Nacionalinio vėžio instituto vadovė: nuėjusi pas gydytoją diplomus palieku už durų

Profesorė Sonata Jarmalaitė, kaip pati sako, dėl per didelės empatijos pasirinko mokslininkės, o ne gydytojos kelią. Visgi likimas (o tiksliau, sunkus darbas, novatoriški sprendimai ir noras padėti savaip) atvedė ją į Nacionalinį vėžio institutą (NVI) – vienintelę specializuotą, Europos vėžio institutų organizacijos akredituotą onkologijos įstaigą Lietuvoje.

„Bet ir čia išlenda mano mokslininkės prigimtis – esu įpratusi viską lipdyti nuosekliai, ant tvirto pagrindo. Tai, kad kompensuosime daugiau naujų vaistų, neišspręs esminių problemų ir neatsakys, pavyzdžiui, kodėl Lietuvos gyventojai dažniau nei kitur serga tam tikrų lokacijų vėžiu. Tik išsiaiškinę tikrąsias sergamumo ir mirtingumo priežastis, galėsime iš pagrindų spręsti problemas. Todėl, manau, kad vėžys yra ir mokslo variklis, progreso priežastis, dėl kurios daugybė genialių protų pasuko į onkologiją“, – sako NVI vadovė.

Apie pagarbą medicinos darbuotojams, genetikos ir epigenetikos skirtumus ir žavesį, tarptautines patirtis ir gebėjimą įsiklausyti į savo kūną – pokalbis su profesore S. Jarmalaite.

Neseniai socialinėje paskyroje pasidalinote nespalvotais kadrais iš studijų laikų laboratorijos, greta prirašydama, kad „keitėsi tik mėgintuvėlių dydis, o turinys ir tikslas – tas pats“. Papasakokite, kas lėmė Jūsų susidomėjimą genetika?

Mano dukra sako būsianti teismo medicinos ekspertė, ir visi kelia antakius – kas čia per specialybė? Panašiai jaučiausi ir aš, pranešusi sprendimą tapti genetike. Anuomet šis žodis asocijavosi nebent su ypatingomis T. Lysenko kukurūzų veislėmis, kuriomis buvo užsėti sovietiniai laukai. O mane genetika sužavėjo perskaičius N. Dubinino knygą „Genetika ir žmogus“, kurioje autorius rašė, kaip genai lemia mūsų sveikatą, elgseną, gyvenimo pasirinkimus. Neseniai susiradau šią knygą, bet bijau skaityti, kad nenusivilčiau – ką ten tokio radau anuomet (juokiasi).

Mane genetika sužavėjo perskaičius N. Dubinino knygą „Genetika ir žmogus“, kurioje autorius rašė, kaip genai lemia mūsų sveikatą, elgseną, gyvenimo pasirinkimus.

Tada peržiūrėjusi studijų programas sužinojau, kad genetiką galiu studijuoti Medicinos fakultete arba Gamtos mokslų fakultete, kuriame programa susiaurėja jau nuo 2-3 kurso. Pasirinkau pastarąjį variantą ir pirmus kursus mokiausi lotyniškus augalų bei paukščių pavadinimus. Ir šiandien žinau, ką reiškia Grus grus (lot. – pilkoji gervė) ar Bubo bubo (lot. – didysis apuokas) (šypsosi).

Ar universitetas pateisino knygos sukeltus lūkesčius? 

Niekur nebuvo taip, kaip tikėjausi. Tačiau kai kažko stinga, susikuriu pati. Įstojusi aukščiausiais balais iškart galėjau rinktis specializaciją. Sakau – žmogaus genetika. O man atkerta, kad fakultete tokios krypties nėra. Bet atsirado. Dirbdama su chromosomomis vėl sakiau, kad DNR lygyje daug įdomiau, mums reikia molekulinės genetikos. Atsirado ir tai. Aš iš gyvenimo nieko neprašau – jei kažko nėra, kuriu pati. Pritrūkus žinių Lietuvoje, išvykau į užsienį, ten mokiausi sekvenavimo paslapčių. 2000 ir 2003 m. stažavausi Suomijos darbo aplinkos tyrimų institute (Finnish Institute of Occupational Health) molekulinės vėžio biologijos ir epidemiologijos srityse.

„Prašau pacientų kovoti už savo gyvybę, nebūti abejingais“, – sako prof. S. Jarmalaitė.

Ar užsienyje mokslo žolė buvo žalesnė?

Tikrai, ne. Išvažiavau įdomiu metu, kai pradėtas sekvenuoti žmogaus genomas. Pas mus, Lietuvoje, DNR sekoskaita vykdyta rankiniu F. Sangerio metodu, kai gaunami įvairaus ilgio fragmentai, kurie baigiasi skirtingais dideoksinukleotidais. Kiekvienas dideoksinukleotidų tipas žymimas radioaktyvia ar fluorescentine žyme, ir po sekoskaitos reakcijos produktas frakcionuojamas elektroforetiniame lauke. Po ilgo darbo skaičiuoji tuos brūkšniukus – citozinas, guaninas… Girdėjau, kad Suomijoje tai automatizuota ir laiku atsidūriau prie tų pirmųjų automatizuotų aparatų – kadangi tais metais pradėta sekvenuoti žmogaus genomas ir reikėjo naujų technologijų – šis lūžis vyko mano akyse. Vos išmokau dirbti minėtu aparatu su dideliais stiklais (vieną, didelei mano gėdai, sudaužiau), jis pasikeitė į uždarą kapiliarinę sistemą. Instrumentai keitėsi triskart per metus, o aš buvau ta, kuri labiausiai norėjo visko išmokti. Todėl likau jų generacijų prižiūrėtoja, ėjau nuo vieno aparato prie kito, kol sistema tapo paprasta ir tereikėjo spausti mygtukus. Tada atvyko mano doktorantės, tęsėme tyrimus, tokį aparatą turime ir Lietuvoje.

Vėliau mano dėmesį patraukė epigenetika – jauna disciplina, tyrinėjanti genų raišką. Tai daug lankstesnis ir sudėtingesnis mokslas apie DNR ir baltymų, supančių DNR molekulę, modifikacijas. Buvau atsakinga už jos tyrimų įdiegimą. Sėdėdavome tarp katalogų, storų knygų, supirkome DNR analizei reikalingas priemones ir sistemas. Šiandien visa tai jau telpa viename mėgintuvėlyje. Grįžusi į Lietuvą, visa tai pritaikiau ir čia. Niekur nieko negavau ant lėkštutės, bet nuo to man tik smagiau, mėgstu naujoves.

Ar genetikos progresas vis dar toks pat greitas?

Greitis panašus, ši epocha mane labai džiugina – nesigailiu dėl studijų pasirinkimo. Iš pradžių vystėsi technologijos, nusekvenuotas genomas ir viltasi, kad staiga magiškai sužinosime, kodėl žmonės serga. Stebuklas neįvyko. Tada pradėti sekvenuoti klinikiniai sergančiųjų mėginiai – genetika pasuko į kliniką. Kartu nusekiau ir aš. Dabar kalbame apie personalizuotą mediciną, į taikinius nukreiptą vaistų kūrimą, genetiniai žymenys leidžia tikslinti diagnozę, nustatyti, kokio tipo yra vėžys ir ar jis bus imlus gydymui – genetika tapo taikomąja, naudinga žmogui. Tokia, kokią ją ir įsivaizdavau būdama maža.

Vėžys yra genetiškai unikaliausia liga. Kitos genetinės ligos vadinamos monogeninėmis (vieno geno klaida), o vėžys – poligeninė, sudėtinga, daugelio mutacijų liga. Pasukusi į epigenetiką supratau, kad šie pokyčiai lemia dar daugiau – ne tik vėžį, bet ir psichikos, imuniteto ligas ir pan. Atsivėrė platesnės erdvės, ir viliuosi sulaukti laiko, kai ir epigenetika ateis į kliniką.

Kai supranti, kad žinios nedūla lentynose, o yra praktiškai naudojamos, darbe jauti prasmę.

Su liga nesusidūręs žmogus vėžį suvokia vienaip, sergantis dar kitaip, o Jūs apskritai šią ligą narstote itin smulkiai. Kaip Jūs suvokiate onkologinę ligą?

Man labiausiai priimtinas R. A. Weinbergo apibrėžimas – vėžys yra sudėtingų molekulinių pokyčių seka, kuri paveikia visą organizmą. Bet kartu vėžys yra ir mokslo variklis, progreso priežastis, dėl kurios daugybė genialių protų pasuko į onkologiją. Vėžio suvokimo, aiškinimosi ir ligos kontrolės evoliucija neatsiejama nuo daugybės sričių mokslininkų susitelkimo. Aš vėžį suprantu kaip sudėtingą ligą, kuri reikalauja aukščiausio žinių lygio. Greta to aš turiu daug empatijos ir man svarbu būti naudinga pacientams. Kai supranti, kad žinios nedūla lentynose, o yra praktiškai naudojamos, darbe jauti prasmę. Gydytojai vėžį traktuoja vienaip – dėmesį kreipia į simptomatiką, o aš į jį „žiūriu“ tarsi iš vidaus. Labai įdomu, kai tokie požiūriai ir žinios susitinka, pavyzdžiui, per disertacijų gynimą.
Akis atvėrė ir dabar studijuojama sveikatos politika. Dideli pokyčiai šioje srityje galimi tik sujungus mokslininkų, gydytojų ir politikų pastangas. Kartais geros idėjos nepritaikomos praktiškai, nes pritrūksta įstatymų priėmėjų, vadybininkų įsikišimo.

Butauto Barausko nuotr.

Šiandien gydymui jau pritaikyta daug gerų idėjų, tačiau visuomenė ne visada jomis pasinaudoja. Iliustratyvus pavyzdys – itin žemas prevencinių programų aktyvumas. Kaip manote, kodėl?

Visuomenei nereikia numesti žinių, žmonės turi patys domėtis ir praktikoje pritaikyti jau patikrintą informaciją apie sveiką gyvenseną, rizikos faktorius. Labai gerai, kai apie ligą kalba ja sergantys ar pasveikę žmonės, nes jie yra geriausi ligos ambasadoriai. Mes, mokslininkai, turime teikti mokslinę informaciją, o visuomenei reikia įdėti šiek tiek pastangų ir tai pasiimti. Kodėl mane, mažą vaiką, sudomino N. Dubinino knyga? Pusės, ką perskaičiau, tada nesupratau, bet tai skatino domėtis. Norėtųsi, kad tas visuomenės švietimas nebūtų priverstinis ir padėtas „ant lėkštutės“.

Veikiausiai švietimo dar stinga ir apskritai kovojant su mitais apie onkologines ligas?

Mirties ar diagnozės baimė yra natūralus, pagrindžiamas jausmas, visgi daugiausiai bėdų kelia nepasitikėjimas medikais, jų patarimais ir pasukimas alternatyvaus gydymo link. Gydytojas paskyrė daug metų ir bemiegių naktų tam, kad šiandien galėtų rūpintis pacientais ir suteikti jiems moderniausią, moksliškai pagrįstą gydymą. Visa tai nurašyti yra neišmintinga. Mane be galo liūdina nepagarba ar nepasitikėjimas medikais – aš pati nuėjusi pas šeimos gydytoją palieku savo diplomus už durų. Esu kaip vaikas, kuris savo sveikatą atiduoda į specialisto rankas ir tiki jo sprendimais. Dar daugiau, pasitikėjimas medikais įdarbina ir epigenetiką – pozityvių emocijų hormonai ir signalinės molekulės turi didelę galią. Todėl gal reikia liautis sakius, kad medikai teikia paslaugą – atkurti sveikatą (ypač kai kalbame apie onkologinę ligą) yra daugiau nei pakeisti automobilio ratą.

Tęsiant mintį, papasakokite daugiau apie savo kolegas…

Atėjusi dirbti į NVI pasakiau, kad man kolegos yra tarsi šeimos nariai, tad į širdį įleidau tūkstantį naujų žmonių (red. past.: tiek darbuotojų dirba NVI). Reguliariai darau turus po ligoninę, man įdomu, kuo gyvena ši įstaiga, ir neketinu vadovauti tik iš kabineto. Kolegos juokėsi, kad esu pirma vadovė, kuri apsilankė visuose užkaboriuose, bet kaip kitaip rasi, pavyzdžiui, senas lyginimo lentas ir suprasi, kur dar reikia padirbėti?

Pagarba ir meilė medikams mane lydėjo nuo mokslinės karjeros pradžios, nes dirbau su klinikiniais mėginiais. Šie jausmai tik stiprėja iš arti matant, koks sunkus ir nepakankamai apmokamas jų darbas. Dedu visas pastangas, kad medicinos darbuotojų atlyginimai augtų, ir nesutinku su nuomone, kad jauni daktarai ir neturi daug uždirbti. Tam, kad medikas galėtų visą save atiduoti darbui, jis privalo turėti kokybišką gerbūvį, poilsį. Tam, kad gydytojas „atstovėtų“ penkias, aštuonias ir daugiau valandų operacinėje, o po to dar šypsodamasis nueitų pasikalbėti su pacientu, jis turi jaustis vertinamas visomis prasmėmis. Dirbdama kasdien įsitikinu šių žmonių tvirtybe ir šviesumu.

Džiaugiuosi, kad mane, atėjusią iš akademinės aplinkos, institute šiltai priėmė. Tradiciškai NVI vadovavo klinicistai. Tuo metu COVID-19 pandemija, tiesą sakant, man pačiai leido įvertinti savo įgūdžius – izoliuoti iš pradžių dar mistišką virusą padėjo ir vadybiniai sugebėjimai, ir mikrobiologijos bei genetikos žinios. Aš buvau įpratusi dirbti su nematomais dalykais ir suvokiau jų grėsmę. Visi susivienijome, pasitikėjome vieni kitais ir jautėme didelę atsakomybę prieš mūsų pacientus. Ir mums pavyko.

Paminėjote žemus atlyginimus, kokių dar iššūkių yra šiame darbe? Ką norėtumėte keisti?

Sprendimai dėl gydymo, paslaugų prieinamumo turi būti priimami nacionaliniu mastu. NVI nėra vienas unikalus darinys, galintis išspręsti vėžio problemą Lietuvoje. Onkologijoje, manau, reikėtų daugiau vadybos. Paprastas pavyzdys – ankstyvos diagnostikos programos daugelį metų veikė ne taip, kaip įrodyta moksliniais metodais. Jos turi būti valdomos centralizuotai, o ne „iš apačios“. Sugaišome daug brangaus laiko. Esu įsitikinusi, kad NVI (o ne daugiaprofilinės ligoninės) galėtų ir turėtų rengti metodikas, gaires, atstovauti šaliai vėžio kontrolės klausimais.

Prof. S. Jarmalaitė su tėvais Angele ir Algirdu Jarmalomis. Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje su vėžio liga gyvena 100 tūkst. žmonių. Tai teigiama statistika, po kuria slepiasi žinia, kad vis daugiau žmonių dėl ankstyvos diagnostikos ir sėkmingo gydymo gali ilgai visaverčiai gyventi. Visgi šalies mirštamumo nuo vėžio rodikliai dideli. Kodėl?

Atsakysiu konkrečiu pavyzdžiu. Štai Lietuva pagal sergamumą inkstų vėžiu pasaulyje yra antroje vietoje, pagal mirštamumą nuo šios ligos pirma. Kai pirmąkart išgirdau šią žinią, pradėjau domėtis, kas šioje srityje padaryta, ir nustebau – nebuvo nei epidemiologinių, biologinių ar klinikinių tyrimų, paveldimo vėžio registro, neorganizuotos darbo grupės, skirtos šiai konkrečiai problemai. NVI pradėjome naują problemų sprendimo formatą – įsteigėme Onkologų klubą, kuriame prie vieno stalo diskusijai sukviečiame medikus, sveikatos politikus, pacientus ar VLK atstovus. Priešpaskutiniame susitikime analizavome krūties vėžio mirštamumo statistiką – stebime, kad yra gana daug mirčių nuo šios ligos, ji vėlai diagnozuojama. Būtina ieškoti šios situacijos priežasčių, nes tik taip galima sukurti veikiantį, efektyvų planą. Čia išlenda mano mokslininkės prigimtis – esu įpratusi viską lipdyti nuosekliai, ant tvirto pagrindo. Tai, kad kompensuosime daugiau naujų vaistų, neišspręs problemos ir neatsakys, kodėl viena liga serga didesnė populiacijos dalis. Gal išsiaiškinę priežastis galėsime nesusirgti?

Išmokime klausytis savo kūno. Sustokime darbų gausoje, išgirskime, ką sako organizmas.

Tad kokią žinią galime siųsti krūties vėžio pacientėms? Ar Jūsų minėta priežasčių paieška jau duoda vaisių?

Jau senokai veikia krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, pagal kurią moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai) kartą per 2 metus gali būti atliekamas mamografinis tyrimas. Dabar jau galime pasidžiaugti naujais, tiksliais, skaitmeniniais mamografais. Reikia apmokyti kuo daugiau šalies medikų, kad šie mokėtų tinkamai „skaityti“ šių aparatų duomenis, kad nereikėtų visoms moterims suvažiuoti į vieną ar du centrus. Šis segmentas taip pat tvarkomas.

Aptikus ligą daug pastangų dedama į moters švietimą, kaip gyventi su liga. Labai svarbu, kad moteris nesijaustų vieniša, palikta. Opi problema, kad daugeliui susirgusių jaunų moterų būdinga šeiminė ligos (BRCA teigiamas) forma. Paveldima liga gali būti agresyvesnė. Liūdina, jog tik pranešus jaunai moteriai krūties vėžio diagnozę, pradeda lįsti informacija, kad jos mama, teta mirė nuo krūties vėžio, bet apie genetinį testavimą nebuvo pagalvota.

Kai nustatoma vėlyva ligos stadija, išgyvenamumo rodikliai prasti. Užsienyje III–IV stadijos pacienčių penkerių metų išgyvenamumo rodikliai yra daug aukštesni. Priežastis – pas mus tik dabar registruojami nauji vaistai, tik dabar „ateina“ molekulinis subtipavimas, personalizuotas požiūris. Puiku, kad proveržis vyksta, galime drąsiau jaustis. Krūties vėžys yra gana optimistiškai nuteikianti liga, nes turime vis daugiau būdų padėti pacientėms. Asmeniškai pažįstu daugybę puikių moterų, kurios ir sirgdamos gyvena įprastą kokybišką gyvenimą.

Man labiausiai širdį skauda dėl jaunų moterų ir būsiu nepopuliari – jei baiminiesi onkologinės ligos, bėk ieškoti pagalbos. Kalbink visus, kuriuos pažįsti, skambink ir nedelsdama kreipkis į gydytoją. Nekalbu apie prioritetus skirtingiems pacientams, bet prašau pacientų kovoti už savo gyvybę, nebūti abejingais. Kuo anksčiau išgirsta diagnozė, tuo geresni gydymo rezultatai. Džiaugiuosi, kad moterys jau žino, kada joms reikalingas genetinis testas, ir jį pasidaro.

O Jūs pati ar periodiškai tikrinatės sveikatą?

Sąžiningai dalyvauju programose ir kitus raginu tai daryti. Jei šeimos gydytojas toli ir vis ieškau pasiteisinimų, kodėl negaliu nuvykti – persirašau arčiau. Reikia neleisti sau aptingti, susikurti rutiną rūpintis savimi. Rūpintis tada, kai dar esame sveiki. Neikite pas gydytoją tik tada, kai jau viską skauda ir sunku paeiti. Išmokime klausytis savo kūno. Sustokime darbų gausoje, išgirskime, ką sako organizmas. Moterys apskritai turi nuojautą ir blogus, subtilius ligos ženklus pastebi anksčiau nei skausmą ar guzą. Aš save geriausiai girdžiu bėgiodama, būdama gamtoje, gal kitiems reikia kitos veiklos ar hobių, bet galvą išvalyti būtina. Nutildę kasdienes mintis rasite ne tik ligos ženklų, bet ir mažuosius savo stebuklus – talentus, stiprybes, tikėjimą ir viltį.

Ačiū už pokalbį!

Tekstas: Giedrės Petkevičės