G. Trommer: Kaip susikurti mąstymą, kuris padėtų sveikti

Šiandien mokslininkai vis garsiau teigia, kad vėžio gydymo sėkmė priklauso ne tik nuo organizmo būklės, bet ir nuo pozityvaus nusiteikimo bei mąstymo. Tačiau išgirdus vėžio diagnozę išlikti pozityviai nėra lengva – dažnai užplūsta negatyvios mintys, savigrauža, net kaltės jausmas, kad kažką ne taip dariau. Sisteminės psichologijos konsultantė bei koučingo specialistė Gintarė Trommer pataria, kaip gydantis vėžį susidėlioti mintis, kad jos ne dar labiau sargdintų, o padėtų sveikti.

Pašnekovė visus šiuos patarimus jau išbandžiusi, nes pati serga pavojinga liga – endometrioze, kuri dėl patologiškai išilgėjusio ir 30 proc. dalinai su kitais organais suaugusio žarnyno gali sukelti mirtiną vidinį kraujavimą. Be to, ji turi paveldėtą riziką sirgti žarnyno ar krūties vėžiu ir jau yra patyrusi krūties auglio operaciją. Laimė, jis buvo dar nesupiktybėjęs.

Kodėl reikia susikurti žmonių tinklą ir rutiną

G. Trommer, sveikimo kelionėje lydėjusi ne vieną vėžiu sergantį žmogų, pastebėjo, kad pirmas klausimas, kylantis išgirdus vėžio diagnozę – kodėl tai nutiko man? Pasak jos, tai beprasmis klausimas. Svarstymai, ką dariau ne taip, nieko nepakeis, tik eikvos energiją, kurios šiuo metu reikia sveikti.

Pašnekovė, kuri taip pat yra hipnoterapijos specialistė ir psichikos sveikatos mentorė, pataria moterims nelikti su šia žinia vienoms, o pasidalyti ja su kitais žmonėmis. Tai neleis giliai užsifiksuoti šokui po išgirstos žinios.

„Tai nebūtinai turi būti artimieji. Galbūt tai bus kolega, pažįstamas, bet koks šiltas žmogus. Aš tikiu, kad Visata suveda žmones, kuriems reikia pabūti tą akimirką kartu. Galbūt nueisite į parką ir kas nors prisės šalia ant suoliuko. Ir tai bus žmogus, su kuriuo pasikalbėsite. Dažnai girdžiu, kad būna gėda prisipažinti susirgus vėžiu. Esą, kažką ne taip dariau, per mažai sportavau, valgiau per daug mėsos ir pan. Tarsi vėžys būtų bausmė. Taip prarandama daug laiko, nes kiti žmonės galbūt galėtų suteikti naudingų patarimų“, – svarstė specialistė.

„Labai svarbu neprarasti vilties ir gyvenimo prasmės – sąmoningai priimti sprendimą, kad aš noriu gyventi“, – pataria G. Trommer. Vitalijos Jakovonienės nuotr.

Pasak jos, pasitaiko atvejų, kai moterys, nenorėdamos jaudinti artimųjų, pasikalba su jais apie ligą tik prasidėjus chemoterapijai, nuo kurios nuslenka plaukai. Tuomet šeimos nariams, ypač vaikams, dar sunkiau, nes jie be pasiruošimo įmetami į sunkiausią gydymo etapą.

Turėti žmonių, su kuriais galite pasikalbėti, svarbu ir gydantis. Tai ypač padeda sunkiais periodais, pavyzdžiui, sužinojus, kad tyrimai nėra geri. Su artimaisiais, kurie ir taip labai jaudinasi, ne visada lengva kalbėtis, šiuo atveju gali padėti ne tokie artimi žmonės.

Išbūti sudėtingesnius gydymo etapus padeda ir susikurta rutina, kurios laikomasi kiekvieną dieną: keltis tuo pačiu laiku, nusiprausti duše, pamedituoti, pasportuoti, pasivaikščioti, pavalgyti ir t. t. Net tuomet, kai išgirsite blogą žinią, turėsite tam tikrą atspirties tašką – įprastą dienotvarkę, kuri neleis sustingti ir pasiduoti.

Pirmas žingsnis – nukreipti dėmesį

„Pagal budizmo filosofiją, sveikata net 95 proc. priklauso nuo mūsų minčių ir emocijų. Mane ši statistika sukrėtė, bet, žiūrint iš medicininės pusės, viskas labai logiška. Jeigu gyveni nuolatiniame strese, bėgi, skubi, neturi laiko pabūti su savimi, tuomet organizmas gamina medžiagas, kurios palaiko šią įtampą, ir nebeturi resursų neutralizuoti vėžinių ląstelių, mūsų kūne spontaniškai atsirandančių kasdien, bet greitai žūvančių“, – teigė G. Trommer.

Pasak specialistės, gera žinia ta, kad jeigu mintys gali mus susargdinti, jos gali tapti ir stipriu resursu pasveikti. Deja, susirgus vėžiu dažna išgąsčio nulemta reakcija – pirmiausia atkreipti dėmesį į neigiamą informaciją ir istorijas, kurios baigėsi tragiškai.

„Mes matome tai, į ką nukreiptas mūsų protas, t. y. kas mums šiuo metu aktualu. Pavyzdžiui, gimus kūdikiui, pradedame matyti, kiek daug aplink vežimėlių, nors iki tol jų nepastebėdavome. Jeigu nerimaujame, kad galime mirti, visur matysime ligas ir mirtis. Ir priešingai – jei priimsime sprendimą, kad mums aktualu pasveikti, į mūsų akiratį pateks sėkmės istorijos. Taigi, pirmas žingsnis – nukreipti dėmesį į pozityvius dalykus. Tai valios reikalaujantis veiksmas, nes kai esi įkritęs į duobę, matai tik tai, kas yra blogai“, – patarė pašnekovė.

Antras žingsnis – prisiimti atsakomybę

Antras būtinas žingsnis – prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą. Galima kaip katinui kristi ant nugaros ir visą atsakomybę už gydymą atiduoti gydytojams – tegu jie stengiasi, o aš sėdėsiu bejėgiškai sudėjusi rankas ir lauksiu, kas bus. Pastebėjus tokias mintis, specialistė pataria iš naujo sąmoningai pasirinkti gyventi ir sau pasakyti – jeigu sugebėjau susikurti vėžį, galiu jį ir nugalėti.

„Mano draugė, kai, pasak gydytojų, jai liko gyventi kelis mėnesius, skambino visiems draugams, kad atsisveikintų. Tačiau mes visi surengėme susitikimą su ja ir pasakėme: „Jeigu susikūrei vėžį, gali jį ir nugalėti.“ Ši mintis draugei padarė tokį stiprų poveikį, kad jos akys, iki tol apsiblaususios, ten besėdint vėl sužibo. Ir ji išliko, nors nieko nedarė kitaip, tik pakeitė mąstymą ir prisiėmė atsakomybę už savo gyvenimą. Taigi, labai svarbu neprarasti vilties ir gyvenimo prasmės – sąmoningai priimti sprendimą: aš noriu gyventi“, – pabrėžė G. Trommer.

Pasak jos, kai prisiimame atsakomybę, jau galime svarstyti, kaip dar sau galėtume padėti. Galbūt pradėti lankyti jogą, kvėpavimo meditacijas ar susirasti kitokios veiklos, subalansuojančias emocijas. Tyrimai rodo, kad netgi elementarus fizinis aktyvumas padeda sušvelninti šalutinį chemoterapijos poveikį.

„Pagal budizmo filosofiją, sveikata net 95 proc. priklauso nuo mūsų minčių ir emocijų.

„Kai renkatės veiklas, išbandykite jas ne vieną, o bent tris kartus, nes pirmą kartą tai, kas nauja, mes dažnai atmetame. Mūsų smegenys nenori permainų“, – patarė pašnekovė.

Prisiėmus atsakomybę už savo gyvenimą, liga gali tapti galimybe sustoti ir pasidaryti savo gyvenimo reviziją, peržiūrėti savo prisirišimus ir paleisti tuos dalykus, kurie nebereikalingi, kurie trukdo būti savimi. Taigi, į šį periodą galima žiūrėti kaip į tam tikrą dovaną. Jeigu sunku šią reviziją atlikti pačiai, verta ieškoti specialisto pagalbos ar savipagalbos grupių. Labai padeda įvairios rašymo praktikos – instrukcijas, kaip jas atlikti, nesunkiai rasite internete. Galima sau užduoti netgi provokuojančių klausimų. Pavyzdžiui, kuo man naudinga baimė – ko aš nedarau, nuo ko slepiuosi, kai bijau. Rašymo praktikos atskleidžia apie mus daug naujos informacijos.

Buvimo čia ir dabar stebuklas

Dar vienas G. Trommer patarimas – prisiminti, kad gimėme džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. Atrasti mėgavimosi ir atsipalaidavimo akimirkas įmanoma net ir sergant. Kad pasijustume laimingi, nebūtina dvi savaites gulėti paplūdimyje. Užtenka prisėsti parke ir 10 minučių stebėti, kaip juda medžio lapai. Arba laukdamos prie šviesoforo, kol užsidegs žalia šviesa, užuot nekantravusios, galite apsidairyti aplinkui. Gal pamatysite ką nors įdomaus.

„Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas vyksta aplinkui, bet pajusti, kaip aš jaučiuosi, kaip gyvenu šiame pasaulyje. Jausti save įmanoma atliekant bet kokius automatinius veiksmus, pavyzdžiui, plaunant indus. Tarkime, pajuntu, kad mano blauzdos įsitempusios. O jeigu jas atpalaiduočiau? Pastebiu, kad iš karto pasikeitė būsena. Banalu, bet veiksminga. Atlikdami automatinius veiksmus dažniausiai galvojame apie ateitį, planuojame, o galime mokytis būti čia ir dabar. Kartais klausiu savo klientų: „Kada paskutinį kartą buvai vienas duše?“ Jie, aišku, nustemba, bet kitą kartą atėję sako: „Taip, duše su manimi buvo ir mano bosas, ir kaimynas, ir visi žmonės, kurie man nepatinka“, – juokėsi pašnekovė.

Siekiant išvengti minčių, trukdančių mums būti čia ir dabar, G. Trommer pataria sutelkti dėmesį į pojūčius: kaip oda jaučia vandenį, kaip jis šildo ar gaivina, kaip jaučiate vandenį skirtingomis kūno vietomis.

Išnaudokite vaizduotės galią

Paklausta, kaip vertina afirmacijas, dažnai siūlomas, kai norisi pakeisti gyvenimą, G. Trommer teigė žiūrinti į jas dvejopai. Pasak pašnekovės, afirmacijos nepagydys, tačiau tai labai stiprus įrankis minčių tėkmei pakeisti, save pastiprinti ir motyvuoti. Liga labai staigiai pakeičia mūsų gyvenimą, dėl to atsiranda tarsi skendimo jausmas. Afirmacijos gali padėti vėl susikaupti ir pasakyti sau – aš esu drąsi, aš nebijau. Šie teiginiai gali suteikti jėgų, kurias galėsite panaudoti savo būsenai keisti.

„Mano močiutė tris kartus sirgo vėžiu ir tris kartus pasveiko. Ji buvo labai pozityvus žmogus, tačiau paveldėjo vėžį genetiškai. Kiekvieną kartą, išgirdusi diagnozę, ji sakydavo: „Aš tą vėžį išvirsiu ir suvalgysiu.“ Kadangi gyvenome Klaipėdoje, močiutė kasdien eidavo prie jūros, taip pat ir žiemą, įbrisdavo į vandenį ir kartodavo: „Jūra, tau atiduodu vėžį, o aš kiekvieną dieną jaučiuosi vis sveikesnė, jaučiu, kaip sveiksta mano ląstelės.“

Ji ne tik sakydavo šiuos teiginius, bet ir įsivaizduodavo, kaip jos kūnas gyja, kaip vėžys nyksta ir miršta, kaip plečiasi sveikos ląstelės. Vaizduotė yra labai stiprus įrankis. Galima įsivaizduoti, ką darysite, kaip gyvensite, kur nuvyksite, kai pasveiksite, ir pan. Atlikta daug tyrimų, patvirtinančių vaizduotės poveikį mūsų sveikatai“, – pasakojo specialistė.

Pasak G. Trommer, pagrindinė priežastis, kodėl taip smarkiai padėjo vaizduotė, yra ta, kad jos močiutė tikėjo tuo, ką įsivaizdavo ir sau kartojo. Taigi, tikėjimas – labai svarbus raktas sveikti.

„Tikėkite, kad esate vertos gyventi, kad esate reikalingos pasauliui. Prisiminkite, kad dar turite daug planų, kuriuos norite įgyvendinti. Nebijokite svajoti!“ – palinkėjo G. Trommer.

G. Trommer kontaktai:

https://www.facebook.com/gintare.mentor
E. p. awakening@myyahoo.com

Inga Saukienė