Žolininko patarimai, kaip ligos metu sau padėti žolelėmis

Vėžio gydymas neretai turi nemalonių šalutinių poveikių, nualina visą organizmą ir labai susilpnina imunitetą, todėl svarbu visais įmanomais būdais atkurti savo jėgas. Kaip šiam tikslui galima pasitelkti žoleles, pasakoja VDU Žemės ūkio akademijos doktorantas, vaistininkas bei žolininkas, knygos „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ autorius Marius Lasinskas.

Paprašytas supažindinti su žolelių pasauliu, pašnekovas pirmiausia pabrėžia, kad tiek sveiko, tiek sergančio žmogaus požiūris į sveikatą turėtų būti platesnis, ne tik kaip įveikti fizinius negalavimus.

„Mes visi jaučiame, kad esame kažkas daugiau nei fizinis kūnas, kad turime ne tik biologinę, bet ir dvasinę prigimtį. Todėl įvairių priemonių, kaip geriau jaustis, susigrąžinti savo sveikatą, stiprinti imunitetą spektras taip pat neapsiriboja vien tik fiziniu kūnu. Labai svarbu, kokius jausmus ir emocijas mes jaučiame, negatyvias ar pozityvias mintis mąstome“, – tikino M. Lasinskas.

Pasak žolininko M. Lasinsko, gydymas žolelėmis veiksmingiausias, jeigu jis parenkamas individualiai – ir pagal ligą, ir pagal žmogų.

Kokias žoleles rinktis?

Pasak žolininko, gydymas žolelėmis veiksmingiausias, jeigu jis parenkamas individualiai – ir pagal ligą, ir pagal žmogų. Juk vieno žmogaus kraujospūdis žemas, kito – padidėjęs, vieno organizmo rūgštingumas aukštas, kito – normalus ir pan. Kiekvienu atveju labiau tiks skirtingos žolelės. Žinoma, egzistuoja ir bendri, visiems tinkantys patarimai.

Nusprendus vartoti žoleles, visada būtina pasitarti su gydančiu gydytoju.

Nors onkologines ligas gydantys medikai pernelyg nebendradarbiauja su žolininkais baimindamiesi, jog žolelių poveikis iškreips organizmo atsaką į gydymą, pašnekovo nuomone, tinkamai parinktos vaistažolės žalos nepadarytų ir tikrai galėtų palengvinti šalutinius gydymo poveikius. Kita vertus, nusprendus vartoti žoleles, visada būtina pasitarti su gydančiu gydytoju.

Viena iš stipriausią poveikį turinčių vaistažolių grupių – vadinamieji adaptogenai. Jie padeda kovoti su stresu, nerimu, nemiga, nutukimu, stiprina imunitetą ir pasižymi kitomis sveikatai naudingomis savybėmis. Tai rausvoji rodiolė (kitaip vadinama aukso šaknimi), šlamagraižė leuzėja, citrinvytis, eleuterokokas, ženšenis, saldynmedis. Visi šie augalai ramina, bet nemigdo – kaip tik suteikia jėgų dienai. Tačiau sergant vėžiu savavališkai jų gerti be gydytojo žinios negalima, nes kai kuriose gydymo fazėse negalima stiprinti imuniteto. Mat, gerindami organizmo būklę, galime sudaryti palankesnes sąlygas daugintis ir vėžinėms ląstelėms. O štai po ligos šie augalai labai tinka – gerti jų arbatas geriausia pirmoje dienos pusėje.

Sergant itin svarbu palaikyti žarnyno, kepenų ir inkstų veiklą. Tam gali padėti paprastoji kiaulpienė, smiltyninis šlamutis, paprastoji takažolė, dirvinis asiūklis, didžioji dilgėlė ir kiti gerai pažįstami vaistiniai augalai.

Švelnesnio poveikio augalai, taip pat turintys žvalinantį poveikį, gerinantys nuotaiką bei suteikiantys energijos, yra jonažolė, raudonėlis, juozažolė, siauralapis gaurometis. Pastarasis ypač vertingas. Jis pasižymi antidepresiniu poveikiu, gydo žaizdas, skrandžio opą, gerina virškinimą, mažina skrandžio rūgštingumą, tinka mažakraujystei gydyti, turi priešvėžinių savybių, naudojamas prostatos, krūtų, kiaušidžių onkologijoje. Jis puikus antioksidantas bei analgetikas. Gauromečio arbatą galima gerti tiek šviežią, tiek fermentuotą.

Kokybiškai išsimiegoti gali padėti melisa, mėta, medetka, ramunė, levanda, avižų žolė, sukatžolė, valerijonas, apynys, amalas. Amalų terapija jau pripažįstama ir onkologijoje. Ji skiriama kartu su standartiniais vėžio gydymo metodais, siekiant pagerinti paties organizmo savigydos procesus, sulėtinti naviko augimą, sumažinti pašalinius reiškinius, sukeltus chemoterapijos ar radioterapijos, naviko keliamus skausmus. Naudojamos tik jaunos šio augalo šakelės su lapais, o baltos uogos yra nuodingos.

Norint įveikti pykinimą, natūralios priemonės turėtų būti derinamos su vaistais ir parenkamos pagal individualią situaciją, nes pykinimą gali sukelti daug dalykų: įtampa, netinkama mityba, pakitęs rūgštingumas skrandyje ir pan. Vienas iš augalų, kuris galėtų pagelbėti, yra imbieras: jis dažnai rekomenduojamas chemoterapijos sukeltam pykinimui palengvinti. Tačiau jeigu pykinimas susijęs su per dideliu rūgštingumu skrandyje, tuomet tiks siauralapis gaurometis (žolė arba lapai), vaistinė svilarožė (šaknys arba žolė) ar paprastasis saldymedis (šaknys). Jeigu pykinimą sukelia nerimas ir baimė, tiks raminančios vaistažolės – vaistinė ramunė (žiedai), vaistinė melisa (žolė), siauralapis gaurometis (žolė arba lapai) ir kt.

Panašų poveikį turinčius augalus galima derinti tarpusavyje, juolab kad dažniausiai tokia arbata skanesnė. Pavyzdžiui, sukatžolę, valerijoną, galima maišyti su melisa ir mėta. Geriant tokią arbatą pusvalandį prieš miegą, jo kokybė tikrai bus geresnė.

Kaip gaminti ir vartoti žoleles

Vaistininkas pabrėžia, kad, norint efekto, reikia vartoti pakankamą kiekį žolelių: 1–2 puodeliai per dieną yra atsigerti, 3–4 – sveikatintis, 5–6 – gydytis. Sausos žaliavos norma per dieną – 5 g (tai vienas valgomasis šaukštas į miltelius sutrintų žolelių), jeigu atvejis ūmus – 10–15 g. Geriant šviežias žoleles, jų reikia 5 kartus daugiau – kelių saujų. Norint sulaukti ilgalaikio poveikio, gydytis žolelėmis reikėtų 2–3 mėnesius, o dažnai fitoterapija trunka apie metus ir ilgiau.

Jeigu vartojate tik vieną augalą, jo arbatą gerkite 7 dienas, tuomet padarykite 3 dienų pertrauką ir vėl galite vartoti. Jei tai žolelių mišinys, tokią arbatą galima gerti 21 dieną, tuomet padarykite 7 dienų pertrauką ir toliau gerkite 21 dieną. Kartais pertraukos nerekomenduojamos, tuomet augalus reikia keisti – 7 dienas vieno augalo arbata, 7 dienas – kito. Ši kaita būtina, kad organizmas nepriprastų prie augalo ir nesusilpnėtų jo poveikis.

„Gurkšnodami arbatą pasinaudokite mūsų senolių išmintimi ir palaiminkite ją, padėkokite augalams ir paprašykite sustiprinti jūsų sveikatą. Juk pozityvus nusiteikimas yra labai svarbus gydymo aspektas“, – pataria M. Lasinskas.

Arbatai paruošti 1–2 šaukštelius žolelių užpilkite karštu vandeniu, uždenkite ir trumpam palikite. Vidutiniškai žolelės pritraukiamos per 10–15 min., tačiau šis laikas priklauso ir nuo augalo kietumo. Ypač gležniems liepų žiedams ar dobiliukams užtenka 5 minučių, o šaknis patartina palaikyti ir 8 valandas.

Gerti arbatą reikia likus pusvalandžiui–valandai iki valgio arba praėjus 1–2 valandoms po valgio. Jeigu arbatą gersite valgio metu, jos nauda bus mažesnė. Moksliškai patvirtinta, kad žolelių poveikis nuo 20 iki 70 proc. padidėja, jeigu arbatą geriame su medumi. Kad neprarastumėte gerųjų medaus savybių, lyžtelėkite medaus, palaikykite burnoje, nurykite, o tuomet užsigerkite arbata.

Norėdami dar stipresnio žolelių poveikio, sudžiovintus lapelius ar žiedus sutrinkite iki miltelių. Mat dalis augalo veikliųjų medžiagų neištirpsta vandenyje. Kartais nuosėdose lieka ir į šiukšliadėžę keliauja netgi geresnė augalo dalis: pavyzdžiui, vandenyje netirpsta svarbi jonažolės veiklioji medžiaga. Kai užpilame miltelius, kartu su vandeniu suvartojame visą augalą. Taip gauname visas naudingas medžiagas, kurias jis turi sukaupęs. Be to, tuomet reikia mažesnio skysčio kiekio, nes milteliams užpilti pakanka pusės stiklinės, o arbatos per dieną reikėtų išgerti pusantro litro. Daug kam toks kiekis yra per didelis.

„Tik dar kartą pasikartosiu, kad, sergant vėžiu, savigyda reikia užsiimti atsargiai ir neperlenkti lazdos pasitikint tik žolelėmis. Negalima atmesti tradicinio vėžio gydymo. Dėl žolelių vartojimo būtina pasitarti su gydytoju. Taip pat verta atsiminti, kad onkologinė liga susijusi ne tik su mūsų kūnu, bet paliečia ir dvasią. Todėl būtina nepamiršti ir dvasinės sveikatos – peržiūrėti savo vertybes, kreipti savo mąstymą pozityvumo link, praktikuoti dėkingumą ir skirti laiko maldai. Tuomet žolelės bus puikus papildymas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Inga Saukienė
Asmeninio albumo nuotr.