Kodėl verta ryžtis krūtų rekonstrukcijos operacijai ir ką reikia apie ją žinoti

Kiekvienąsyk, kai pranešu žinią, jog, įvertinus situaciją, krūties, deja, išsaugoti nepavyks, moterys liūdnai pajuokauja: „Kūdikio juk nebežindysiu.“ – „Galima pagalvoti, krūtys tik tam skirtos“, – visuomet piktinuosi aš. Juk ne kas kitas, o aš matau moteris, kurios taip ir nepasiryžo atkurti krūties. Jos nesusitaiko, jos gedi. Gedi savo moteriškumo, seksualumo, motinystės simbolio, kūno dalies. Dar blogiau – mokslo įrodyta, jog moterims, kurioms pašalinta krūtis, su tuo susijusios psichologinės problemos ilgainiui ne tik neišnyksta, tačiau netgi paūmėja – gilėja depresija, blogėja santykiai su partneriu bei seksualinis gyvenimas.

Kodėl šios moterys nesiryžta krūtų rekonstrukcijos operacijai? Nes dažniausiai jos mano, kad krūties atkūrimas – tik paikas noras. Juolab kad ir visuomenėje dažnai teigiama, jog moteris turi tik džiaugtis pasveikusi nuo vėžio ir nebeturėti kitų troškimų. Ir moteris iš tiesų ima manyti, kad noras atstatyti krūtį yra tiesiog jos kaprizas. Iš tiesų tai nėra paika užgaida, o gydymo dalis. Jeigu moteris yra tokio amžiaus, kad gali būti atlikta operacija, ją ir reikia atlikti.

„Serganti moteris – serganti šeima. Serganti šeima – serganti visuomenė“

Visuomet tikėjau krūties atkūrimu, visuomet maniau, kad tai kiekvienos mūsų teisė. Teisė į savo kūno vientisumą. Galutinai man akis atvėrė ispanų profesorius viename kongrese. Jis rengia mokslinę studiją, kurioje nagrinėja krūties atkūrimo įtaką visuomenei ir siekia įrodyti, jog praradusi krūtį moteris jaučiasi prislėgta, pasineria į depresiją, dažnai nebegrįžta į darbą ar praranda susidomėjimą juo, apleidžia savo šeimą, o tai turi įtakos vaikų emocinei ir socialinei raidai, jų išsilavinimui, socialinių įgūdžių formavimuisi. Profesorius tvirtina: „Serganti moteris – serganti šeima. Serganti šeima – serganti visuomenė.“ Mėgstu šią jo citatą. Jis nori įrodyti vyriausybės atstovams, jog valstybei pigiau kompensuoti krūties atkūrimo operaciją, nei srėbti neatkurtos krūties paliktą šliūžę. O, kad Lietuvoje turėtume tokį profesorių…

„Krūties atkūrimo galimybė – aukšto lygio krūties gydymo centro rodiklis“, – skelbia moksliniai straipsniai. Tai tiesa. Kuo daugiau krūties atkūrimo būdų moteriai gali pasiūlyti ją gydantis chirurgas ar bendradarbiaujantis plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, tuo jos krūties vėžio chirurginis gydymas kokybiškesnis.

„Kiekviena moteris, kuriai pašalinama krūtis, turi teisę į jos atkūrimą“, – įsitikinusi gydytoja chirurgė A. Čižauskaitė.
Neringos Girdvainienės nuotr.

Lietuvoje galimi įvairūs krūties rekonstrukcijos variantai

Šiandien Lietuvoje moteris gali pasinaudoti visomis pasaulyje siūlomomis krūties atkūrimo galimybėmis – krūties atstatymu savais audiniais, protezais ar mišria atkūrimo metodika.

Krūties atstatymą savais audiniais, mes, gydytojai, skirstome į dvi grupes – krūties atkūrimą audinių lopais ir riebalų persodinimą. Audinių lopai gali būti pasukamieji, kai lopas gauna kraujo iš vadinamosios raumens kojytės, arba laisvi, kai lopas prisiuvamas sujungiant kraujagysles mikroskopu. Pirmasis būdas – puikus, krūtis atrodo natūraliai, sensta, svyra kaip ir tikroji. Tačiau operacija traumuojanti, nes nukenčia donorinė lopo sritis, ypač tuomet, kai iš jos tenka pašalinti dalį raumens. Tuo tarpu panaudojus laisvą lopą moteris trikdo „naujosios“ krūties nejautra. Visgi tai puikus pasirinkimas, kai neįmanoma išsaugoti krūties odos ar kai rekonstrukcija atliekama ne per krūties pašalinimo operaciją, o vėliau, arba kai kitos rekonstrukcijos metodikos jau išmėgintos.

„Krūties atkūrimas nėra paika užgaida, o gydymo dalis.“

Riebalų transplantacija – naujas, bet pasaulyje plastinėje chirurgijoje jau labai plačiai naudojamas metodas, kai riebalai nusiurbiami iš tam tikrų kūno sričių, kuriose jų sankaupos didžiausios, ir suleidžiami į krūties sritį. Taip sugrąžinamas jos tūris. Šis būdas labiausiai tinka nedidelių krūtų savininkėms. Tik bėda – nors teigiama, kad prigyja iki 60 proc. per vieną sesiją persodintų riebalų, kartais tenka nusivilti ir pasitenkinti tik lieknesniu liemeniu ar šlaunimis, o operaciją dar ne sykį kartoti, nes suleisti riebalai neprigyja. Kartais jie tiesiog rezorbuojasi, kitaip tariant, išnyksta.

Dar vienas krūties atkūrimo būdas, kai naudojami protezai, t. y. implantai ir audinių plėtikliai. Šis metodas ypač populiarus JAV – jis sparčiai lenkia rekonstrukcijas savais audiniais. Tai lengva paaiškinti – operacija techniškai paprastesnė, iškart matomas geras estetinis rezultatas. Tai tobula operacija: nustačius patogenines mutacijas, atliekama vėžio riziką mažinanti krūties pašalinimo operacija. Šio metodo trūkumas – moteris turi sirgti tokiu vėžiu, kuris leistų palikti krūties odą, o siekiant gero estetinio rezultato – dar ir spenelį bei areolę. Dar viena sąlyga – po operacijos neturi būti taikomas išorinis spindulinis gydymas, nes dėl jo aplink implantą susiformuoja kieta jungiamojo audinio kapsulė, spaudžianti ir raukšlėjanti viduje esantį implantą. Tačiau didžiausias šio metodo trūkumas – nekompensuojami implantai. Mūsų valstybės tarnautojai keistai skaičiuoja: kasmet moteriai, kuriai pašalinta krūtis, skiria kompensuojamąją ortopedinę liemenėlę bei silikoninį išorinį protezą. Kasmet iki moters gyvenimo pabaigos. Mano skurdžiomis matematikos žiniomis, būtų gerokai pigiau kompensuoti vidinį krūties implantą.

Ar implantai yra saugūs? Taip. Moterys dažnai klausia, ar juos įdėjus bus galima liesti krūtis, ar jie neplyš. Jų turėtojos netgi bijo atlikti mamografiją, nes baiminasi, kad spaudžiami implantai bus pažeisti. Turiu pasakyti, kad jie taip lengvai neplyšta. Vienoje reklamoje galima matyti, kaip ant implanto užvažiuoja ekskavatorius, t. y. sunkioji technika su vikšrais, o jis lieka nepažeistas. Taigi šiuolaikiniai implantai tikrai labai tvirti. Be to, visos kompanijos suteikia implantui garantiją: jeigu pasitaikius kokiai gamybos klaidai jis plyštų, būtų keičiamas gamintojo sąskaita.

Taip pat reikia žinoti, kad implantui plyšus jo viduje esantis užpildas niekur neišteka ir nepasklinda po visą organizmą. Blogiausia, kas gali atsitikti – jis gali nukeliauti į limfmazgius ir ten suformuoti vadinamąsias silikonomas. Tačiau mokslo įrodyta, kad silikono prikaupę limfmazgiai niekada nesupiktybėja, nepakinta ir nedaro jokios įtakos sveikatai. Nereikia netgi jų šalinti. Kol kas apie implantus – tiek.

Teliko aptarti mišrų krūties atkūrimo metodą, kai derinami jau minėti būdai. Dažniausiai kartu taikomi pasukamasis nugaros srities lopas ir implantas, taip pat gali būti derinami lopas ir riebalai, riebalai ir implantas.

Moteris gali apsispręsti dėl krūties atkūrimo metodo

Apsispręsti, kurį atstatymo metodą pasirinkti, moteriai padeda gydantis gydytojas, įvertinęs ligos išplitimą, moters anatomines savybes, gretutines ligas, žalingus įpročius, jos pageidavimus ir, deja, finansines galimybes.

Pagrindinė žinutė, kurią norėčiau perduoti, – jeigu moters pageidaujama operacija centre, kuriame ji gydoma, nėra atliekama, ji turi teisę vykti ten, kur operaciją galima atlikti. Kiekviena moteris, kuriai pašalinama krūtis, turi teisę į jos atkūrimą. Jeigu operacija daroma naudojant savus audinius, pacientei ji nekainuoja, nes išlaidas kompensuoja valstybė.

Bėda ta, kad yra nedaug centrų, kuriuose atliekamos krūtų rekonstrukcijos, ir specialistai, neatliekantys šių procedūrų, dažnai besikreipiančiųjų neinformuoja, kad tai galima padaryti kitur. Moteris turi teisę išsirinkti jai priimtiniausią operacijos metodą. Jei ji pageidauja metodo, kuris jos gydymo centre nėra taikomas, ji gali pasirinkti kitą įtaigą, kurioje jos pageidaujama operacija bus atlikta. Kaip jau minėjau, Lietuvoje galima atlikti visas šiandien pasaulyje taikomas rekonstrukcijas, tik tai daroma skirtingose įstaigose. Tereikia pasidomėti visomis galimybėmis ir reikalauti savo teisės į krūties rekonstrukciją.

Agnė Čižauskaitė,
Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytoja chirurgė