Tema, kuria viešai nekalbama: kaip atkurti kokybiškus seksualinius santykius susirgus vėžiu

Išgirdus onkologinės ligos diagnozę, pirmiausia visa energija nukreipiama į tai, kaip ją įveikti. Tuo metu dar negalvojama, kaip vėžys pakeis kasdienybę, tačiau iš tiesų gydymas paveikia visus gyvenimo aspektus, taip pat ir seksualinę sritį. Nors ši tema daug metų buvo tabu, šiandien tiek specialistai, tiek pačios moterys apie tai kalba gerokai atviriau. O pradėjus kalbėti randamos išeitys iš, atrodytų, beviltiškų situacijų – daugeliu atvejų susigrąžinti visavertį intymumą įmanoma, tik reikia šiek tiek kantrybės, laiko ir žinių.

Ką reikia žinoti apie šalutinius gydymo poveikius

Pasak ginekologės Ramintos Baušytės, onkologinės ligos gydymas seksualinį poros gyvenimą paliečia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Pavyzdžiui, lytinius santykius apsunkina skausmingi randai po operacijos, kūno proporcijų pokyčiai. Neretai kartu su krūtimi šalinami ir pažasties limfmazgiai, dėl to tampa sunkiau pakelti ranką, nusirengti. Taip pat dėl gydymo gali atsirasti makšties sausumas, diskomfortas lytinių santykių metu, sumažėti lytinis potraukis ar pojūčiai. O ką jau kalbėti apie pykinimą, vėmimą, silpnumą, irzlumą, nuotaikų kaitą, svorio pokyčius, plaukų nuslinkimą, burnos opas, padažnėjusias infekcijas – visa tai vėlgi slopina norą gyventi lytinį gyvenimą.

„Remiantis įvairiais tyrimais, iki 90 proc. moterų, besigydančių onkologinę ligą, skundžiasi simptomais, bloginančiais seksualinio gyvenimo kokybę. Juolab kad krūties vėžiu moterys paprastai suserga apie 50-uosius gyvenimo metus, kai jau pasireiškia menopauzės simptomai. Onkologinės ligos gydymas juos dar labiau užaštrina. Taip pat moterys labai skausmingai priima vienos ar abiejų krūtų netekimą. Nuo seniausių laikų krūtys – vienas iš svarbiausių moteriškumo simbolių, tad jų praradimas tapatinamas apskritai su moteriškumo išblėsimu“, – teigė specialistė.

Deja, dažnai apie tai moterys su savo partneriais nekalba, pradeda jų vengti. Pastarieji mano, kad jų antrosios pusės nebenori su jais gyventi lytinio gyvenimo, jaučiasi palikti už borto. Susidaro uždaras ratas, neigiamai veikiantis poros santykius. Ši tylos siena, pašnekovės nuomone, kyla dėl to, kad mūsų visuomenėje apskritai nebuvo normalu kalbėti apie lytinį gyvenimą, o ypač sergant tokia sunkia liga.

Tiek vėžiu sergantys asmenys, jų artimieji, tiek medikai susitelkdavo tik į patį gydymo procesą ir jo rezultatą, todėl moterys neturėdavo net su kuo pasikalbėti apie savo būseną šeimoje. O klausimų ir problemų šioje srityje tikrai daug: onkologinės ligonės jaučiasi nepatrauklios savo partneriams, bijo skausmo lytinių santykių metu, nerimauja, kad dėl to partneris gali nesmagiai pasijusti, neretai netgi baiminasi jam pasakyti, kaip jaučiasi. Tuo tarpu vyrai nedrįsta inicijuoti lytinių santykių, nes būgštauja ir nežino, kaip apskritai kalbėti šia tema, kaip elgtis intymumo akimirkomis.

„Tačiau tikrai vyrams nėra nemalonu žiūrėti į ligos paliestą mylimosios kūną“, – ramina moteris gydytoja ginekologė R. Baušytė. Pauliaus Kazlausko nuotr.

Sprendimai, galintys padėti mylintis

Dažnai moterys įsivaizduoja, kad pasekmės, kurias jos kenčia, yra negrįžtamos, – taip bus visą likusį gyvenimą ir nieko čia nepakeisi. Iš tiesų padaryti galima labai daug.

„Mes, specialistai, pirmiausia akcentuojame, jog reikia kalbėtis su savo partneriu apie tai, kaip jaučiatės, kas jus skaudina, kas yra nemalonu. Partneris taip pat turėtų pasakyti, ką jis jaučia. Dažnai vyrai prisipažįsta norintys turėti lytinių santykių su savo žmona ar drauge, bet jiems nedrąsu, baisu ją sužeisti. Tačiau tikrai jiems nėra nemalonu žiūrėti į ligos paliestą mylimosios kūną. Taigi moteris dėl savo kūno pokyčių neturėtų jaustis nepatogiai. Be to, svarbu suvokti, kad lytiniai santykiai nėra tik lytinis aktas. Tai ir masažas, ir bučiniai, ir apsikabinimai. Derėtų nesigėdyti išbandyti įvairias sekso pozas bei sekso rūšis ir atsirinkti tai, kas kiekvienai porai labiausiai tinka. Taip pat – skirti daugiau laiko vienas kitam, galbūt surengti romantišką išvyką ar kelionę, pažiūrėti erotinį filmą, prisiminti ankstesnius svaigius potyrius.

Jeigu stipriai skauda randus, būtina pasakyti partneriui, kur peršti, o kur galima liesti, paieškoti naujų erogeninių zonų, lytinių santykių metu naudoti vibratorius, kitas papildomas priemones. Jei makštis dėl gydymo labai sausa, galima naudoti įvairius makšties drėkiklius (gelius, žvakutes), lubrikantus, o jei šie nepadeda – išeitis gali būti hialurono rūgšties preparatais ir trombocitais papildytos plazmos injekcijos (vadinamosios PRP, plazmofilingo procedūros), lazerinės procedūros. Tik būtina atkreipti dėmesį, kad sergant krūties vėžiu negalima naudoti preparatų su estrogenais“, – patarė R. Baušytė.

Jeigu seksualiniams santykiams itin svarbi krūtinė, išeitis yra. Pasak ginekologės, krūtų rekonstrukcijos operacijos šiandien tikrai toli pažengusios, kartais atliekamos net ir per tos pačios krūties šalinimo procedūrą.

Visus šiuos būdus pirmiausia reikėtų aptarti su gydytoju onkologu, šeimos gydytoju. Jeigu jie negalės atsakyti į iškilusius klausimus, bent jau patars, kur ieškoti pagalbos.

Ar įmanoma išsaugoti vaisingumą?

Moterims, kurios ateityje norėtų susilaukti vaikų, dar prieš gydymą gydytoja rekomenduoja pasitarti su vaisingumo specialistu.

„Krūties vėžys – sėkmingai gydoma liga, moterys grįžta į visavertį gyvenimą, todėl negalėjimas susilaukti atžalų gali tapti itin skaudžia problema. Lietuvoje turime visas šiuolaikiniame pasaulyje egzistuojančias galimybes išsaugoti vaisingumą. Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centre onkologinėmis ligomis sergančioms pacientėms lytinės ląstelės (kiaušialąstės), embrionai ar lytiniai audiniai trejus metus saugomi nemokamai. Taip pat tokioms pacientėms veikia vadinamasis „žaliasis koridorius“, t. y. jos gali greičiau patekti pas specialistus. Tikrai nereiškia, kad visoms moterims, išgyvenusioms onkologinę ligą, reikės nevaisingumo gydymo ateityje, bet per pokalbius su pacientėmis ir jų artimaisiais aiškėja, kad labai svarbu apie tai bent žinoti ir galėti pasirinkti. Todėl raginame kolegas rekomenduoti pacientėms pasikonsultuoti su vaisingumo specialistais. Jaunos moterys paprastai rečiau serga krūties vėžiu, tačiau matome, kad susirgimų daugėja 30–39 metų amžiaus grupėje. O juk sulaukus tokio amžiaus dažniausiai ir planuojamas šeimos pagausėjimas, tad vaisingumo išsaugojimas tampa aktualesnis su kiekviena diena“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ar iš tiesų liga atima moteriškumą?

Vėžiu sergančias moteris konsultuojanti klinikinė psichologė Eglė Urbutienė pastebi, kad daugeliui jų gydymo sukelti išvaizdos ir kūno pokyčiai sukelia netgi daugiau sielvarto nei fiziologiniai pojūčiai.

„Dauguma pacienčių mini praradusios moteriškumą. Iki šiol atsimenu vienos moters žodžius: „Jaučiuosi taip, tarsi liga būtų mane padariusi belyčiu asmeniu.“ Onkologinės ligos pasekmės kūnui – krūties netekimas, plaukų nuslinkimas, svorio kritimas, bendras išsekimas – iš tiesų yra labai matomos. Iš pradžių net pačiai būna sunku žiūrėti į savo kūną, o apsinuoginti prieš savo partnerį dar sunkiau. Todėl galima išgirsti ir tokius žodžius: „Chemoterapija man visiškai nerūpi, ją išgyvensiu, bet baisu, kad mane vyras paliks.“ Visi šie išgyvenimai, be abejo, itin paveikia intymius poros santykius“, – teigė pašnekovė.

Onkologinė liga – tai metas, kai reikia ypatingo rūpesčio bei atvirumo, tačiau dažnai ji tampa porai didžiuliu išbandymu, nes partneriai, tarsi norėdami vienas kitą apsaugoti, nebūna atviri.

„Gerai prisimenu vienos poros pavyzdį: moteris, kuriai buvo pašalinta krūtis, tiesiog slapstydavosi nuo savo vyro, vengdavo jam rodyti kūną. Vyras matė, kad moteris jo šalinasi, gerbė šį elgesį ir laikėsi atstumo, tačiau jautėsi nereikalingas. Tuo tarpu moteris laukdavo jo iniciatyvos – kad prieitų, apkabintų, pasakytų, kad myli ją visokią. Jiems beprotiškai reikėjo vienas kito, bet jie abu jautėsi atstumti. Žodžiu, nesikalbėjimas tampa didele kliūtimi. Aišku, tokiems pokalbiams reikia pribręsti, nes neįmanoma iš karto priimti pasikeitusio kūno, tai yra kelionė, procesas. Todėl mano patarimas – būkite sau švelnios, nespauskite savęs, nes streso šioje situacijoje ir taip daug“, – patarė psichologė.

Jautrių temų slopinimas tik didina vienišumo jausmą, užsisklendimą ir atskirtį poroje, todėl ypač svarbu ieškoti pagalbos.

Pasak E. Urbutienės, net tada, kai fizinis artumas ir seksualiniai santykiai dėl ligos negalimi, vertėtų nepamiršti, kad intymumą patiriame ne tik per juos.

„Viena moteris sakė, kad gydymo metu ji jausdavosi saugiausiai tuomet, kai vyras tiesiog atsiguldavo šalia ir ją apkabindavo. Taigi jei kažko negalime, reikia atkreipti dėmesį į tai, ką galime: kalbėtis, rūpintis vienas kitu, apkabinti, pabučiuoti, paliesti, palaikyti už rankos, pabūti tyloje. Ir būtina spręsti svarbiausias problemas. Jautrių temų slopinimas tik didina vienišumo jausmą, užsisklendimą ir atskirtį poroje, todėl ypač svarbu ieškoti pagalbos“, – pabrėžė pašnekovė.

Trumpai galima apibendrinti, kad intymų gyvenimą po gydymo komplikuoja du barjerai: fizinis (nuovargis, energijos nebuvimas, skausmas lytinių santykių metu), ir emocinis (moters baimė, kad ji nebepatraukli, o vyro baimė pasielgti kažkaip ne taip). Šiuo atveju patartina neskubinti vienas kito, nes kai gydymas baigiasi, vėl staigiai įšokti į gyvenimą ir jį gyventi tokiu pačiu tempu kaip anksčiau neįmanoma. Susidūrimas su būties trapumu keičia ir ligonį, ir jo artimuosius.

„Todėl be galo svarbu girdėti partnerį, taip pat nelaukti iniciatyvos iš kito. Kuris jaučiasi drąsesnis, atviresnis, tas ir turi inicijuoti pokalbius ar fizinį kontaktą. Kita vertus, pravartu įsiklausyti, ko kiekvienam reikia. Galbūt moteriai po gydymo reikia atsikvėpti, tad jai visiškai nesinori intymių santykių, užtenka romantiško pasivaikščiojimo, apkabinimo ir bučinio. Tačiau jeigu prieš ligą pora mylėdavosi labai dažnai, vyras, kuriam meilės kalba yra fizinis prisilietimas, jaučiasi atstumtas, nemylimas. Šiuo atveju mylimoji turėtų jam pasakyti, kad iš tiesų niekas nepasikeitė, meilė neišblėso, tiesiog jos kūnui būtina pailsėti. Toks atviras pasakymas vyriškį nuramintų.

Visi trokšta jaustis mylimi, ir seksualinis kontaktas nėra vienintelis būdas tai patirti. Suartinti porą gali paprasčiausi dalykai – tiek kavos gėrimas, pasivaikščiojimas, saulės palydėjimas, tiek pabuvimas apsikabinus. Gali padėti malonūs, porą suartinantys ritualai. Prisiminkite juos. Dažnai atrodo, jog liga tarsi viesulas nusinešė visą buvusį gyvenimą ir iš ankstesnio laiko nieko neliko. Iš tiesų liko. Išlieka daug porą jungiančių ir moteriai moteriškumo suteikiančių dalykų. Juk mes nesame tik kūnas, mes turime daug kitų savybių, kurių liga iš mūsų negali atimti. Todėl svarbu nelikti toje tyloje, klaidingai įsivaizduojant, kaip jaučiasi kitas, tame baimių prisotintame atstume. Tiesiog – kalbėkitės!“ – patarė psichologė.

Inga Saukienė