Mūsų svajonės – mūsų dvasios stiprybė, kuri neleidžia nupulti nuo atbrailos

Drąsiai ant valties atbrailos balansuojanti moteris, saugiai prilaikoma rožinių balionų… Ar galėčiau šią moterimi pavadinti savimi? Yra sakoma, kad paveikslas – į jį žvelgiančiojo veidrodis. Jis atspindi tai, kas yra jo viduje. Todėl galvoju – kas yra man ta valtis, ta žuvis, kurią ketinu paleisti atgal į jos vandenis, ir kas man suteikia saugumo jausmą? Vėl žvilgsnį prikausto balionai. Žiūrėdama į juos aš žinau – liga niekada neatims iš manęs polėkio, neatims galimybės pakilti ir skristi.

Pats autorius Algis Kriščiūnas sako, kad paveikslo sukūrimo istorija neturi konkretaus atitikmens gyvenime. Ji nėra apie konkrečią moterį. Tai byloja ir pavadinimas – „Mano gyvenimo žuvys“.

„Aš manau, kad geriausia, ką paveikslas gali duoti, tai atspindėti žmogaus vidų“, – įsitikinęs A. Kriščiūnas.

„Mes visi stengiamės pagauti savo žuvį – siekiame karjeros, sėkmės, patogumų, bet taip prarandame patį gyvenimą, nes, sugavę tą savo įsivaizduojamą žuvį, laikome ją, stipriai gniauždami, rankose ir nieko kito daugiau neveikiame. O žuvis turėtų gyventi laisvai – pagavę ją ir pasidžiaugę, turėtume paleisti, kad ji neužtrokštų mūsų delnuose. Todėl moteris, pagavusi savo žuvį, paleidžia ją atgal į vandenį. Stovėjimas ant valties atbrailos gali reikšti, kad gaudydami žuvį mes visada rizikuojame. Aišku, saugiausia sėdėti valtyje ir snausti, bet gyvenimas mums duotas ne tam. Visi norime gyventi taip, kad būtų, ką papasakoti, ką prisiminti. Kita vertus, ją prilaiko balionai. Tai gali būti bet kas – mūsų svajonės, dvasios stiprybė, vidinės savybės, kurios neleidžia mums nupulti nuo atbrailos“, – taip aiškina paveikslą autorius.

Šį paveikslą, kaip ir visus kitus, pirmiausiai jis pamatė savo galvoje. Kadangi mąsto vaizdais, atsisėda, užsimerkia, susitelkia į save ir prieš akis pradeda gimti vaizdas. Beje, A. Kriščiūnas kuria ir puikius tekstus, tačiau net ir rašydamas iš pradžių regi vaizdą, o šis tampa žodžiais.

Paklaustas, ar turi sau ypač brangių kūrinių, dailininkas tikina, kad šedevru nevadino nė vieno. Esą, jeigu žmogus sako, kad sukūrė šedevrą, jam jau kažkas ne visai gerai. Aišku, yra paveikslų, kurie  labiau patinka, bet jie, pašnekovo manymu, mažiau patinka žmonėms, nes nuteikia ne romantiškai ir linksmai, o sukelia minčių, kurios ne visada yra džiugios, kelia egzistencinį šiurpuliuką ir nerimą. Tai būsena, kai pradedi galvoti apie tai, iš kur atėjai, kur eini ir kas tavęs laukia. Ji nėra iš tų kasdienių, joje nelabai norisi užsibūti.

„Kartais ir man norisi nutapyti smagų, romantišką paveikslą, kurį pats pasikabinčiau ant sienos. O kartais norisi išreikšti tai, kas pribrendo viduje, sudėti į paveikslą viską, ką per tą laiką suvokiau, apmąsčiau. Nesistengiu kurti naujų tiesų ar mąstymo krypčių, mokausi skaitydamas daug išmintingesnių žmonių mintis. Ir labai džiaugiuosi, jei man pavyksta paveiksle jas išreikšti.

Kažkokių pasikartojančių simbolių ar siužetų mano paveiksluose nėra, nors žanrą, kuriuo tapau, greičiausiai būtų galima vadinti simbolizmu. Tačiau manau, kad žmogus, žiūrėdamas į paveikslą, neturėtų laukti jo paaiškinimo. Jis pats turėtų susikurti istoriją, jausmą, kurį paveikslas transliuoja. Kaip ir skaitant eilėraštį, prieš tai nereikia susipažinti su jo analize, o tiesiog jį išjausti. Jausmą kuria ne žodžiai ir ne paveikslo vaizdas, o žmogus su visa savo gyvenimo patirtimi. Paveikslas – tik veidrodis, atspindintis žmogaus vidų. Kitaip tariant, meną kuria jį žiūrintis, klausantis ar skaitantis. Pavyzdžiui, koncerte vieni šypsosi, kiti verkia, nors muzika skamba ta pati“, – svarsto pašnekovas.

Jausmą kuria ne žodžiai ir ne paveikslo vaizdas, o žmogus su visa savo gyvenimo patirtimi.

Menininkas kartą parodoje pats stebėjo, ką jo paveiksluose įžvelgia kiti. Viename iš jų pavaizduoti jaunuolis ir mergina su paukščių galvomis. Jaunuolis laiko narvelį praviromis durelėmis. Prie paveikslo priėję du jaunuoliai pasidžiaugė: „Čia kaip aš ir tu, ištrūkę iš tėvų namų.“ Vidutinio amžiaus pora pradėjo aptarinėti savo pažįstamą: „Žiūrėk, čia visai kaip jis – laiko savo žmoną narvelyje, tik retkarčiais išleidžia pasilakstyti, bet po to vėl į tą narvelį sugrąžina.“ Galiausiai priėjo dvi pensininkės ir sako: „Kokie jie pasipūtę vienas prieš kitą, kaip tikri povai.“ Taigi visi paveiksle pamatė skirtingus dalykus. Ir tai jiems buvo tiesa, nes tai, ką turi savyje, ir matai prieš veidrodį.

„Aš manau, geriausia, ką paveikslas gali duoti, tai atspindėti žmogaus vidų“, – įsitikinęs A. Kriščiūnas.

Menininkas prisipažįsta, kad ne visada galėjo užsiimti tapyba. Nors jis piešė nuo pat mokyklos laikų ir netgi norėjo stoti į Dailės akademiją, tėvai atkalbėjo: jeigu nepavyks tapti genijumi, o bus tik vidutinis dailininkas, nepragyvens. Juolab kad aplinkoje būta liūdnų pavyzdžių, kai menininkai nusigėrė iš nevilties, kad jų nepripažįsta. Tačiau vidutinis inžinierius duonos visada turės. Todėl, paklausęs tėvų, jis įstojo į Kauno technologijos universitetą, į perspektyvią robotų konstravimo specialybę. Ir jau besimokydamas suprato, kad tai ne jo sritis. Baigęs mokslus, vyras 25 metus dirbo fotografu – taigi vis tiek su vizualiniais dalykais.

„Tačiau atėjo etapas, kai pagaliau išdrįsau įgyvendinti savo svajonę – daryti tai, ką labiausiai noriu. Taip prieš 10 metų grįžau prie tapybos“, – sako pašnekovas.

Tiek pat šaltuoju sezonu menininkas gyvena Kanaruose ir vadina save saulės emigrantu. Pasak jo, šiltas klimatas suteikia gyvenimui daug pozityvumo: kai prasta diena, kažkas nepasiseka, išeini į lauką, atsistoji po saule, pastovi ir vėl pasikrauni gerais dalykais.

„Džiaugiuosi, jog man pavyko pakeisti gyvenimą taip, kad Lietuvoje būnu tuo metu, kai ji pati gražiausia, o visą kitą laiką praleidžiu ten, kur šilta. Man gyvybiškai reikia šviesos. Tačiau tai nereiškia, kad aš visą laiką kaip lempa šviečiu iš laimės. Kiekvieno žmogaus patirtys yra įvairios. Būna ir nusivylimų, ir nesėkmių, ir liūdnų dienų. Kita vertus, tai nereiškia, kad skundžiuosi gyvenimu. Mano manymu, kiekvienam labai sveika kasdien susimąstyti, ar aš patenkintas savo gyvenimu, ar gerai gyvenu – ne materialine prasme, bet ar esu patenkintas tuo, kaip gyvenu. Jeigu atsakymas yra „ne“, kitas klausimas – ką galėčiau padaryti, kad jausčiausi geriau, kad mano gyvenimas būtų prasmingesnis“, – svarsto A. Kriščiūnas.

Mūsų laimės pojūtis priklauso tik nuo to, kaip mes žiūrėsime į gyvenimą.

Pasak jo, į pasaulį ir visus žmones galima žiūrėti kaip į beviltiškai blogus, o galima kiekviename įžvelgti ką nors gera. Lygiai taip pat bet kuriame paveiksle galima įžiūrėti liūdesį, neviltį ir savo skausmą, o galima pamatyti viltį. Teisingai sakoma, kad rojus ir pragaras yra ne kažkur danguje ar po žemėmis, o mūsų galvose.

„Aš pasirenku ieškoti gerų dalykų, nes man maloniau gyventi gražesniame pasaulyje. Galima manyti, kad pasaulis yra labai blogas arba labai geras. Tačiau jis yra visoks. Ir pasirinkimas, kokį jį norime matyti, priklauso tik nuo mūsų. Atsimenu, studentiškais laikais gyvenau tik iš stipendijos. Iš tėvų nieko neimdavau. Ir sugebėdavau susimokėti už bendrabutį, pavalgyti, įsigyti drabužių ir net padėvėtų baldų. Maitindavausi sriuba su daug duonos (ji valgykloje būdavo nemokama), skaičiuodavau kiekvieną kapeiką, kad išgyvenčiau, bet buvau laimingas, nes man rūpėjo kiti dalykai.

Kol vieni mano draugai užsiėmė verslais, kad užsidirbtų daugiau pinigų, aš su kitais draugais grojau ir kūriau – tai buvo daug smagiau. Tuo metu mano laimės koeficientas buvo tikrai ne žemesnis nei dabar, kai aš tikrai turiu ir galiu sau leisti daug. Pažįstu daug milijonierių, kurie turi viską, bet jaučiasi nelaimingi ir kiekvieną dieną kankinasi. Neteigiu, kad turime būti vargšai ir tada būsime laimingi. Ne, noriu tik pasakyti, kad mūsų laimės pojūtis priklauso tik nuo to, kaip mes žiūrėsime į gyvenimą“, – apibendrina menininkas.

Inga Saukienė
Algio Kriščiūno nuotraukos