojo stiprybės šaltinių, jai labai patiko klausytis krūties vėžiu susirgusios europarlamentarės Aušros Maldeikienės laidų įrašų, kuriuose ji dalijosi savo patirtimi.

„Įsijungdavau kiekvieną dieną, ir tai man buvo savotiška terapija. Jos žodžiai man buvo labai artimi ir suprantami, žavėjausi jos stiprybe ir argumentuotai, tvirtai dėstomu požiūriu – rekomenduočiau pasiklausyti visoms susirgusioms moterims“, – patarė V. Calzonienė.

Taip pat Vilma ligonėms patartų būtinai mankštintis: sergant vėžiu, fizinis aktyvumas reikalingas, nes nejudant pradeda kamuoti skausmai. Ji pati lanko kineziterapijos užsiėmimus, daug vaikšto – ir tai, pasak jos, geriausia mankšta.

Lina Šaltė