Mes turime nepasiduoti ir neleisti pasiduoti viena kitai

„Kai būna labai labai blogai, pavartau Jūsų žurnalą ir pagalvoju: „Dieve, taigi aš ne viena tokia, yra dar tūkstančiai sergančių moterų. Tūkstančiai tokių, kurios irgi taip pat sirgo, kurioms skaudėjo, buvo baisu, bet jos išgyveno. Tai gal ir man pasiseks.“ O kita guodžianti viltis – matyti renginius, skirtus mums, krūties vėžiu sergančioms moterims, palaikyti. Mane tiesiog uždega, pavyzdžiui, prie starto linijos stovinčių moterų akys, jei tas renginys – kažkuris iš bėgimų. Jos gi čia dėl mūsų! Vilties man teikia renginių nuotraukose užfiksuoti mus palaikančių moterų veidai. Tada nesijaučiu tokia vieniša. Tada viliuosi, kad mes kažkam rūpime, kažkas galvoja apie mus. Na, suprantu, jos tikrai nepažįsta manęs, konkrečios Jurgos, bet kažkodėl jaučiuosi negalinti jų nuvilti, tiesiog taip imti ir nuleisti rankas.“

Toks pokalbis su viena žurnalo skaitytoja įvyko prieš gerą mėnesį. Ir paskatino dar kartą atsigręžti į moteris, kurios įtemptoje darbotvarkėje randa laiko pagelbėti kitiems: prisidėti prie projektų, reikalaujančių sergančioms moterims tinkamo gydymo, bėgti maratoną, kur renkamos lėšos medicinos įrangai įsigyti, ar tiesiog garsiai pasakyti, kad vėžys – tai liga, galinti ištikti bet kurią.

„Esame stiprios tiek, kiek galima vieną kitą paremti ir palaikyti“

„Man buvo labai didelė garbė tapti šio projekto ambasadore, nes nuoširdžiai tikiu, kad esame stiprios tiek, kiek galime viena kitą paremti ir palaikyti“, – toks užrašas lydėjo Ingridos Šimonytės nuotrauką, skirtą projektui „Kiekviena diena brangi“.  Nurodytos pareigos: finansininkė, politikos veikėja, LR Seimo narė. Dar ne Ministrė Pirmininkė ir dar ne kandidatė į LR Prezidento postą.

I. Šimonytė primena krūties vėžiu sergančioms moterims: svarbiausia – nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Laimos Penek nuotr.

To projekto tikslas buvo siekti, kad metastazavusiu krūties vėžiu sergančios moterys gautų reikalingą gydymą. Nes argumentas: „Neverta leisti pinigų gydymui, kuris ne padės pasveikti, o tik pailgins gyvenimą“, net ekonomine prasme nebūtų teisingas, o ką jau kalbėti apie dovanotas gyvenimo dienas – dar vieną galimybę apkabinti savo vaikus, pažvelgti į akis mylimam žmogui, aplankyti tėvus, išvysti dar vieną auksinį rudenį. Žinomų moterų dalyvavimas projekte patraukė žiniasklaidos dėmesį, teikė vilties į renginį Šv. Kotrynos bažnyčioje susirinkusioms sergančioms moterims, atkreipė sprendimus priimančių institucijų atstovų akis.

Renginio Šv. Magdalenos naktis globėja

Šią vasarą I. Šimonytę buvo galima sutikti Klaipėdoje išlydinčią į startą ir sutinkančią Šv. Magdalenos nakties „Vilties bėgimo“ dalyves, nes LR Ministrė Pirmininkė sutiko būti šio renginio globėja.

„Manau, čia yra ta sritis, kur susibūrusios įvairių patirčių, įvairių profesijų, įvairių amžiaus grupių moterys galime sukurti tokį lauką, kuriame visos būtume motyvuojamos rūpintis savimi, o jei jau ištiko liga, būtume skatinamos gydytis, tikėtis pasveikti. Labai svarbu, kad susirgusios turėtume už ko užsikabinti, kad būtų, kas padeda, palaiko, – čia turiu omeny ir žmones, ir organizacijas. Mes visos esame moterys, bet kuriai visko gali nutikti. Ir ką tada darome? Mes turime nepasiduoti ir neleisti pasiduoti viena kitai“, – taip sprendimą palaikyti krūties vėžiu sergančias moteris motyvavo I. Šimonytė.

Pasak pašnekovės, pokalbiai su Šv. Magdalenos renginio organizatoriais, medikais sukosi ir apie jai, atsakingai už politikos formavimą, svarbius klausimus: kaip paskatinti moteris rūpintis savo sveikata, laiku ateiti pasitikrinti, dalyvauti profilaktinėse sveikatos patikros programose.

„Aš nesu specialistė ir nelabai ką galiu pasakyti, medikai žino geriau, kokios turėtų būti patikros programos, kokio amžiaus moterims skirtos, bet tiesiog suprantu, kad derindami tas programas ir didindami moterų supratimą, ką jos pačios gali padaryti, galėtume išgelbėti daug gyvybių. Labai norėčiau paskatinti moteris – jei tik kyla koks įtarimas, geriau nepastumti jo po kilimu, nesiguosti, kad gal man čia tik pasirodė, bet nueiti ir pasitikrinti. Nes labai gaila tų prarastų gyvenimo metų“, – kalbėjo Ministrė Pirmininkė.

Laiku kreiptis į medikus – toks paprastai yra geriausias būdas apsaugoti save.

Ji neslepia – savo aplinkoje turėjo draugių, kurios jautė, kad kažkas jų sveikatai negerai, bet tiesiog numojo ranka į tuos įtarimus, o paskui jau teko susidurti su pasekmėmis, kurių sprendimas buvo labai sudėtingas, ir deja, ne visais atvejais sėkmingas.

„Moterys turi tą raganišką intuiciją, jos save girdi, reikia tik įsiklausyti. Kai jau jauti, kad tau organizmas kažką sako, reikia jo paklausyti. Laiku kreiptis į medikus – toks paprastai yra geriausias būdas apsaugoti save, savo vaikus ir artimuosius“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji pati, prisipažino, skirianti dėmesio sveikatos profilaktikai, ir jau gana seniai. Priežastis – onkologinė liga gerokai per anksti pasiglemžė jos močiutę, tad galimas paveldimumas neleidžia apie tai pamiršti ir skatina periodiškai apsilankyti pas medikus.

Svarbiausia – nepasiduoti

„Mano asmeninis santykis su medicina yra labai artimas. Taip, aš ilgai slaugiau sergantį artimą žmogų, ir man yra labai suprantamos tokios sudėtingos ir kartais beviltiškos sveikatos situacijos. Bet, kita vertus, aš žinau, kad yra labai daug žmonių, kurie gali padėti, kurie turi atsakymus į kartais labai sudėtingus klausimus. Žinau, kad medicina per pastaruosius dešimtmečius yra pažengusi ne septynmyliais batais, o dar daugiau, šimtamyliais batais, ir dabar mes susirgę turime privilegiją gauti reikiamą gydymą. Jei mano mama reumatoidiniu artritu būtų susirgusi dabar, ji jau galėtų būti gydoma, gautų biologinę terapiją ir būtų galėjusi dirbti, o tada ji tapo neįgali, nes reikiamų vaistų tuo metu tiesiog dar nebuvo. Dabar jau galimi ir visai kiti sprendimai tos pačios onkologijos srityje. Ir kas dar be galo svarbu – turime ne tik vaistų, bet ir tikrai labai gerų, pasaulinio lygio gydytojų“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Iš tiesų susirgus krūties vėžiu situacija tikrai nėra beviltiška – jei liga diagnozuojama pakankamai anksti, jei yra vaistų, kurie gali padėti, jei organizmas gana gerai reaguoja į gydymą – visi šie sukritę veiksniai padeda sėkmingai įveikti ligą. Blogiausia – jei žmogus nuleidžia rankas ir nusprendžia nebekovoti.

LR Ministrė Pirmininkė – renginio Šv. Magdalenos naktis globėja. Mato Baranausko nuotr.

„Manau, tas pasidavimas ir yra blogiausia. Žinoma, man labai lengva patarti, kai pati nebuvau toje situacijoje. Tačiau mačiau daug sunkiai sergančių žmonių, kad galėčiau įsivaizduoti, kokia būna emocinė įtampa išgirdus diagnozę, kai tu galvoji, kad tai yra neteisinga, kad tu to nenusipelnei. Ir tada kartais tiesiog  dingsta noras priešintis – ai, maždaug, tai jau viskas, nes liga baisi. Taip, liga baisi, bet nuo to laiko, kai ji pradėta diagnozuoti, mes nuėjome milžinišką kelią, ir reikia tiesiog pasitikėti. Pasitikėti tuo, kad medikai padarys geriausia, ką gali. O sergančiosioms tiesiog reikia klausytis to, ką jie siūlo, tiesiog išmokti gyventi tam tikru režimu, tam tikru ritmu, nesakyti, kad čia vis tiek nieko nebus, ir daugeliu atvejų sprendimas randamas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji pripažįsta, kad akistata su liga tikrai nėra lengva. O jei dar nesulaukiama palaikymo iš aplinkos, šeimos, jei subyra santykiai su artimiausiais žmonėmis, tada būna dar gerokai sunkiau.

„Bet moterys yra labai stiprios, jos atlaiko tikrai didelius išbandymus. Taip, galima kartais leisti sau paliūdėti, galima savęs pagailėti, mes turbūt visos tą darome. Bet pasiduoti negalima“, – dar kartą  primena I. Šimonytė.

Kalbino Vaida Samuolytė, Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė