Dviese valtyje, neskaitant ligos

Susapnuoti košmarą. Ši frazė keturiasdešimtmečių sutuoktinių porai Rimantei Kryžiokaitei ir Deimantui Vaitkevičiui nuo pernai liepos jau nebus tik tuščias žodžių skambesys. Vieną vasaros naktį moteris tiesiog susapnavo svetimkūnį dešinėje krūtyje. Sapnas buvo toks tikroviškas, kad atsibudusi Rimantė pabandė užčiuopti galimą darinį krūtyje, kuo greičiau įsitikinti – tai tik naktinis košmaras. Deja, iš tiesų pajuto po pirštais guzelį.

Norėdama išsklaidyti nerimą – juk baimės akys dažnai būna gerokai per didelės – paprašė vyro paliesti neįprastą svetimkūnį. Jis taip pat patvirtino užčiuopęs kažką keisto, bet siūlė nesibaiminti iki vizito pas medikus, kurie vieninteliai gali patvirtinti arba paneigti jų nuogąstavimus. Gydytojai jau po pirmųjų tyrimų neturėjo abejonių – tai rimta.

Taip prasidėjo daugiau nei pusmetį trunkanti poros kelionė per ligą.

„Gyvenime esu pakankamai užgrūdintas įvairiausių sunkių ir skausmingų išgyvenimų. Tėvų netekau dar ankstyvoje jaunystėje. Tėčio nepažinau, o mama mirė nuo vėžio, kai buvau dešimties. Kadangi esu paskutinis iš vienuolikos vaikų ir amžiaus skirtumas tarp brolių bei seserų didelis, man pasisekė –nepatekau į vaikų namus – po tėvų netekties pilnamečiai užaugino mus, mažuosius. Vėliau, per mano trisdešimt antrąjį gimtadienį, ta pati liga pasiglemžė ir seserį – ji kaip ir mama mirė nesulaukusi penkiasdešimtmečio, – santūriai, bet nuoširdžiai pradėjo pokalbį apie jiems su žmona tekusį išbandymą Deimantas. – Kai sužinojome apie Rimantės problemą, buvo skaudu. Esu jautrus žmogus, bet su emocijomis susitvarkėme. Kalbėti šia tema nelengva, bet mes atviri šeimoje, todėl apie ligą, gydymo būdus, baimes kalbame daug ir atvirai. Be abejo, visada bandai tolyn nuvaryti mintis: „Kas būtų, jeigu būtų“. Stengiesi galvoti pozityviai. Ačiū Dievui, Rimantė susapnavo ligą ir laiku pasitikrino. Gal angelą sargą turi?”.

Jau daugiau nei dvidešimt metų kartu esanti pora nuo pat ligos pradžios sutarė – jie neleis vėžiui užimti viso jų gyvenimo. Valdo Aglinsko nuotr.

Rimantė neslepia, kad pirmoji reakcija, išgirdus: „Jums – krūties vėžys“, buvo šokas. Toks, jog net verkti negalėjai, atrodė, kad akimirksniu visas gyvenimas sustojo. Bet netrukus sustingimo būseną pakeitė noras veikti – kaip įmanoma greičiau sužinoti visą tiesą. „Per kiekvieną vizitą atsakymai tik blogėjo, paaiškėjo, kad mano vėžys nors ankstyvas, bet agresyvus ir linkęs metastazuoti, nes yra HER2 tipo. Tai buvo toks šaltas dušas. Tačiau jis skatino eiti pirmyn. Man reikėjo plano, žinoti, ką daryti. Giminėje niekas nesirgo šia liga, tad viskas buvo ypatingai nauja, netikėta ir, žinoma, baisu. Laimei, mūsų aplinkoje daug mokslininkų, medikų, kurie nuramino, parodė kelius, kur ieškoti atsakymų”.

Svarbu nepamiršti gyventi

Jau daugiau nei dvidešimt metų kartu esanti pora nuo pat ligos pradžios sutarė – jie neleis vėžiui užimti viso jų gyvenimo. Netaps jo vergais, gyvens kiek įmanoma normalesnį gyvenimą ir dalinsis visomis mintimis, nes tik atvirai kalbant įmanoma nepasiduoti, nenutolti vienam nuo kito. Taip sutuoktiniai nusiteikė keliauti su liga.

Rimantė prisiminė, kad tik išgirdus diagnozę, leidosi į įsimintinas šeimos atostogas kartu su vyru ir dvylikamete dukra Liucija. Taip pirmą kartą buvo išbandyta jų sugalvota strategija neleisti ligai užvaldyti viso šeimos gyvenimo.

„Paaiškėjus biopsijos rezultatams, daktarė pradėjo vardinti: rytoj reikia atlikti magnetinį rezonansą, dar kažkokius tyrimus, o aš gana lengvabūdiškai tarstelėjau, kad po valandos turiu išvykti atostogų į pajūrį, lagaminai jau mašinoje… Ir atsargiai pasiteiravau, ar galima pasinaudoti „paskutinėmis atostogomis“?”, – su nuoširdžia šypsena gražiame, švytinčiame veide prisimena moteris. Gydytoja tuomet irgi plačiai nusišypsojo ir patarė pailsėti, pasidžiaugti šeima bei jūra.

Judėjimas, šeimos ir draugų palaikymas kartu su puikia ir atsakinga gydytojų priežiūra daro stebuklus.

Toji savaitė šeimos gyvenime buvo iš tiesų nuostabi – it Damoklo kardas virš jų pakibusi liga tarsi pakeitė Rimantės požiūrį į daugelį dalykų – užplūdo sunkiai tokioje situacijoje paaiškinamas džiaugsmas ir meilė gyvenimui, viskas ėmė kvepėti skaniau, skambėti gražiau, atrodyti įdomiau.

„Tai buvo auksinis laikas, leidęs sutvirtėti, pasiruošti morališkai. Stengiausi daugiau būti su dukra, o grįžus pasakiau, jog sergu vėžiu, bet patikinau, kad viskas bus gerai. Pasiteiravau, ar ji bijo? Sakė – truputį. Ji manęs paklausė vieno klausimo – ar aš mirsiu? Pasakiau, kad kada nors, bet tikrai ne dabar. Prižadėjau. Kalbėdama su ja neverkiau, pasikalbėjome optimistiškai, ramiai. Rugsėjo 1 d. turėjau sužinoti galutinę diagnozę, tad ramiai galėjau palikti dukrą tėčio globai per Rugsėjo 1-osios šventę, o pati pradėti gydymą”, – su neblėstančia šypsena greitakalbe bėrė žodžius jauna moteris, o aš, žiūrėdama į ją kompiuterio ekrane, vis negalėjau atsižavėti jos grožiu, optimizmu, išmintimi ir drąsa.

Plika, laisva ir laiminga

Šiandien apie ligą, gydymąsi chemoterapija bei plaukų netekimą Rimantė ir jos vyras Deimantas kalba atvirai ir netgi su šypsena. Nemaža dalis kelio – šešiolika chemoterapijos seansų – jau įveikta. Dar laukia operacija bei švitinimas, toliau tęsiama biologinė terapija.

Rimantės manymu, ši atkarpa praeita nelengvai, bet gana sėkmingai: „Įsivaizdavau, kad bus daug baisiau, labai bijojau skausmo, bet jis buvo tikrai pakeliamas ir neilgas“.

Prieš tai ilgus plaukus turėjusiai Rimantei jų netekimas nebuvo psichologiškai labai sudėtingas. Ji juokauja, kad sunkiau buvo susitaikyti ne su jų netektimi, bet bandyti juos išsaugoti. Per chemoterapiją taikomi šaldančio šalmo seansai jai buvo fiziškai kone sunkesni už pačią „chemiją“, todėl be jokių dvejonių penkto seanso metu paprašė seselės nuimti šalmą ir galutinai susitaikė su faktu, jog teks atsisveikinti su plaukais. Rimantė neneigia šalmo poveikio ir tikrai pataria jį rinktis, jei nejaučiamas toks diskomfortas, kokį juto ji, arba tuomet, kai yra taikomi tik keli chemoterapijos seansai, o ne keliolika.

Su plaukais jauna graži moteris atsisveikino Kūčių naktį, nes jie ėmė taip smarkiai slinkti, kad Deimantas pasisiūlė nuskusti savo mylimosios galvą.

„Kalbėtis apie ligą ir visus ją lydinčius procesus, aišku, graudu, bet mes su Rimante apie viską šnekamės, kartais ir juokaudami pro ašaras. Mano pareiga – ją palaikyti, nesvarbu, kas būtų. Tad, ir skusdami plaukus juokavome: Rimantei labai nepatiko mano „plikė“, tai juokėmės, kad ją čia gyvenimas pamokė”, – prisiminė neįprastos Kūčių nakties įvykius Deimantas.

Rimantė teigia, kad pirmą kartą pasimatavo peruką tik išgirdusi apie būsimą gydymą chemoterapija. „Bet priverstinis perukas tai visai ne tas pats, kuris tinka teminiams vakarėliams. Aš iškart atsisakiau šios idėjos, nepatikau sau su peruku. Nekompleksuoju dėl plikos galvos, specialiai neslepiu jos skaromis, bet dabar taip šalta, kad nori nenori su kepure būnu, bent jau lauke. O ir karantinas man šiuo atveju buvo palankus – paslėpė mane nuo kitų žvilgsnių, niekur nėjau, tik į ligoninę, o ten juk visi esame vienoje valtyje, pakeleiviai”, – skardžiai nusijuokdama pasakoja Rimantė.

„Keistai skamba, bet liga man padovanojo artumą giliąja ta žodžio prasme. Artumą su žmogumi, su gamta, su savimi“, – teigia Rimantė. Valdo Anglicko nuotr.

Ji taip priprato prie savo naujos „nešukuosenos“, kad net kam nors paskambinus į duris, moteris atidaro jas, neprisidengusi galvos. Tiesa, dukra Liucija iš pradžių kiek baiminosi, gal net gėdinosi, kad svetimi žmonės pamatys tokią neįprastą mamos išvaizdą, bet dabar irgi susitaikė su faktu ir nebekreipia jokio dėmesio.

Vienatvė tapo vaistu

Gydymo pradžioje taikyti „raudonos“ chemoterapijos seansai sutapo su vis didėjančiu sergamumu koronavirusu, tad sutuoktiniai paklausė medikų patarimo – kiek įmanoma labiau izoliuotis netgi nuo šeimos narių, nes duktė lankė mokyklą, o vyras dirbo. Tad chemoterapijos periodu Rimantė laikinai apsigyveno sodyboje netoli Trakų. Vienatvė, pasirodo, tapo ne išbandymu, o vaistu – padėjo susitaikyti su liga ir savimi, atrasti vidinių jėgų nusiraminti ir nepasiduoti irzlumui, blogai nuotaikai, kuri dažnai lydi nelengvą gydymosi procesą, atrasti gamtą ir ilgus pasivaikščiojimus – ne lėkti, o būti čia ir dabar, tiesiog gyventi.

Toks robinzoniškas gyvenimas sodyboje, kaip nekeista, netgi suartino Rimantę su šeima ir draugais, jie dažnai bendraudavo socialiniuose tinkluose ar telefonu, neretai „palaikymo komanda“ atvykdavo aplankyti ir per saugų atstumą lydėdavo ją per ilgus pasivaikščiojimus aplink Trakų pilį ir ežerus.

Judesio, žinių ir artumo galia

Rimantė kasdien stengdavosi nueiti privalomus dešimt tūkstančių žingsnelių – ir nesvarbu, kaip jautėsi ir koks oras. „Taip man patarė medikai, o aš jų klausau. Be to, gyvenu su judesio terapeutu ir pilateso mokytoju – neturiu pasirinkimo. Gydytoja sakė, kad man pasisekė, kad vyro darbas susijęs su kūnu, sveikata ir grožiu”, – juokauja moteris.

Ji neslepia – Deimanto žinios apie žmogaus kūną jai itin padėjo fiziškai sutvirtėti chemoterapijų metu, be to, jis nuolat ieškojo įvairios patikimos mokslinės informacijos apie judėjimą sergant vėžiu, mitybą, psichologiją.

Sergant šia liga tenka išgirsti daug informacijos, dažnai neturinčios jokio pagrindo, ir labai svarbu atsirinkti patikimą. Tad, dėl mitybos pora kreipėsi į dietologę Eveliną Cikanavičiūtę. Griežto mitybos režimo Rimantė neturi, tačiau specialistės patarta laikosi subalansuotos pilnavertės dietos.

„Kai sužinojome apie Rimantės ligą, nusprendėme neslėpti diagnozės ir labai daug palaikymo sulaukėme iš draugų. Kai atsiveri, pasidalini, atsiranda ir sprendimai, pati bėda tarsi sumažėja. Jūs neįsivaizduojate, kiek aplink gerų žmonių – reikia tik išdrįsti paprašyti pagalbos. Sunkiausia buvo pasakyti Rimantės tėvams, broliui. Bijojome, kad labai jaudinsis, bet ir tai pavyko – sprendimą kalbėti apie ligą paaiškina Deimantas. – Judėjimas, šeimos ir draugų palaikymas kartu su puikia ir atsakinga gydytojų priežiūra daro stebuklus. Palinkėčiau su vėžiu susidūrusiems žmonėms neužsidaryti savyje, bet daugiau domėtis liga. Baimės dažnai kyla iš nežinojimo”.

„Keistai skamba, bet liga man padovanojo artumą giliąja ta žodžio prasme. Artumą su žmogumi, su gamta, su savimi, – teigia Rimantė. – Pasikeitė požiūris į kai kuriuos dalykus, atsirado vertingų draugysčių – ir naujų, ir atgijo senos. Išmokau būti, priimti, mokausi duoti“.

Moteris neabejoja – per daugiau nei pusmetį intensyvaus gydymo ją lydi malonūs įspūdžiai, šilti prisiminimai. Su šypsena ir šiluma ji prisimena savo keturiasdešimtmetį, kurį sutiko visiškai viena Trakuose, izoliacijoje. Jos artimieji ir draugai pasistengė – paskyrė susitikimą gryname ore prie Trakų pilies ir per saugų atstumą sudėjo gėles, dovanėles bei išsakė kuo geriausius linkėjimus. „Sugalvojo pralinksminti, kad neturėčiau laiko verkti: mano tooooks gimtadienis, o aš viena izoliacijoje ir dar su vėžiu kovoju”, – su šypsena prisimena Rimantė.

Valdo Anglicko nuotr.

Juokas chemoterapijos palatoje

Ji juokauja, kad chemoterapijos seansai buvo ir tikri psichoterapijos, tiksliau, pokalbių terapijos seansai, per kuriuos palatoje neretai skambėdavo ir nuoširdus juokas.

„Turėjau savo „šalmų būrelį“, kas tris savaitės susitikdavome, prisijuokdavome, pasikalbėdavome. Vėliau jau aš savo patarimus naujokėms dalindavau, guosdavau, drąsindavau. Be abejo, buvo ir liūdnų seansų, kai matydavau, kad toje palatoje esi dar pakankamai laimingą šios loterijos bilietą ištraukusi”, – dalinasi prisiminimais iš chemoterapijos laikų Rimantė.

 Išmokti ramiai priimti išbandymus

Sutuoktinių nuomone, išbandymas liga juos dar labiau suartino, davė jiems laiko pažinti vienas kitą iš naujo kitokioje, iki šiol nepatirtoje situacijoje.

„Esu dėkinga likimui, jog turiu tokį supratingą, jautrų mano bėdai vyrą. Galiu kalbėti su juo absoliučiai apie viską. Daug konsultavausi su Deimantu, prašiau pagalbos surandant mokslinės informacijos, klausiau jo nuomonės dėl operacijos apimties – tausojanti ar mastektomija. Jo atsakymai buvo labai raminantys. Esame kalbėję ir apie tai, kas būtų, jei nutiktų blogiausias variantas – tokias liūdnesnes kalbas inicijuoju aš, mat, esu pragmatiškas žmogus, man reikia viską sutvarkyti, – pasakoja Rimantė. – Jaučiu didesnę Deimanto globą, padidėjusį rūpestį. Jis yra uždaresnis, išlieka tvirtesnis, kai man siaučia hormonai ir pakrinka nervai, tas jo tvirtumas užtikriną ramybę šeimoje. Šiuo metu labai svarbi ir kantrybė, tvirtumas, supratimas, kad sergantysis patiria įvairių emocijų. Visos šitos savybės dar svarbiau intymiame gyvenime. Neslėpkim – susirgus šia liga – labai viskas pasikeičia. Jis kantrus, supratingas, atsargus. Aš stengiuosi jo nepamiršti, nesusikoncentruoti vien tik į save”.

Deimantas juokauja – priešybės traukia viena kitą, mat, jis ir jo moteris yra itin skirtingų charakterių. Jie it kokia itališka pora – emocionalūs, aistringi, atviri, jei kažkas nepatinka – pasako: „Tikriausiai dėl to ir išliekame drauge. Kai nesi žmogui abejingas, išmoksti atleisti. Kartais reikia mokėti patylėti, o kartais pirmam užmegzti pokalbį”.

Moters grožio sąvoka ir tikra meilė

Pasak Deimanto, kiekviena rimta liga yra didžiulis šeimos santykių išbandymas, nes lengva mylėti tada, kai viskas „rožėmis klota“. Ir jei vyras moterį myli tik akimis, o liga pakoreguoja moters grožį, dažnai santykiai ir baigiasi. Beje, yra ir kita medalio pusė – kartais ligos ištikta moteris užsisklendžia, atitolsta nuo vyro. Pašnekovas įsitikinęs – liga išbando mus ir mūsų vertybes giliąja filosofine prasme.

Jis neabejoja, kad gyvenimo siunčiami išbandymai padeda įvertinti, ką turi, nes kai mylimas žmogus netenka sveikatos – niekas nebesvarbu – ypač išorinis grožis. Tokio išbandymo metu nori tik vieno – kad tavo artimas žmogus pasveiktų, o jei kūnas ir nebeatgaus ankstesnio žavesio, žinai, kad susitaikysi su tuo.

„Taip, chemoterapija labai paveikia moters grožį. Tiek kūno linijų pokyčiai, tiek plaukų netekimas ar krūtų operacijos išties „nuginkluoja“ daugumą dailiosios lyties atstovių. Skaudu susitaikyti su tokiais pokyčiais. Bet jeigu nepasiduodi emocijoms, supranti, jog visa tai laikina. Prarastas kūno formas galima atstatyti, plaukai atauga, o tai, kas ne žmogaus jėgoms atstatyti – padės šiuolaikinė medicina ar plastinė chirurgija. Jei ir tai nepadės, susitaikysi su tokiu mylimo žmogaus kūnu, koks jis bus po pergalės. Svarbiausia – gyventi ir džiaugtis vienas kitu toliau”, – atvirauja jaunas vyras.

„Tiesa pasakius, anksčiau nelabai ir žinojau, kaip atrodo tas sužalotas kūnas. Bet man randai ar kitoks „netobulumas“ nėra siaubingai baisus dalykas, aš stengiuosi ramiai į tai žiūrėti. Žinoma, kaip kiekviena moteris baiminuosi – kaip aš atrodysiu? Turiu skydliaukės operacijos randelį pačioje matomiausioje vietoje, tai žinau – laikas visas žaizdas užgydo. Tačiau taip, kiekvienai moteriai svarbu moteriškumas, ypač krūtys. Tik vienos priima situaciją, pamilsta save iš naujo, kitoms – trauma visam gyvenimui. Bet šiais laikais yra plastinė chirurgija. Kadangi ši tema aktuali ir man, domiuosi, nors kol kas man bus atliekama tik tausojanti operacija”, – pasakoja jauna moteris.

Liga išbando mus ir mūsų vertybes giliąja filosofine prasme.

Tiek Deimantas, tiek Rimantė sutaria, kad liga išbandytos poros pasirenka skyrybas turbūt iš baimės, nežinojimo ar atvirumo stokos. O kartais liga turbūt tik pagreitina jau seniai prasidėjusį poros susvetimėjimo procesą, kuris baigiasi skyrybomis.

Rimantės nuomone, žinios šioje situacijoje yra poros „klijai“ ir visai nesvarbu, kieno rankose jos yra: „Tarkim, moteris daugiau žino apie ligą, ji gali nuraminti vyrą. Jei ji pati turi mažai informacijos, tada jai reikia pagalbos. Dar, galvoju, po operacijos turbūt būna laikas, kai moteris užsisklendžia, turi susipažinti su savo naujuoju kūnu. Ir vyrai kartais turbūt neišlaukia to atsisklendimo. Mūsų dar laukia šis momentas, todėl kalbamės apie galimas pasekmes”.

Deimantas neslepia – jam, kaip ir daugumai žmonių, labai svarbus fizinis grožis, harmonija, tad kardinalios operacijos atveju norėtų, kad žmona pasinaudotų plastikos chirurgų paslaugomis. Bet galutinį žodį šiuo klausimu jis palieka Rimantei ir yra pasiryžęs susitaikyti su jos sprendimu bei faktu, kaip atrodys jos kūnas po operacijos.

Fotosesija prieš operaciją ir Babetės puota

Charizmatiška pora prieš operaciją netgi įsiamžino labai jautrioje fotosesijoje – draugas fotografas įgyvendino jų abiejų sumanymą. Pirmiausia nusifotografuoti sumanė Rimantė, perskaičiusi knygą „Vienos krūties istorija“. „Pagalvojau, kad ir aš norėčiau įamžinti savo biustą, turėti prisiminimą, nes negali žinoti – gal reikės padrąsinti dukrą ar draugę. Vieną dieną ir pats Deimantas užsiminė, kad jis norėtų gražios bendros mūsų nuotraukos. Kadangi fotografas iš mūsų nieko nereikalavo, buvome tiesiog savimi, tai visos emocijos ir prasimušė… natūraliai”, – pasakojo apie fotosesiją Rimantė.

Pokalbis netikėtai pasisuka į gerus laikus ateityje, kai gydymas bus baigtas, o liga liks tik prisiminimų bagaže. Keliones, slidinėjimą, aktyvų gyvenimo būdą, draugų būrius ir teminius vakarėlius mėgstanti pora prisipažįsta – svajojanti įamžinti pergalę prieš ligą didele, įsimintina kelione.

Rimantė, kurios gyvenimo pomėgiai: gurmaniškas maistas, vynas, antikvaras, sendaikčių turgūs ir ten esančių lobių medžioklė, gražios vakarienės, teminiai vakarėliai, o tikroji aistra – pilys bei dvarai, ir kuo senesni bei labiau apgriuvę, tuo geriau, – prasitaria, jog ligos metu atradusi naują įkvėpimą. Ji ėmė rinkti įvairius porcelianinius indus, ieško jų internete – tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Ši nauja aistra susijusi ir su jos svajone – po visų karantinų, operacijų suruošti sau, Deimantui, dukrai, draugams bei artimiesiems didelę, ištaigingą Babetės puotą kaip geriausiuose filmuose, kur ant stalų puikuosis visi vintažiniai ir antikvariniai servizai bei kiti lobiai. Nes gyvenimą reikia mylėti ir švęsti. Švęsti kiekvieną pergalę.

Erika Umbrasaitė