Slaugytojos iš Chemoterapijos skyriaus, į kurį pacientai nebijo sugrįžti

Tūkstančiai ligonių, tūkstančiai istorijų, tūkstančiai likimų. Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Danguolė Gedminaitė ir Onkologijos chemoterapijos dienos stacionaro skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Edita Šniepienė – tikros senbuvės, onkologinius ligonius gydančios ir globojančios jau daugiau nei 20 metų.

„Mūsų pacientai yra patys geriausi“, – įsitikinusios abi. Lygiai taip pat apie šiame skyriuje dirbančias slaugytojas kalba ir pacientai. Visas kolektyvas kuria tokią šiltą ir psichologiškai palaikančią atmosferą, kad net ir ligoniai, kuriems baigėsi gydymas, užsuka aplankyti savo geradarių ir dar kartą padėkoti.

Apie visa tai – iš Danguolės ir Editos lūpų.

Pažintis su slauga ir onkologija

Kelmės rajone užaugusi Danguolė sako turbūt jau gimusi slaugytoja: „Vaikystėje slaugydavau lėles, „gydydavau“ senelį. Neprisimenu, kad būčiau turėjusi minčių apie kokią kitokią profesiją.“

Į Klaipėdos aukštesniąją medicinos mokyklą įstojusi kelmiškė pirmąją praktiką atliko Chemoterapijos skyriuje, paskutiniąją – taip pat. Tad baigusi mokslus čia ir pradėjo dirbti. Jau 26 metai, kai ji vaikšto tais pačiais ligoninės koridoriais.

„Chemoterapijos skyrių pasirinkau galbūt dar ir dėl to, kad prieš pat man baigiant mokyklą nuo onkologinės ligos mirė mano mama, teko ją slaugyti. Kai ėmiau čia dirbti, netgi sutikau vieną pacientę, labai panašią į mamą“, – prisiminė D. Gedminaitė.

Tapus vyresniąja slaugos administratore, jai tenka daugiau administracinio darbo, ant jos pečių gula atsakomybė už sklandžią viso skyriaus veiklą: jai tenka rūpintis medikamentais, pacientų mityba, dokumentacija, skyriaus higiena, virtuve, konsultantų kvietimais. Kaip sako Danguolė, – milijonai reikalų.

Ir nors dabar ji neatlieka tiesioginio slaugytojos darbo, kontaktų su pacientais užtenka. „Todėl darbe  užtrunku ilgai, nes daug šnekuosi su žmonėmis“, – nusijuokė ji.

„Būna, kad mūsų pacientai patenka į kitą įstaigą, o po to grįžę sako, kad pas mus jaučiasi kaip rojuje. Kolegos net juokauja, kad išlepinome savo pacientus“, – šypsosi vyresnioji slaugos administratorė Danguolė Gedminaitė.

Jos kolegė klaipėdietė Edita niekada nesvajojo dirbti slaugytoja. Tuo keliu nukreipė kaimynė, paraginusi studijuoti mediciną. „Mama mane buvo išmokiusi leisti vaistus į raumenį – anais laikais dar švirkštai buvo virinami. Tad nebijojau medicinos. Įstojau į tuometinę J. Kupčinsko medicinos mokyklą. Ją baigusi, 10 metų dirbau gimdymo namuose su naujagimiais, bet dėl reorganizacijos buvau perkelta čia ir pasilikau iki šiol“, – pasakojo E. Šniepienė, su onkologiniais ligoniais dirbanti jau 23 metus.

Privalau čia būti, nes žmonėms manęs reikia.

„Man patinka šis darbas – man patinka žmonės, jie mane myli ir aš juos myliu“, – pridūrė.

Onkologijos chemoterapijos dienos stacionare triūsiančios klaipėdietės pagrindinis darbas – vaistų skiedimas, jų leidimas. Taip pat ji stengiasi suteikti pacientams kuo daugiau informacijos apie tai, kas laukia po chemoterapijos, o vėliau – išklausinėti, kaip jie jautėsi, kad galėtų tai perduoti kitiems.

Itin atidžiai E. Šniepienė stebi tuos, kurie į chemoterapijos kabinetą įžengia pirmą kartą.

„Kartais galvoju, kad mano darbas – kaip psichologo: turi ir paglostyti pacientą, ir paguosti, ir servetėlę ašarai nubraukti paduoti. Sakau jiems, kad jie – tarsi pirmokai. Nes kai nuvedi vaiką į pirmą klasę, jis nieko nežino. O antras, trečias kartas – ir pacientai vis drąsesni, ir ašarų nebėra, ir chemoterapijos ne taip bijo. Jeigu paklauso mano patarimų, grįžę kitą kartą padėkoja. Bet būna tokių, kurie sako: „Šiandien man neskauda, manęs nepykina, tad vaistų negersiu.“ O vėliau, grįžus namo, kai užsiveda pykinimo ar skausmo mechanizmas, niekas nebepadeda. Ir širdis plaka, ir pykina, ir viduriavimas kamuoja – visko būna. Bet pacientai žino, kad visada gali kreiptis į mane, jei nepavyksta susisiekti su gydytoju“, – apie savo darbą pasakojo patyrusi slaugytoja.

Jokių kalbų apie ligas!

Tiek Edita, tiek Danguolė puikiai jaučia pacientų nuotaikas, baimes ir stengiasi pastarųjų neskatinti.  Jos puikiai žino, kad žmonės labai skirtingai priima onkologinės ligos diagnozę. Vienas net ir jaunas būdamas nestresuoja, nebijo, kad neteks plaukų, o vėliau netgi pasidžiaugia ataugusiais vešlesniais. O kitas pirmą kartą atsisėda į chemoterapijos kėdę – ir ašarų pakalnė, ir drebulys, ir raminamųjų prireikia. Chemoterapijos baimė taip pat nevienoda.

Kartais galvoju, kad mano darbas – kaip psichologo.

„Dažniausiai žmonės bijo vadinamosios „raudonosios“ chemoterapijos, dėl kurios 100 procentų nuslenka plaukai, būna stiprūs venų uždegimai, – pasakojo E. Šniepienė. – Bet sakau, kad nereikia bijoti. Nes vieniems po jos tenka pagulėti savaitę, o kiti susilašina – ir kaip niekur nieko. Viskas priklauso nuo žmogaus.

„Man patinka šis darbas – man patinka žmonės, jie mane myli ir aš juos myliu“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Edita Šniepienė.

Blogiausia, kai tarp senyvo amžiaus pacientų patenka jaunuolis, ir šie jam puola pasakoti: „Man buvo taip. Ir tau bus taip.“ Prigąsdina, tada ateina pas mane visas drebantis, išsigandęs žmogutis, klausia, ar tikrai taip bus. „Baik“, – sakau. Po trijų savaičių sugrįžta, klausiu, kaip jautėsi. O jis ir atšauna: „Eik eik, Edita, nieko blogo nebuvo – net ir to, apie ką tu sakei.“

Chemoterapijos skyriuje, pasak D. Gedminaitės, tas pats – vieni žmonės prašo paguldyti į vienutes, nes baidosi klausimų, užuojautos, kalbų apie ligą. Jiems nesinori klausyti kitų pacientų patirčių, jie linkę būti su savimi ir savomis mintimis. O kito net nepaguldysi į vienutę – sako, sėdėsiu, lauksiu, kiek reikės, tik nepaguldykit manęs vieno.

Kol pacientams laša chemoterapiniai vaistai, dienos stacionare dirbanti Edita ragina juos geriau nekalbėti apie ligas.

„Prašau kalbėti apie bet ką – apie orą, vaikus, gamtą, grybus, bulvių derlių. Tik ne apie ligą ir dar – ne apie politiką. Kadaise turėjau atvejį, kai vienu metu į chemoterapijos seansą atėjo du garbaus amžiaus senoliai. Įsišnekėjo – abu skirtingų politinių pažiūrų. Abu buvo su lazdelėmis, tai kone fechtuotis pradėjo“, – juokėsi prisiminusi Edita.

Labiausiai jai patinka, kai pacientai ima šnekučiuotis apie maistą ir dalintis receptais – įsitraukus į tokius ar panašius pokalbius, greičiau prabėga laikas, kol sulaša chemoterapija.

„Mes nebijom sugrįžti pas jus“

Slaugytojų palaikymas stacionare gulintiems pacientams itin svarbus dabar, užklupus koronaviruso infekcijai. Artimieji negali jų aplankyti, ligoniai dienas leidžia vieniši.

Slaugytojos, kurios su onkologiniais pacientais praleidžia daugiau laiko ir turi artimesnį kontaktą nei gydytojai, neslepia, kad tarp jų užsimezga šilta ir nuoširdi draugystė. Pacientai ne tik pasakoja apie save ir savo šeimas, bet ir domisi, kuo gyvena, kaip laikosi jų slaugytojos. Štai neseniai Edita patyrė skaudžių bėdų – pacientai, sužinoję, kad jos vyras patyrė insultą, o po to mirė tėvas, rašė jai užuojautos žinutes, klausinėjo, kaip ji laikosi, linkėjo tvirtybės.

„Mūsų pacientai yra patys geriausi. Jie išskirtiniai. Būna, kad patenka į kitą įstaigą, o paskui grįžę  sako, kad pas mus jaučiasi kaip rojuje. Kolegos net juokauja, kad išlepinome savo pacientus“, – juokiasi Danguolė.

Ji iki šiol prisimena vyrą, kuris atsigulė į skyrių pirmajam chemoterapijos kursui. Užsukęs į jos kabinetą, atsargiai pasiteiravo: gal jūs čia visi giminės?

Edita Šniepienė ir Danguolė Gedminaitė

„Klausiu, kodėl jam taip atrodo. O jis ir atsako: taip artimai ir šiltai bendraujate, apsikabinate, tarsi būtumėte giminaičiai. Nieko, sakau, kai antrą kartą atvažiuosi, ir tu būsi giminė“, – nusišypsojo Danguolė.

Tiek ji, tiek kitos slaugytojos kartu su pacientais džiaugiasi mažais jų pasiekimais, mažais laimėjimais. Žinoma, liūdna, kai jiems vėl pablogėja, kai baigę gydymą jie po kurio laiko vėl sugrįžta į skyrių.

„O tuomet apsikabinam – kas paašaroja ant peties, kas išklauso, – pasakojo D. Gedminaitė. – Bet širdį glosto, kai žmonės atvirauja: „Mes nebijom pas jus sugrįžti, čia einam be baimės.“ Štai neseniai viena moteris, buvusi mūsų pacientė, kuriai atsinaujino liga, operuotis išvyko į kitą miestą. Prisipažino buvusi labai įsitempusi, o kai sužinojo, jog reikės chemoterapijos, net apsidžiaugė, kad vėl sugrįš pas mus. Sako, jei ne tas karantinas, būtų ne kartą užsukusi mūsų aplankyti.“

Pas slaugytojas į onkologijos chemoterapijos skyrių neretai užsuka buvę pacientai – ar eidami pas gydytojus tyrimų, ar išsiruošia specialiai, norėdami dar kartą padėkoti už rūpestį ir šilumą. Prieš pat susitikimą su žurnaliste į Danguolės kabinetą atėjo pacientas ir ištiesęs rankas pasakė: „Ačiū, kad esi.“

„Tai ir laiko mane šioje vietoje. Būna, sunkią akimirką pervargusi pagalvoju, kad gal jau užteks čia dirbti, bet tai praeina prisiminus tokius momentus ir supratus, jog privalau čia būti, nes žmonėms manęs reikia“, – atvirauja Danguolė.

Prie mirties priprasti neįmanoma

Pacientai prie slaugytojų prisiriša, o jos – ar prisiriša prie jų?

„Turiu keletą pacientų, kurių pasiilgstu ir kuriuos prisimenu net po daugelio metų, nors jų jau nebėra“, – neslėpė Edita. Vieną jų ji net kapinėse aplanko.

Danguolei labiausiai liūdna, kad skyriuje pasirodo vis daugiau jaunų pacientų. Susitikimai su jais būna trumpesni, nes liga greičiau progresuoja, o kartu ir skaudesni. Ji neslepia per tiek metų darbo su onkologiniais ligoniais nepripratusi prie mirties: „Verkiu iki šiol. Kiti mano, kad mes turime būti prie jos pripratę. Bet visiškai nereaguoti į tai neįmanoma.“

Kaip slaugytojos, patiriančios didžiulį emocinį krūvį, neparsineša jo namo, kaip jos atsipalaiduoja?

„Visko būna. Kartais visas tas šleifas parsivelka namo. Būna, kad nebeturiu jėgų net kalbėti, – prisipažino Danguolė. – Gerai, jog namiškiai kantrūs.“ Atsipalaiduoti jai padeda knygos ir vaikščiojimas. Jei tik turi laiko – išeina, kur akys veda, į pievas ar miškus, toliau nuo žmonių.

Du vaikus užauginusią, keturių anūkų susilaukusią Editą po darbo atpalaiduoja susitikimai su šeima. Su vyru, kol jo neužklupo liga, jiedu mėgdavo pasivažinėti po apylinkes, apsilankyti prie jūros. „Dabar jam reikia mano pagalbos“, – neslepia slaugytoja, kurios darbas nesibaigia ir grįžus namo.

Lina Šaltė
Algirdo Kubaičio nuotr.