„Vėžys mane aplankė 1990-ųjų balandį“

Kartais geriausiai suprasti šiandieninę situaciją padeda palyginimas su tuo, kas buvo anksčiau. Kartais užtenka grįžti tris dešimtmečius. Prisiminti, kokios tada buvo sąlygos, kaip gydyti sergantieji onkologinėmis ligomis, kaip buvo su jais elgiamasi. Ir palyginti su tuo, ką turime šiandien. Tada gal suvoksime, kokį kelią nuėjome ir kiek daug pasiekėme. Tikrai nedrįstame sakyti, kad dabar jau viskas labai gerai. Ne, yra dar ką tobulinti ir gerinti, bet ir pokytis – akivaizdus. Ir turbūt didžiausias skirtumas – kaip pasikeitė požiūris į sergantį žmogų, kaip pakito paciento ir medikų santykiai.

Šios istorijos herojė panoro likti anonime. Taip, ji išgyveno, gyvena ir šiandien, bet liga paliko tokius gilius randus kūne ir sieloje, kad moteris iki šiol nenori viešai pasakoti apie savo patirtį. Nes ir po 30-ies metų ji skaudina.

Vėžys mane aplankė 1990-ųjų balandį. Tai buvo didžiulio lūžio metai, buvome panirę į veiklą – dėl Lietuvos nepriklausomybės darėm viską, ką galėjom. Turėjau daugybę ateities planų, auginau 11 ir 5 metų vaikus. Apie jokią ligą nė negalvojau.

Žinia vyrui: „nieko gero“

Per eilinę profesinę medicinos patikrą ginekologė mano krūtyje surado „guziuką“, nusiuntė pas chirurgą. Nesureikšminau to: nieko neskaudėjo, nejaučiau jokių simptomų. Po tyrimų onkologas nusprendė nedelsiant operuoti. Maskva siekė ekonomine blokada pasmaugti Lietuvą. Medikai neoficialiai kalbėjo, kad dėl blokados trūksta vaistų, todėl gali stoti operacinių blokas.

Tuo metu Maskvos televizija transliavo Anatolijaus Kašpirovskio hipnozės seansus, Allanas Čumakas „įkrovinėjo“ vandenį, tereikėjo jį pastatyti priešais televizoriaus ekraną, o paskui juo gydytis. Buvo labai populiarūs įvairiausi ekstrasensai. Pas vieną tokį mane vos ne prievarta nuvedė vyro sesė. Jis „diagnozavo“ įvairiausių ligų, krūties vėžio – ne.

Ryte prieš operaciją nužvelgiau save veidrodyje: „Kaži, kaip atrodysiu po kelių valandų?“

Pažadino nežmoniškas skausmas. Atrodė, kad ant krūtinės užridentas sunkus įkaitintas akmuo. Rodėsi, staugiu ne savo balsu. Girdėjau vyro, vaikų balsus. Jaučiau, kaip sūnelis klibina lovos kojūgalį. Kiekvienas jo judesys kėlė nepakeliamą skausmą, neturėjau jėgų pasakyti.

Kitą rytą žvilgtelėjau į tą patį veidrodį – aplink mano krūtinę, kaklą pūpsojo storas tvarsčių sluoksnis. Iš po jo kyšojo du vamzdeliai su maišeliais. Ėmiau suvokti, kad mano gyvenimas pasikeitė.

Sutino ranka. Buvo savaitgalis, budintis gydytojas pašalino vieną vamzdelį, vyrui tepasakė: „Nieko gero.“ 

Po daugelio metų vaikai pasakojo, kad grįždamas namo mano vyras stovėjo autobuso gale ir verkė. Prieš metus nuo vėžio mirė jo tėvas. Vėžys pasiglemžė mamą, kai jam buvo vienuolika, o sesei – penkeri. Kai mane operavo, mūsų dukrai buvo vienuolika, sūnui – penkeri. Su anyta susirgome labai panašaus amžiaus – maždaug 35-erių.

Tiksli diagnozė ir perspektyvos – paslaptis

Bandžiau išsiaiškinti, kokios prognozės, kas manęs laukia, tačiau operavęs chirurgas vengė atsakyti. Sovietinė medicina pacientams nenumatė teisės žinoti.

Nusprendžiau nepasiduoti. Netrukus palatoje radau bendramintę – 28-erių Rasą. Ji buvo ką tik studijas baigusi medikė, augino du sūnelius. Mudvi palaikėme viena kitą iki pat Rasos mirties.

Gal po savaitės išrašė namo. Jokios reabilitacijos, psichologinės pagalbos. Po palatas vaikštinėjo tik kažkokios religinės bendruomenės atstovai – siūlė Bibliją.

Apie krūties rekonstrukciją – nė kalbos. Atsisveikindama sesutė pamokė pasigaminti „išorinį protezą“: nedidelį maišelį prikimšti smulkiai sukarpyto porolono gabalėlių ir perlinių kruopų. Visa bėda, kad tas „protezas“ kartais iškrisdavo iš liemenėlės – ir tada jau neišvengsi veriančių žvilgsnių.

Juokingiausias šioje istorijoje nuotykis – mano žygis į vadinamąjį „Užsakymų stalą“. Sovietmečiu tokiuose apsipirkdavo karo veteranai, kiti privilegijuotieji. Toks „stalas“ veikė ir mūsų miestelyje. Man labai krito svoris, daktaras išrašė receptą: juodų ikrų, grikių kruopų ir „Belij aist“ brendžio. Liepė jo gerti prieš valgį po valgomąjį šaukštą. Viską turėjau pirkti minėtame „Užsakymų stale“. Kai priėjo mano eilė, pardavėja sukomandavo: „Diagnozė?“ Nesugebėjau išlementi, apsisukusi išėjau.

Teko aiškinti aplinkiniams – vėžys neužkrečiamas

Sykį dukra paklausė: „Mama, ar tu tikrai sergi labai pavojinga užkrečiama liga? Ritos mama uždraudė su manimi draugauti, liepė man daugiau nesiartinti prie jos.“ Aiškinau, kad drąsiai visiems atkirstų – vėžys neužkrečiamas.

Blogus ženklus siuntė mano ranka: ji tino, oda tapo marga it žemėlapis. Klausiau gydytojos, ką daryti. Ji išklausinėjo, ką namie veikiu, ir griežtai nukirto: „Jei ir toliau dirbsi namų darbus – gulėsi, pūsi ir niekam nereikalinga būsi.“ Tai buvo limfostazė. Bet man niekas nepaaiškino, ką turiu daryti. Deja, prieš 30 metų interneto nebuvo. Supratau, kad dabar mano „dešinė ranka“ bus vienuolikmetė dukra – stovėjau jai už nugaros, aiškinau, kaip pjaustyti, tarkuoti, maišyti…

Įpusėjus gydymui artėjo metas vizitui į Švitrigailos gatvėje veikusią Valstybinę medicininės socialinės ekspertizės komisiją. Į tą, kur nustatydavo invalidumą. Onkologiniame įteikė užklijuotą voką su ligos išrašu. Mudvi su Rasa tuos vokus palaikėme virš garų, kol jie gražiai atsiklijavo. Rasa tepasakė, kad man gerokai geriau nei jai. Man buvo trečia karcinomos stadija. Rasa „invalidumo komisiją“ praėjo anksčiau, tad aš eidama jau žinojau, kaip viskas vyksta. Jokio privatumo. Erdviame kambaryje stovėjo trys stalai, prie kiekvieno – po komisijos narį, nustatydavo invalidumo lygį. Mano daktaras dudeno sodriu baritonu, jaučiausi nejaukiai – už nugaros sėdėjo du pacientai. Tada manasis daktaras pranešė, kad operacija „labai žalojanti, buvo galima kitaip“, liepė eiti už širmos. „Nepalik čia krepšio – dar dings“, – sududeno. Nusprendžiau nebijoti, kad „dings“. Žinojau, kad man bus pripažinta antra invalidumo grupė.

Privaloma duoklė medikams

Netrukus Rasa užkimo, ėmė kosėti, ją paguldė į ligoninę. Kartą paskambinus, atsiliepė Rasos jaunėlis. „Pakviesk mamą, prašau.“ – „Nėra.“ – „O kada ji bus?“ – „Nebus niekada.“ Rasai buvo vos 28 metai.

Tai buvo limfostazė. Bet man niekas nepaaiškino, ką turiu daryti.

Vieną dieną mane susirado buvusios kolegės Galinos vyras Vladas, prašė ją pagloboti. Miestelio chirurgas Galinai pašalino apgamą, taikė vietinį nuskausminimą. Netrukus ant odos atsirado daug darinukų. Vilniuje onkologai liepė skubiai gydytis, tačiau Galina susirado „bioenergetiką“. Šis ją už nemenkus pinigus „gydė“ kelias savaites. Po tokio „gydymo“ onkologai moterį grąžino namo. Galina mirė kančiose, tuo metu apie paliatyviąją pagalbą nebuvo nė kalbos. Liko keturi mažamečiai vaikai.

Sutapo taip ar ne – tą dieną, kai laidojo Galiną, mane vėl operavo…

Palatoje šalia manęs gulėjo kokių 85-erių baltapūkė senučiukė. Palatos moterys papasakojo, kad jai operaciją vis atideda. Vėliau paaiškėjo tikroji priežastis. Operacijos išvakarėse pacientą vizituodavo anesteziologas. Atsisėsdavo ant lovos krašto, pasidėdavo atsegtą fonendoskopo krepšelį. Jei ligonė nesusiprasdavo į jį įdėti pinigų – rasdavo priežastį atidėti operaciją. Sumos dydis, kurį reikėdavo „duoti“, ėjo iš lūpų į lūpas. Močiutei vėl paskyrė operacijos dieną, bet ji vėl neturėjo pinigų. Jai gan nemažą auglį ant krūtinės operavo mūsų palatos gydytojas, nuskausminimas vėl – tik vietinis. Kai ją parvežė, močiutė šypsojosi. „Ar labai skaudėjo?“ – klausėme. „Oi, labai labai…“

Jos žadinti atėjo operavęs daktaras, švelniai, kaip sūnus, kažką tyliai šnabždėjo į ausį, aprengė naktinius, statė jos pėdas ant savųjų ir iš nugaros apglėbęs „valsavo“ su ja po palatą…

Mums teko „dėti“ į krepšelį ne tik anesteziologui. Buvome raginamos suruošti „lauknešėlį“ neva operacinei brigadai: brendžio butelį, saldainių dėžę, prie jos užkišti voką su nurodyta suma. Tą krepšį važiuojant į operacinę reikėjo pasidėti prie kojų po pledu. Vos tik man įsukus pro operacinės duris, sesutė sugrabaliojo, suradusi nusinešė tą maišą.

Požiūris į sergantįjį pamažu keitėsi

Į onkologus teko kreiptis dar ne kartą, mokėti už paslaugas ar primokėti už vaistus – taip pat, tačiau po kelerių metų visai kita atmosfera, požiūris į ligonį. Seimas pacientų teises ginantį įstatymą priėmė 1996 metais. „… pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, tyrimo duomenis, gydymo metodus ir prognozę…“

„Invalidumo komisija“ dabar turi kitą pavadinimą. Seime siūlyta keisti ir Lietuvos Konstitucijos 52 straipsnį, kuriame įtvirtintas šis terminas. Anot pataisos iniciatorių, „Invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą konotaciją – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas. Tam pritaria tiek lietuvių kalbos specialistai, tiek žmogaus teisių atstovai, tiek ir konstitucinės teisės ekspertai“. Deja, kol kas neįgalieji Konstitucijoje palikti invalidais.

Mano vėžys dar ne kartą bandė grįžti, bet buvo nuvytas šalin. Tačiau aš jam vis tiek esu dėkinga už kitą požiūrį į gyvenimą, už galimybę matyti tai, ko niekada nebūčiau net įtarusi esant.