Krūties vėžys atvedė Inesą į fotografiją: savo pirmą fotoprojektą ji vadina terapija sielai

Kai prieš aštuonerius metus Inesa Juknevičienė išgirdo krūties vėžio diagnozę, atrodė, kad žemė po kojomis susvyravo. Moteris viena augino du mažamečius vaikus. Tačiau ji ne tik įveikė ligą, bet ir atrado savirealizacijos kryptį. Fotografiją iš pomėgio pavertusi profesija, Inesa, norėdama parodyti, kad dėl chemoterapijos plaukų netekusios moterys gali būti ypatingai gražios, savo pačios pastangomis įgyvendino fotoprojektą – darbai eksponuoti jau ne vienoje Lietuvos vietoje.

„Aš pati šiek tiek pagailėjau savęs, paverkiau, bet paskui pagalvojau – o kur nuo viso to pabėgsiu? Daug naudingiau susiimti ir stengtis pasveikti. Reikia susitaikyti su situacija ir kovoti, nes nėra kitos išeities“, – įsitikinusi I. Juknevičienė. Vytės Noreikienės nuotr.

Gydytojai nuramino, o vėžys augo toliau

Nauja Inesos gyvenimo kelionė prasidėjo 2015-ųjų gegužę, kai krūtyje pati užčiuopė guziuką. Ilgai nelaukusi ji apsilankė pas gydytoją, tačiau po echoskopijos buvo nuraminta – krūtyje nėra jokių įtartinų pakitimų. Tad moteris ramiai pasinėrė į atostogų malonumus ir nerimą sukėlusį guziuką pamiršo.

„Tačiau prieš Kalėdas krūtis pradėjo tinti, todėl dar kartą užsirašiau pas gydytoją. Kol atėjo vizito laikas, krūtis pradėjo kisti. Pamačiusi šį vaizdą, gydytoja iš karto paskyrė daug tyrimų. Supratau, kad tai nieko gera nežada, bet stengiausi, kiek įmanoma, neprarasti vidinės pusiausvyros. Nežinau, iš kur tos stiprybės atsirado, bet tuomet supratau, kad esu kovotoja. Sunkiausia buvo laukti rezultatų – nors jau įtariau, kokie jie bus, vis tiek buvo svarbu sulaukti patvirtinimo, ar tikrai vėžys, kokia stadija. Ši nežinomybė slėgė labiausiai. Kai diagnozė buvo patvirtinta, netgi pasidarė ramiau, nes jau buvo aišku, ką reikia daryti, koks bus gydymas. Pasitikėjau medicina, kuri tikrai pažengusi, ir buvau pasiryžusi pasveikti“, – pasakojo pašnekovė.

Kristinos Racevičiūtės nuotr.

Inesai buvo nustatyta trečia krūties vėžio stadija, bet gera žinia, kad tai nebuvo labai agresyvus, žaibiškas vėžys. Jis augo lėtai. Nors iš pradžių buvo apmaudu, kad du augliukai, kurie augo keletą metų, buvo pastebėti jau tokioje vėlyvoje stadijoje, moteris tikina nemokanti ilgai pykti – gyvenime yra svarbesnių dalykų, kuriems norėtų skirti energiją.

„Tai buvo gana reta uždegiminė krūties vėžio forma, galbūt todėl ilgai augliukų, kurių buvo net du, nesimatė. Netgi kai man buvo patvirtinta diagnozė, echoskopuotoja jų nerado. Tik tuomet, kai parodžiau konkrečią vietą, juos pastebėjo“, – prisiminė Inesa.

Pasitikėjau medicina, kuri tikrai pažengusi, ir buvau pasiryžusi pasveikti.

Kas buvo svarbu gydymo metu

Standartinis gydymas – chemoterapija, operacija ir spindulinė terapija – truko beveik metus. Iš pradžių augliukai į gydymą nereagavo, bet pakoregavus vaistus pradėjo trauktis.

„Žinojau, kad bus aštuonios chemijos ir jau po pirmos skaičiavau – liko septynios. Po antros – liko šešios. Vis skaičiuodavau, kiek liko, ir tai man padėjo lengviau ištverti gydymą. Tiesa, po pirmų chemoterapijų jaučiausi visai neblogai, bet kuo toliau, tuo labiau organizmas reagavo. Ištisą dieną pragulėdavau beveik nejudėdama, nes skaudėdavo visą kūną. Tačiau po kelių dienų tiesiogine prasme prasidėdavo judėjimas. Kol gydžiausi, nedirbau, bet stengiausi kur nors važiuoti – visų kelionių tikslas bent vienas muziejus, piliakalnis ar apžvalgos bokštas. Išvažinėjome visą Lietuvą. Tai buvo ir vaikams pramoga, ir man“, – pasakojo moteris.

Jaunėliui tuo metu buvo ketveri su puse, vyresnėliui – dešimt. Šiandien Inesa pripažįsta, kad bendraudama su vaikais padarė vieną klaidą, kurios nekartotų: su vyresniu sūnumi per vėlai pradėjo kalbėtis apie savo ligą.

„Dar prieš pradedant slinkti plaukams, nešiojau kepurėles, kad vaikai priprastų prie tokio mano įvaizdžio. Vėliau po jomis slėpiau pliką galvą. Tačiau kartą išėjau iš dušo pamiršusi užsidėti kepurėlę ir vaikai mane pamatė. Mažiukui buvo smalsu ir linksma, o vyresnėliui – šokas. Tik tuomet sėdau su juo pasikalbėti apie tai, kas būna gydantis, bet supratau, kad mano pokyčiams vaiką paruošti reikėjo anksčiau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Inesa su vyru išsiskyrė dar prieš ligą, todėl daugiausia moterį palaikė tėvai. Kita vertus, būdavo ir atvirkščiai – kartais jai pačiai tekdavo palaikyti tėvus, kurie dėl jos labai jaudinosi. Anot pašnekovės, turbūt tai natūralu – tėvams dėl vaikų visada skauda labiausiai.

Nenorėjo perdėtos užuojautos

„Aš pati šiek tiek pagailėjau savęs, paverkiau, bet paskui pagalvojau – o kur nuo viso to pabėgsiu? Daug naudingiau susiimti ir stengtis pasveikti. Reikia susitaikyti su situacija ir kovoti, nes nėra kitos išeities. Yra vaikai, yra tėvai, yra noras gyventi, svajonės, tikslai. Žinoma, sunkiomis akimirkomis norisi su kuo nors, kas jau praėjo šį kelią, pasikalbėti. Turėjau dvi pažįstamas, kurios taip pat sirgo vėžiu ir kurioms galėdavau paskambinti. Užklupus ligai, visoms siūlyčiau turėti tokių žmonių. Galima kalbėtis ir su artimaisiais ar draugais, bet kas neturi panašios patirties, ne visada supras. Gali būti net blogiau – rodys perdėtą gailestį, laidos pirma laiko… Tai tikrai nepadeda. Arba priešingai, kartais žmonės atsiriboja, bijo prieiti, ko nors paklausti, nes nežino, kaip bendrauti. O juk nereikia bendrauti kažkaip specialiai – kaip anksčiau bendraudavo, taip tinka ir dabar“, – svarstė pašnekovė.

Ji prisiminė vieną kuriozinį atvejį. Prieš sūnaus pradinės mokyklos šventę paskambino jo klasės draugo mama ir atjaučiančiu tonu pasiteiravo apie Inesos savijautą. Šiai atsakius, kad negalinti dabar kalbėti, moteris pamanė, jog Inesa blogai jaučiasi ir pasisiūlė jai padėti. Tačiau Inesai tuo metu buvo daromas manikiūras. Tai išgirdusi bičiulė pradėjo juoktis: „Galvojau, kad jai blogai, o ji manikiūrą darosi!“

Šiuo metu Inesai remisija, tačiau moteris vis dar gauna palaikomąjį hormoninį gydymą. Jis neleidžia visai pamiršti ligos, kita vertus, gal ir nereikia, nes visos patirtys mus augina. „Ir su fotoprojekto dalyvėmis kalbėjome – kai pasveiksti, atrodo, kad net kažkokių galių įgyji. Perėjimas per ligą suteikia labai daug stiprybės“, – svarstė pašnekovė.

Kaip gyvenime atsirado fotografija

Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado fotografija, moteris prisiminė, kad ji nuo vaikystės matė, kaip fotografuoja tėtis, kartu daug laiko praleisdavo tamsiame kambariuke, kuriame tėtis ryškindavo įamžintas akimirkas. Tačiau pati daugiau fotografuoti pradėjo gimus vaikams.

Kai pasveiksti, atrodo, kad net kažkokių galių įgyji.

„Esu baigusi dailiojo stiklo studijas, bet iš menų nepavyko pragyventi, todėl teko dirbti visokius darbus. Galiausiai Kauno kolegijoje baigiau administravimą, kurį laiką dirbau administratore, o paskutinius aštuonerius metus dirbau įmonėje ekologe, vedžiau pakuotės apskaitą. Kai susirgau, išgirdau frazę, kad vėžys gali būti susijęs su tuo, jog kažką netinkamai gyvenime darau, pavyzdžiui, man netinka darbas. Visai atsitiktinai pažįstamos mama numerologė pagal mano gimimo datą išvardino tris specialybes, kurios man tiktų. Viena jų buvo fotografija. Po šio pokalbio grįžusi namo iš karto susiradau fotografijos kursus, nors tuo metu man dar buvo taikomas spindulinis gydymas“, – prisiminė Inesa.

Tuomet sekė įvairūs seminarai fotografijos tema, nuotoliniai mokymai Airijoje ir neakivaizdinės fotografijos studijos Kaune. Palaipsniui iš pomėgio fotografija tapo profesija. Inesa prisipažįsta, kad nors gali fotografuoti viską, labiausiai jai patinka kūrybinės fotosesijos, kai reikia praeiti visą procesą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Iš pradžių ji dirbo komandoje su kitais fotografais, bet įgavusi daugiau pasitikėjimo ir pamačiusi, kad daugumą darbų padaro pati, pajuto, kad tokius projektus gali įgyvendinti viena.

„Pati kūriau aksesuarus, karūnas, papuošalus ir drabužius fotosesijoms. Visa ši patirtis užaugino mane kaip fotomenininkę, tad nutariau, jog atėjo laikas sukurti individualų fotoprojektą“, – pasakojo moteris.

Fotosesijos moterims tapo savotiška terapija

Projekto tema buvo brandinama kelerius metus. Dar sirgdama Inesa kažkur pamatė nuotrauką su plika moters galva. Patiko mintis, bet savęs tokios nufotografuoti tąkart dar nesugebėjo. Tuo viskas ir pasibaigė. Tačiau prieš dvejus metus vienoje vėžiu sergančiųjų grupėje vėl pamatė įkeltą nuotrauką, kurioje moteris buvo be plaukų. Paskaičiusi komentarus, Inesa suprato, kad yra moterų, kurios norėtų tokios nuotraukos, tad komentaruose parašė, kad turi mintį fotosesijai. Nuotraukose ji nenorėjo rodyti nei randų, kuriuos palieka operacijos, nei skausmu persmelktų akių.

Fotomenininkės tikslas buvo parodyti, kad liga nereiškia pabaigos, kad net be plaukų moteris gali ir turi būti graži, kad nebūtina užsidaryti nuo pasaulio. Todėl po truputį rinko idėjas ir reikiamus aksesuarus, dėliojo mintyse, kaip viskas turėtų vykti, paišė įvaizdžių eskizus. Juolab kad ji pati sirgdama nesislėpė, bet savo įvaizdžiui skyrė ypatingą dėmesį. Įsigytą peruką užsidėjo vos du kartus, daug geriau jausdavosi su kepurėlėmis ir skarelėmis, kurių turėjo daugybę. Galvos apdangalai buvo pagrindinis jos aksesuaras: „Išmokau skirtingiausių skarelių rišimo būdų, nešiojau masyvius auskarus ir kitus papuošalus. Dabar jų nebenešioju, bet tuo metu norėjosi. Kaimynai manė, kad aš pakeičiau stilių ir labai jį gyrė. Man iš tiesų norėjosi būti gražiai – jei kur nors eidavau, būtinai pasidažydavau.“

Vis dėlto pradžia buvo sunki. Idėjai įgyvendinti reikėjo vizažisčių, kurios mokėtų daryti makiažą fotosesijoms ir sutiktų kartu su Inesa dirbti neatlygintinai, kad moterims ši fotosesija nieko nekainuotų. Daug specialisčių atsisakė dėl pačios temos, tiesiog nenorėjo sunkumų ir, jų manymu, slogių emocijų.

Asmeninio albumo nuotr.

„Galiausiai papasakojau šią idėją vizažistei Miglei, su kuria ne kartą jau teko dirbti, ir ji pasakė – darom. Taip 2023 metų birželį prasidėjo projekto įgyvendinimas. Paviešinau skelbimą uždaroje feisbuko grupėje. Per pirmas dienas atsirado kelios moterys. Kadangi nežinojau, kiek dar bus norinčiųjų, kiekvienai dalyvei kūriau po kelis įvaizdžius. Planavau sukurti iki 12 darbų, kad galėčiau surengti parodą. Tačiau matydama spindinčias dalyvių akis ir po fotosesijų gavusi padėkų laiškus, jau nebegalėjau sustoti“, – pasakojo Inesa.

Su kiekviena dalyve Inesa praleisdavo ne mažiau kaip 4 valandas. Kaip pati sako, per tą laiką buvo visko: ir pokalbių, ir ašarų, ir juoko. Organizuojant nepavyko išvengti ir sunkumų derinant fotosesijas.

„Tam tikram įvaizdžiui sukurti reikėjo vis kitos grožio meistrės, kuri tai gali daryti geriausiai. Derinimas, kai vienas gali, kitas negali, labiausiai vargindavo. Aš privalėjau galėti visada. Labai sunku buvo prašyti pagalbos, paramos. Prašiau ne sau, bet supratau, kad viena nesugebėsiu visko įsigyti“, – dėstė pašnekovė ir pasidžiaugė, kad bent kelios įmonės atsiliepė ir parėmė projektą.

Per pusmetį projekte dalyvavo 25 moterys iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, sukurta daugiau nei 40 įvaizdžių, kuriuos visus Inesa įamžino portretuose.

„Tai buvo ne tik įvaizdžio kūrimas ir fotosesijos, bet ir terapija sielai. Nuotraukose matomi kūrybiniai sprendimai, bet atsiskleidžia ir moterų drąsa, viltis, kova bei ryžtas nepasiduoti. Per fotosesijas siekiau suteikti moterims kuo daugiau teigiamų emocijų, nes jos ne vien džiugina, bet ir gydo. Todėl fotoprojektas išaugo ne tik į parodą. Matydama, kad moterims reikia tokios terapijos, ir gaudama daug teigiamų atsiliepimų bei prašymų nesustoti, įsteigiau VšĮ tokiu pačiu pavadinimu kaip ir fotoprojektas – „Geros emocijos gydo“. Šiuo metu įmonė turi paramos gavėjo statusą. Sieksiu, kad džiaugsmingų širdžių ir spindinčių akių būtų dar daugiau“, – atviravo pašnekovė.

Inga Saukienė