Kaip ir ką valgyti, išgirdus onkologinę diagnozę?

Diagnozė: „Jums – vėžys“ kiekvienam pacientui apverčia įprastą gyvenimą aukštyn kojomis. Ramybės neduoda pačių įvairiausių minčių spiečius. Visoje šitoje klausimų (kurių dalis kartais būna net be atsakymų!) maišalynėje dažnas pacientas natūraliai pamiršta esminį momentą, ypač svarbų kovojant su klastinga onkologine liga ir vėliau mokantis gyventi su ja – visavertę mitybą. Kokia ji turėtų būti sergant vėžiu ir kodėl nereikėtų pradėti demonizuoti maisto, kalbamės su VUL Santaros klinikų gydytoja dietologe, medicinos mokslų daktare Edita Gaveliene.

Šiandien viešojoje erdvėje galima rasti pačių įvairiausių nuomonių, ką galima valgyti susirgus vėžiu, o ko griežtai – ne. Prie kryžiaus kalamas cukrus, miltiniai patiekalai, kava, rūkyti mėsos gaminiai, pienas, mielės ir daugybė kitų maisto produktų. Kodėl?

Onkologinė diagnozė žmogų sukrečia kaip reikiant. Tiek ligonis, tiek jo artimieji puola desperatiškai ieškoti, kas galėjo išprovokuoti ligą, kas galėtų padėti pasveikti. Maistas neretai tampa tuo veiksniu, kurį žmogus jaučia galintis labiausiai kontroliuoti. Taip ir atrandami įvairiausi kaltininkai, tokie kaip cukrus, miltai, pienas ar kas kita, juolab kad informacijos pasiekiamumas dėl interneto – begalinis. Be to, yra ir labai daug norinčių pasisakyti šia tema, vadinamųjų mitybos ekspertų, o jų patarimai, rekomendacijos neretai skamba ypač patraukliai, suprantamai.

Onkologiniai ligoniai – be galo jautri pacientų grupė, dažnas jų sunkiau mato visumą, tačiau lengvai pastebi pavienes detales, kitaip tariant, tokie žmonės išgirsta vieno ar kito esą pasveikusio asmens istoriją ir jo gyvenseną, mitybos principus ima taikyti sau, visiškai neįvertindami to, kad visi ligos atvejai, vėžio vieta, taip pat žmogaus fiziologija yra labai individualūs. Visa tai nueina tarsi į antrą planą, nes įtikima „stebuklingais“ patarimais.

Būtina suprasti, jog nėra gyvybės be maistinių medžiagų. Žmogui, tam kad jis gyventų, reikalingas tam tikras maistinių medžiagų sąrašas bei kiekis. Tad net ir nesergant, o juo labiau susirgus, reikia ieškoti būdų: kokių maisto produktų į valgiaraštį įtraukti, kokiais papildyti, o kokių sumažinti, kad mityba būtų kuo visavertiškesnė. Tuo tarpu dabar dažniausiai mąstoma atvirkščiai – ką iš raciono turėčiau braukti.

„Susirgus, reikia ieškoti būdų: kokių maisto produktų į valgiaraštį įtraukti, kokiais papildyti, o kokių sumažinti, kad mityba būtų kuo visavertiškesnė“, – pataria gydytoja dietologė E. Gavelienė. Butauto Barausko nuotr.

Dalis žmonių, susirgę vėžiu, net įtiki, kad reikia kuo mažiau valgyti, daug ko atsisakyti, o geriausia išvis kurį laiką pabadauti, nes organizmui badaujant žus ir vėžinės ląstelės. Kaip vertintumėte tokį pacientų pasirinkimą? Juk paprastai jis baigiasi tuo, kad ligos ir sudėtingo bei neretai skausmingo gydymo iškankintas žmogus tik dar labiau nusilpsta. O kai kuriems net diagnozuojama vėžinė kacheksija (organizmo išsekimas). 

Vėžio ląstelių būna vos kelios, lyginant su viso organizmo ląstelėmis. Pasmerkdami badui tas kelias ląsteles, neva jos taip greičiau žus, pamirštame, jog organizmui gyvybiškai būtinos maistinės medžiagos. Reikia stengtis stiprinti visą kūną, užtikrinti jam būtinų maistinių medžiagų, kad pajėgtų kovoti su liga. Vėžinės ląstelės žus ne nuo bado, o nuo gydymo ir apskritai sveikesnės gyvensenos. Save reikia ne bausti, o mylėti.

Ar egzistuoja kokios nors mitybos taisyklės, išgirdus onkologinę diagnozę? Ar jos priklauso nuo to, kokio organo vėžiu asmuo serga?

Kalbant bendrai apie onkologinę patologiją, maitinimosi rekomendacijos priklauso nuo ligos etapo. Kitaip tariant, vienokios jos bus tik išgirdus diagnozę iki gydymo, kitokios – gydymo metu, dar kitokios – išgyvenant ligos remisiją.

Gal galite plačiau tai pakomentuoti?

Kai diagnozuojama onkologinė liga iki prasidedant gydymui – nesvarbu koks jis būtų: chemoterapija, spindulinė terapija, operacija – pacientas turi dėti visas pastangas, kad sustiprintų savo organizmą. Šitas etapas dar kitaip vadinamas prereabilitacija. Žmogui būtina sudėlioti savo gyvenseną taip, kad pasiruoštų gydymui ir jį sėkmingai ištvertų. Pasaulyje prereabilitacija labai plačiai paplitusi, jos pasiūla jau po truputį randasi ir Lietuvoje: daugėja medicinos įstaigų, siūlančių šias paslaugas.

Su pacientu prereabilitacijos laikotarpiu dirba net keli specialistai: kineziterapeutas ar fizinio rengimo treneris, priklausomai nuo žmogaus vėžio būklės, parenka tinkamą fizinį krūvį.  Būtina saugoti raumenyną ir jį stiprinti, mat pakankamas baltymų kiekis (o skeleto raumenynas yra viena pagrindinių baltymų sankaupų žmogaus organizme) padeda kovoti su liga. Itin svarbus psichologas ar psichoterapeutas – jis padeda malšinti stresą, lengviau atsisakyti žalingų įpročių. Trečias specialistas prereabilitacijos etape – dietistas arba gydytojas dietologas sudėlioja tinkamą maitinimosi planą, kad pacientui nepradėtų kristi svoris, kad jis turėtų jėgų ir vėliau sėkmingai vyktų gydymas.

Iki gydymo pradžios vėžiu sergančio žmogaus racionas turėtų būti toks pat kaip bet kurio kito sveikatai palankiai besimaitinančio asmens. Kitaip tariant, valgiaraštis turėtų būti sudarytas iš įvairių, pagal sveikos mitybos piramidę pasirinktų, šviežiai paruoštų patiekalų. Gaminimui reikėtų naudoti neperdirbtus, neapdorotus produktus, geriausia rinktis iš to paties regiono, t. y. valgyti sezoninį tos geografinės platumos maistą, ribojant atvežtinį, egzotinį. Patartina vengti produktų, užimančių maistingo ir vertingo maisto vietą, t. y.  turtingų vien „tuščių“ kalorijų, pavyzdžiui, gaminių iš aukščiausios rūšies miltų, greitojo maisto, traškučių, saldumynų. Jų vertėtų vengti dėl to, kad liktų vietos sveikatai palankiam maistui, tačiau tai visiškai nereiškia, jog jei ligonis nori suvalgyti gabalėlį šokolado, tai daryti griežtai draudžiama.

Reikia stengtis stiprinti visą kūną, užtikrinti jam būtinų maistinių medžiagų, kad pajėgtų kovoti su liga.

Dar labai svarbu atkreipti dėmesį į valgymo režimą. Jis leis pasirinkti tinkamas porcijas, tinkamą valgymo laiką ir taip suvartoti tiek maisto, kiek jo ir reikia.

Kaip derėtų maitintis gydantis?

Šias etapas rizikingas tuo, kad onkologinis gydymas dažnai sutrikdo žmogaus mitybą ir maistinių medžiagų įsisavinimą. Juk pacientą po tam tikrų gydymo metodų ar procedūrų, pavyzdžiui, po chemoterapijos seansų, pykina, jis vemia, viduriuoja. Be to, kai kurie vaistai sukelia stiprų burnos bei ryklės gleivinės išopėjimą, tad mityba natūraliai sutrinka – pacientui nesinori valgyti, jam sunku nuryti maistą. Taigi, šiuo kovos su onkologine diagnoze etapu labai lengva netekti daug svorio, išsekinti organizmą.

Depositphotos nuotr.

Gydantis, visada, kol tai įmanoma, pirmenybė teikiama įprastam maistui bei valgymo būdui. Tačiau jei žmogui sunku valgyti pačiam arba nepavyksta suvalgyti tiek maisto, kiek reikėtų, visada galima į pagalbą pasitelkti specialios paskirties medicininį maistą, vadinamuosius mišinius, kurie paruošiami patogia forma: išgeriami ar sumaitinami pro maitinimo zondą. Kraštutiniu atveju būtinas maistines medžiagas padeda užtikrinti parenterinis maitinimas – maitinimas į veną. Jokiu būdu ligonis negali badauti. Badavimas, kaip rodo šiuolaikinė medicinos praktika, daugeliui sergančių vėžiu nepadeda.

Kaip reikėtų maitintis, kai liga jau praeityje, kai pacientas išgyvena remisiją?

Lygiai taip pat kaip ir prereabilitaciniu laikotarpiu. Būtina valgyti kuo visavertiškesnį maistą, mėgautis juo. Taip pat dera nepamiršti fizinio aktyvumo ir stengtis negrįžti prie žalingų įpročių.

Ar sergant vėžiu leistini užkandžiai? Kokie jie turėtų būti ir kaip dažnai valgomi?

Užkandžiauti tikrai galima, juolab kad sergant neretai būtent tais mažais valgymais ir tegalima užtikrinti organizmui būtiną maistinių medžiagų kiekį. Užkandžius rinktis reikėtų vadovaujantis tuo pačiu principu – ar jie maistingi, ar vertingi. Užkandžiams tinka viskas, kas maistinga ir ką žmogus mėgsta: daržovės, sūris, vaisiai, koks nors koncentruotas įvairių produktų kokteilis ir pan.

Ačiū už pokalbį!

Aistė Tautvydienė