Unikalūs M. Jasnauskaitės piešiniai, kuriuose menas susijungia su mokslu

Šio žurnalo viršelio piešinio autorės Monikos Jasnauskaitės asmenybė tarsi sudaryta iš dviejų priešingų dalių. Viena vertus, ji yra mokslininkė – biochemijos mokslų srities doktorantė, kita vertus, savamokslė menininkė, surengusi jau ne vieną savo pieštų iliustracijų parodą. Moteris teigia, kad šios sritys jos gyvenime puikiai dera, persmelkia viena kitą ir suteikia prasmę.

Monika yra baigusi molekulinės biologijos bakalauro ir magistro studijas. Prieš keletą metų ji įstojo į doktorantūrą, savo profesinę veiklą susiedama su tiriamuoju moksliniu darbu. O štai piešimas, atsiradęs dar ankstyvoje vaikystėje, ją lydėjo visą gyvenimą. Kaip pati sako, pradėjusi piešti, tiesiog niekada nesiliovė.

Nors dailės mokyklos nelankė, gilintis į techniką norėjosi, todėl pradėjo mokytis pati. Iš pradžių kopijuodavo žmonių portretus iš nuotraukų. Kadangi tai darė grafitiniu pieštuku, piešiniai būdavo nespalvoti. Pamažu atsirado spalvos, o kartu su spalvomis – gyvūnų ir gamtos vaizdai, nors technika liko ta pati – pieštukai. Kai Monika pradėjo studijuoti, piešiniuose atsirado mokslinė tematika ir naujas žanras – mokslinės iliustracijos. Moters nevilioja didelės drobės ir platūs teptuko potėpiai. Ji taip ir liko prie pieštukų, nors piešimas jais reikalauja labai daug kantrybės, tikslumo, nuoseklumo ir detalumo. Tačiau būtent tai Monikai ir teikia kūrybinį džiaugsmą.

„Piešimas labai papildo mano profesinę veiklą ir suteikia galimybių save, kaip mokslininkę, išreikšti plačiau, įvairiau“, – sako M. Jasnauskaitė. Jolantos Daubaraitės nuotr.

Minėjote, kad mokslinė ir meninė veikla papildo viena kitą. Kaip tai vyksta? Ir kodėl pieštukai?

Iš profesinės pusės piešimas man suteikia galimybę prisidėti skleidžiant mokslines žinias, supažindinti visuomenę su atradimais, kuriuos padaro mokslininkai. Mat, pastaruoju metu bendradarbiauju su kitais mokslininkais, padedu jiems sukurti moksliniams leidiniams ir straipsniams skirtas mokslines vizualizacijas, kurios kolegoms ir visuomenei pristatytų jų darbo rezultatus. Žmonėms, neįsigilinusiems į tam tikrą sritį, sunku suprasti sudėtingą mokslinį tekstą, tačiau vizualizacija labai aiškiai perteikia esmę. Galiausiai gražus vizualus straipsnio pristatymas visada labiau sudomina, tuomet mes linkę pasigilinti ir į patį tekstą.

Kūryboje man įdomus žmogaus ir gamtos ryšys, t. y. kaip žmogus integruojasi gamtoje.

Tokios vizualizacijos reikalauja nemažai logikos, būtina įsigilinti į mokslinį tekstą, suprasti jį ir atrinkti pagrindines idėjas, kurias norima pristatyti, sugalvoti tokį perteikimo būdą, kuris būtų įdomus, suprantamas kitiems, bet kartu ir perduotų mokslinę idėją. Taigi, piešimas labai papildo mano profesinę veiklą ir suteikia galimybių save, kaip mokslininkę, išreikšti plačiau, įvairiau.

Kaip žmogui man tai papildoma savirealizacija, kūrybinis džiaugsmas ir savotiška meditacija, nes piešdama pasiekiu tokią būseną, kai visiškai atsijungiu nuo minčių apie kasdienybę, problemas ar iššūkius, kuriuos tuo metu reikia spręsti. Atsiduriu dabartiniame momente – tik čia ir dabar. Iš esmės man tai kokybiškas laikas su savimi. Nors šie piešiniai reikalauja didelio susikaupimo, nes svarbus detalumas, tikslumas, man tai patinka, todėl labiau traukia grafika nei tapyba. Mėgstu koncentruotis į smulkias detales. Tai mano būdo bruožas – visose gyvenimo srityse man svarbios detalės.

Vis dėlto jūsų piešiniai nėra realistiška aplinkos iliustracija. Kokias idėjas jums svarbu perteikti?

Iš tiesų, tai nėra realistiški piešiniai. Tikrovę perteikiu labiau stilizuotai, išryškindama tam tikras detales ir formas, o ir pavadinimai dažnai metaforiški. Galutinis rezultatas gimsta procese. Iš pradžių galvoje turiu tik abstrakčią idėją, darau eskizus, kuriuose išgryninamas geriausias vaizdas. Ir jis gali gerokai skirtis nuo pirminės idėjos. Labiau kontroliuoju tik patį atlikimą – kaip jau minėjau, man patinka detalumas, preciziškumas. Tačiau kūrinio planavimas – labiau spontaniškas, intuityvus. Tiesiog išbandau įvairias idėjas ir tuomet nusprendžiu, kas man labiau patinka.

Mėta

Kūryboje man įdomus žmogaus ir gamtos ryšys, t. y. kaip žmogus integruojasi gamtoje. Man pačiai labai patinka gamta, būti joje – vienas mėgstamiausių mano laisvalaikio leidimo būdų. Patinka joje atrasti įdomesnes formas, koloritus, atspalvius. Dažnai gamtos elementus perteikiu pasitelkdama žmonių atvaizdus. Juk žmogus – taip pat gamtos dalis. Kita vertus, gamta – savarankiška stichija, galinti egzistuoti ir susitvarkyti be mūsų, o mes joje esame tik svečiai, todėl turime ją gerbti, tausoti ir saugoti.

Kai esame panirę į kasdienybę, tarsi pamirštame savo gamtišką prigimtį, todėl jaučiamės apriboti ar suvaržyti. Tereikia šiek tiek pabūti su gamta, su ja susilieti, ir atsiranda daugiau laisvės, energijos, sveikatos, nes organizmas pradeda gyventi pagal natūralų ritmą. Tuomet ir kasdienes problemas spręsti lengviau – tarsi viskas susiklosto savaime. Pasirodo, mums nebūtina visko kontroliuoti, juolab kad gamtos neįmanoma sukontroliuoti, kaip ir daugelio procesų gyvenime.

Troškulys

Piešinį, kuris puošia šio žurnalo numerio viršelį, pavadinote „Metamorfozės“. Ką jums pačiai reiškia ši metafora?

Metamorfozė man susijusi su transformacija, virsmu, todėl piešinyje ir atsirado drugelis, kuris per savo gyvenimo ciklą transformuojasi net du kartus: pirmiausia iš kiaušinėlio išsirita vikšras, jis susisuka į lėliukę ir tik tuomet gimsta drugelis. Piešinyje atsiradę rudeniniai lapai taip pat simbolizuoja pokytį. Vasarą lapai žaliuoja, atėjus rudeniui pakeičia spalvas ir nukrenta, o pavasarį ir vėl sužaliuoja. Gamta pereina virsmus, dėl kurių gyvenimas nuolat teka į priekį.

Kadangi gamtos ciklus norėjau susieti su žmonių gyvenimu, piešinyje atsirado moters portretas. Tokiu būdu siekiau perteikti idėją, kad žmonės gyvenime keliauja per savo fizinius, psichologinius ar dvasinius virsmus, keičiasi, prisitaiko ar atsitiesia po sunkių išbandymų ir gyvena toliau. Taigi, kartu su gamta mes patiriame panašius procesus, nors savo turiniu jie ir skirtingi. Iš esmės keliaujame per skirtingas gyvenimo būsenas.

Mintys

Kas jums pačiai svarbiausia gyvenime?

Turbūt svarbiausias dalykas – santykiai su kitais žmonėmis. Jų tikrumas, nuoširdumas, atvirumas, nes tuomet, kai esame atviri, ir pasaulį galime atviriau pažinti ir geriau suprasti. Pati jaučiu didžiulį susidomėjimą pasauliu, gal todėl pasirinkau mokslininkės kelią, o ir mano piešiniai – savotiškas pasaulio tyrinėjimas, tik kitokiu metodu nei mokslinis tyrimas.

Mano piešiniai – savotiškas pasaulio tyrinėjimas, tik kitokiu metodu nei mokslinis tyrimas.

Nemėgstu rutinos, monotonijos, gyvenime traukia nauji dalykai, naujos patirtys, dinamiškumas, galimybė rinktis, keistis. Dar patinka keliauti, skaityti knygas, užsiimti joga. Labai patinka katės – pati turiu mielą ir draugišką katę – ji labai mėgsta žaisti ir visur mane sekioja kaip šuniukas.

Savo ateitį sieju su mokslu, tik šioje veikloje labai daug nežinomybės ir nestabilumo. Niekada nežinai, kaip viskas pasisuks, todėl atsiranda požiūris, kad reikia mažiau kontroliuoti, mažiau ko nors tikėtis ir kartais gal net mažiau planuoti. Aišku, reikia stengtis, turėti tikslų ir norų, bet nesiekti visko kontroliuoti.

Neįsivaizduoju savo gyvenimo be iliustracijų piešimo. Jaučiu, kad šios dvi sritys mane papildo iš skirtingų pusių. Jei viena kuri nors sritis dingtų iš gyvenimo, būtų labai sunku.

Kaip gyvenime priimate sprendimus – vadovaudamasi logika ar intuityviai?

Man priimtinesnis antras variantas. Kai norisi viską įvertinti labai logiškai, susidėlioti argumentų sąrašą ir nuspręsti, koks variantas geriausias, dažniausiai toks pasirinkimas mažiau pasiteisina. Kai vadovaujuosi intuicija, žinau tam tikrus sprendimui svarbius dalykus, kurie yra man kaip atspirties taškas, bet negaliu visiškai logiškai paaiškinti savo galutinio sprendimo – tiesiog man atrodo, kad jis būtų geriausias. Toks sprendimas praktiškai visada pasiteisina.

Machaonas

Ko palinkėtumėte žurnalo skaitytojoms?

Kaip mokslininkė žinau, kad mūsų organizmas gali atlaikyti labai dideles permainas ir daug ką ištverti, ypač jeigu yra pozityvus vidinis nusiteikimas. Todėl palinkėčiau neprarasti tikėjimo savimi ir vykstančiu procesu. Moksle reikia šio tikėjimo ir daug atkaklumo. Tikiesi gauti hipotezę patvirtinantį rezultatą, bet nepavyksta. Tuomet bandai dar ir dar kartą. Ir sėkmė gali ateiti po daugelio metų darbo, tačiau ji tokia įkvepianti, kad atperka visas iki tol buvusias nesėkmes. Svarbiausia niekada nenuleisti rankų, pasirūpinti savo emociniu stabilumu ir nepasiduoti pesimizmui.

Jolantos Daubaraitės nuotr.

Kas Jums padeda suvaldyti savo emocijas?

Kai pajuntu, kad atsiranda nerimas ar įtampa, stengiuosi ką nors daryti, kas pakeistų būseną. Dažniausiai padeda fizinė veikla, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas ar jogos praktika. Joga mane labai įžemina, sugrąžina į save, moko būti dabartiniame momente, susitelkti į fizinį veiksmą ir negalvoti, kas buvo vakar ar kas bus rytoj. Nervų sistemą labai gerai atpalaiduoja kvėpavimo ir tempimo pratimai. Pasidaro tiesiog patogiau būti. Turiu vieną mėgstamą penkių pojūčių meditaciją, per kurią palaipsniui susitelkiu į savo pojūčius. Ji man padeda vos per 10–15 min. išsilaisvinti iš minčių sūkurio ir jas lydinčių emocijų.

Siuvinys

Ar galite pasidalinti šia meditacija? Galbūt ir skaitytojoms ji padės suvaldyti savo emocijas.

Medituoju užsimerkusi. Galima tiek sėdėti, tiek gulėti. Pirmiausia atsipalaiduokite. Tuomet galima pradėti nuo lytėjimo – pajuskite pagrindą, ant kurio sėdite ar gulite, drabužių prisilietimą prie odos. Jeigu jaučiate skausmą ar nepatogumą kūne, nesistenkite su juo kovoti, o dar labiau atsipalaiduokite. Tuomet paprastai palengvėja.

Pereikite prie uoslės – pajuskite savo odos kvapą, kvepalus ar maisto kvapus, o jei nėra stiprių kvapų, galima justi pro šnerves įkvepiamą orą. Sutelkus dėmesį į skonio pojūtį, galima pasitelkti vaizduotę ir prisiminti suvalgyto maisto skonį. Perėjusios prie regos, likite užsimerkusios, tiesiog pajuskite, patalpoje tamsu ar šviesu, gal mirga kokios nors švieselės. Patyrinėkite, ką galite pamatyti užsimerkusios. Galiausiai susitelkite į garsus – nuo pačių tyliausių iki pačių garsiausių. Galbūt tiksi laikrodis ar už lango važiuoja mašinos.

Paskutinė stadija – dėmesį paskirstykite visiems penkiems pojūčiams ir pasimėgaukite jais. Svarbiausia visus juos priimti tokius, kokie yra, nesistengiant jų vertinti, analizuoti, pakeisti.

Inga Saukienė