Krūtų chirurgė D. Gudavičienė: kartais moterys  neigia ligą, nors galėtų sau padėti daug anksčiau

Daugiau nei 90 proc. krūties vėžiu susirgusių moterų pasveiksta, jei liga diagnozuojama ankstyvų stadijų. Tokius rodiklius pasiekti padeda ne tik krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, bet ir didelis moterų sąmoningumas.

Tad apie šias prevencines diagnostikos programas kalbamės su Nacionalinio vėžio instituto krūtų chirurge Daiva Gudavičiene.

Viešojoje erdvėje nuolat figūruoja frazė, kad laiku diagnozuotas krūties vėžys – išgydomas. Pakalbėkime apie tą laiko fenomeną, nes kartais šioje frazėje tarsi paslėptas kaltinimas moteriai, iki tol nesirūpinusiai savimi. Kiek svertų įveikti šią ligą yra jos rankose? Kaip „nepavėluoti“?

Kuo mažesni, ankstyvesni pakitimai nustatomi, tuo ne toks agresyvus gydymas reikalingas, o gydymo rezultatai būna geresni. Pavyzdžiui, gydant nulinės stadijos, neinvazyvų krūties vėžį, apskritai nereikia chemoterapijos. Nulinės ir pirmos stadijos krūties vėžio ligonių 5 metų išgyvenamumas artimas 100 procentų. Įprastai krūties vėžio diagnostika neturėtų užtrukti daugiau nei 4 savaites. Tiek, kartais truputį daugiau laiko reikia, kad būtų atlikti visi reikalingi tyrimai. Kartais, esant neaiškiai situacijai, papildomų tyrimų gali paskirti daugiadisciplinė komisija. Dėl šių kelių dienų nerimauti nereikia. Sprendžiant, koks gydymas reikalingas, nuo ko jį pradėti, labai svarbu, kad pacientė būtų gerai ištirta, kad žinotume pradinį tašką – kokia ligos stadija, ar ji neišplitusi. Jei yra išplitusi – kur ir kiek – pagal tai galėsime vertinti gydymo efektą.

Vis dėlto stebina, kad šiais laikais, kai tiek kalbame apie profilaktiką, kreipiasi moterys, kurių pažeidimai akivaizdūs: augliai matyti per drabužius, atsiveria šlapiuojančios, nemalonų kvapą skleidžiančios žaizdos. Neretai žmonės tiesiog bijo išgirsti diagnozę, bijo gydymo. Sako, jog neturi laiko, nes reikia pasirūpinti kitais, neišleidžia iš darbo ir panašiai. Kartais žmonės tiesiog neigia ligą. Iš pradžių tai normali apsauginė reakcija, bet ji neturi užtrukti. Jei pacientai kreipiasi, kai liga išplitusi, kai yra metastazių (vėžio židinių kituose organuose), gydymo rezultatai būna prastesni. Tada galime ligą pristabdyti, bet nesitikime jos išgydyti.

„Savo sveikata turime rūpintis patys“, – primena krūtų chirurgė D. Gudavičienė. Asmeninio albumo nuotr.

Gąsdina įsitraukimo į prevencines programas statistika. Regis, krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa veikia jau 15 metų, bet Europoje vis dar atrodome itin prastai (ypač dėl mirtingumo rodiklių)?

Lietuva pasiekė geriausių rezultatų, kokių galime pasiekti turėdami nekoordinuotas profilaktines programas. Toks modelis, kai programos vyksta be centralizuoto koordinavimo, vadinamas oportunistiniu. Šalyse, kur pasitikrina daugiau nei 80 proc. tikslinės populiacijos, taikomas centralizuotas modelis. Tai reiškia, kad programos kontroliuojamos, valdomos iš koordinavimo centro. Lietuvoje tokio modelio vis dar neturime, o jei siekiame aktyviau dalyvauti prevencinėse programose, jis būtinas.

Šiuo metu mūsų šalyje viskas vyksta taip: kai kurie šeimos gydytojai pasiūlo pasitikrinti, kai kurie žmonės perskaito, išgirsta, jog yra tokios programos, paprašo šeimos gydytojo, kad juos nukreiptų. Informuojame per radiją, televiziją, darome renginius, skelbiame informaciją portaluose. Bet nežinome tikslių rezultatų, t. y. kiek dėl prevencinių programų sumažėjo mirtingumas nuo vėžio, o tai yra pagrindinis jų uždavinys. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje kuriami koordinavimo centrai. Jie automatiškai išsiųstų kvietimus visiems, kuriems laikas pasitikrinti pagal programą, į šiuos centrus suplauktų duomenys, kiek žmonių pasitikrino, kokie rezultatai ir tolesni veiksmai. Tada tiksliai žinotume, kaip veikia prevencinės programos, ar jos apsimoka valstybei, kurias grandis reikia tobulinti.

Tad krūtis reguliariai tikrintis rekomenduočiau jau nuo 35 metų.

Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa skirta moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai), kurioms kartą per dvejus metus gali būti atliekamas mamografinis tyrimas. Ar žemesnioji amžiaus riba yra rodiklis, kada jau dera tikrintis? Ar tai patvirtina ir Jūsų pacienčių amžius?

Programos orientuotos į sergamumo piką, tačiau krūties vėžiu serga ir jaunos moterys. Šiemet buvo gydyta ne viena dvidešimt kelerių metų pacientė, o nuo 35 metų krūties vėžys nėra labai retas susirgimas.

Ypač dažnai suserga jaunos moterys, kurioms nustatytos genetinės mutacijos, susijusios su dažnesniu sergamumu krūties vėžiu. Tad krūtis reguliariai tikrintis rekomenduočiau jau nuo 35 metų. Optimalų patikros būdą lemia krūties audinio struktūra. Jeigu pacientė jauna, jei krūtyje vyrauja liaukinis audinys, dažniausiai pakanka echoskopijos – šis tyrimas krūtims visiškai nekenkia. Jei krūtys didelės, jose daug riebalinio audinio, mamografija gali būti informatyvesnė, tačiau reikia nepamiršti apie jos metu gaunamą apšvitą.

Aktyviau tikrintis rekomenduojama moterims, kurių šeimose buvo artimų giminaičių, sirgusių krūties vėžiu. Jei yra didelė krūties vėžio rizikai dėl nustatytų mutacijų ar vaikystėje taikyto spindulinio gydymo, į tyrimo planą įtraukiamas ir krūtų magnetinis rezonansas.

Progresas diagnozuojant ir gydant krūties vėžį – didžiulis. Ievos Budzeikaitės nuotr.

Krūties vėžio diagnozė – sukrėtimas kiekvienai, ją išgirdusiai. Visgi ji vienaip skamba pacientei, kitaip – visą informacinį paveikslą ir daug žinių, konteksto turinčiam onkologui. Kaip Jūs, turėdama tiek patirties, vertinate šią onkologinę ligą?

Tai rimta liga, tarp jaunesnio amžiaus moterų krūties vėžys – pagrindinė mirštamumo nuo onkologinių susirgimų priežastis.

Krūties vėžys – labai heterogeniška liga, t. y. po šia diagnoze slypi įvairaus agresyvumo, skirtingos eigos variantai: yra mažiau agresyvus, hormonams jautrus krūties vėžys, yra trejopai neigiamas krūties vėžys, kurį galima paveikti tik chemoterapija, nes jis nejautrus hormonams, jo neveiktų biologinė terapija, yra krūties vėžys su išreikštais HER2 receptoriais, kuris sėkmingai gydomas taikant biologinę terapiją. Progresas diagnozuojant ir gydant krūties vėžį – didžiulis.

Visuomenei sužinojus apie genetiškai paveldimą krūties vėžį, atliekamos profilaktinės operacijos, t. y. jei moteriai nustatytos tam tikros mutacijos, susijusios su didele tikimybe susirgti krūties vėžiu (pvz., BRCA1 mutacija susijusi su 60–80 proc. tikimybe susirgti krūties vėžiu), nesant vėžio, pašalinama krūties liauka ir atliekama vienmomentė rekonstrukcija implantu. Tai būdas išvengti krūties vėžio – tokia operacija šios ligos riziką sumažina net 95 proc. Taip pat labai džiaugiamės tuo, kad galime pasiūlyti pacientėms krūties rekonstrukcijos galimybę – tiek atidėtos, tiek vienmomentės, kai krūtis iškart atkuriama ją šalinant dėl krūties vėžio.

Gydytoja, o kaip dėl rekonstrukcinės chirurgijos – ar šioje srityje dar esama nusistatymų ir baimių?

Įsitikinimai medicinoje keičiami sunkiai, bet nusistatymas, kad rekonstrukcija nebūtina ar pavojinga, jau baigia praeiti. Viena vertus, rekonstrukcija tikrai nėra būtina. Kai kurios moterys nenori krūties rekonstrukcijos ar tokia operacija negalima dėl gretutinių ligų. Bet rekonstrukcija turi būti galima, jei pacientė to pageidauja ir jei nėra medicininių kontraindikacijų.

Apie galimybę atkurti krūtį ar ištaisyti po gydymo esančius trūkumus (kartais moterys skundžiasi asimetrija ar odos nelygumais ir po tausojančių operacijų) pacientės turi išgirsti prieš pradedant gydymą, prieš operaciją.

Forumuose daugelis moterų nuogąstauja, kad krūties rekonstrukcija gali trukdyti tiesioginiam gydymui, kad reikia penkerius metus palaukti. Kiek čia tiesos?

Moksliškai įrodyta, kad vienmomentė rekonstrukcija nepablogina, nekeičia pacienčių gydymo ir išgyvenamumo rezultatų. Vis dėlto gyvenimo kokybė skiriasi. Svarbu pabrėžti, jog rekonstrukcija, ypač autologiniais lopais, yra didelė operacija, ir žaizdos gali gyti ilgiau nei po mastektomijos be rekonstrukcijos. Tai aktualu moterims, kurioms po operacijos planuojama chemoterapija. Paskelbtais duomenimis, pacientėms, kurioms atlikta rekonstrukcija, pooperacinė chemoterapija buvo pradėta 3–5 dienomis vėliau nei toms, kurioms rekonstrukcija nebuvo atlikta, ir tai neturėjo įtakos nei gydymo rezultatams, nei laikotarpiui be ligos atkryčio, nei išgyvenamumui.

Patikėkite, mes čia žinome daugybę sėkmingų ir laimingų istorijų, labai daug gerų akimirkų.

Kartais, jei yra didelė rizika, kad liga gali atsinaujinti, patariama neskubėti su vienmomente rekonstrukcija, palaukti bent 1–2 metus. Pirmi dveji metai po pažengusio krūties vėžio gydymo yra patys pavojingiausi, nes liga gali atsinaujinti. Kartais vyresnio amžiaus moterims arba turinčioms gretutinių ligų, sunkiau ištveriančių chemoterapiją, nerekomenduojama atlikti vienmomentės rekonstrukcijos iškart po chemoterapijos. Tiesiog verta leisti organizmui atsistatyti.

Informacijos apie rizikos veiksnius daug, gydymo galimybės vis gerėja, tačiau daugelis vis vien labai bijo patekti į onkologinę gydymo įstaigą. Kas, Jūsų manymu, svarbiau už šią baimę?

Savo sveikata turime rūpintis patys. Kitais galėsime pasirūpinti tik pačios būdamos sveikos. Norėčiau, kad požiūris į Nacionalinį vėžio institutą būtų mažiau stigmatizuotas ir depresyvus. Patikėkite, mes čia žinome daugybę sėkmingų ir laimingų istorijų, labai daug gerų akimirkų. Gyvenimas tęsiasi ir čia pakliuvus, o po sėkmingo gydymo jis gali būti visavertis, tik dar labiau nušvitęs, nes vertinama kiekviena brangi šio gyvenimo akimirka. Onkologų bijoti tikrai nereikia. Šių dienų onkologinis ligonis neretai atrodo visai kitaip, nei piešia mūsų vaizduotė. Deja, medicina nėra visagalė. Būna, kad liga progresuoja, būna, kad gydymas neveikia. Bet krūties vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės sparčiai plečiasi, evoliucionuoja.

Kokia gydytoja esate? Ar pavyksta išlaikyti distanciją tarp savęs ir pacienčių?

Esu paprastas žmogus. Stengiuosi suprasti kiekvieną, kuris į mane kreipiasi, jo baimes, pasirinkimo motyvus. Mėginu kalbėtis, paaiškinti. Ne visada pacientai išgirsta gydytoją. Būna tokių, kurie ateina su išankstinėmis nuostatomis apie įvairius gydymo metodus, prisiskaitę pasakojimų forumuose, prisirankioję nuogirdų iš pažįstamų. Bandau suvokti, ko žmonės tikisi, dėl ko jaudinasi.

Žinoma, pacientų istorijos paliečia. Stengiuosi išlaikyti distanciją tarp savęs ir paciento, bet ne visuomet pavyksta. Esu operavusi labai gerų savo draugių, su kitomis tapome bičiulėmis po operacijos. Ateina daug nuostabių asmenybių, su kuriomis neįmanoma nesusidraugauti. Tai labai sudėtinga, atsiranda daug emocijų, sunkiau spręsti šaltu protu. Visgi yra auksinė chirurgijos taisyklė – neoperuoti artimųjų, šeimos narių – ne šiaip sau ji sugalvota.

Neklausiu pacienčių apie jų asmeninį gyvenimą, bet kai kurie žmonės sugeba atsiverti itin greitai ir netikėtai. Kartais tai būna svarbu renkantis gydymą, ypač jei moterys ketina atsisakyti gydymo, nes bijo prarasti plaukus, kitos nesutinka šalinti krūties, kai tokia operacija būtina. Motyvai patys įvairiausi. Vienos slepia nuo vaikų, tėvų, bijo prarasti vyrus, netekti darbo. Mane visuomet stebina, jog daug rečiau moterys mini baimę, kad liga progresuos. Manau, gydytojas onkologas turi padėti pacientui susiorientuoti, susidėlioti prioritetus: plaukai nebūtinai prarandami per chemoterapiją (yra šaldantys, leidžiantys išsaugoti plaukus šalmai, perukai, galvos dangalai), krūtis gali būti atkuriama chirurgiškai. Tikrai yra būdų, kaip išspręsti didžiąją dalį problemų. Galime pasiūlyti puikių sprendimų, net esant kebliausioms situacijoms.

Ačiū už pokalbį!

Tekstas: Giedrės Petkevičės