Daugybę išbandymų patyrusi M. Kosinskaitė: „Matyt, esu šiek tiek naivi, bet nepataisoma optimistė“

Dailininkės Miglės Kosinskaitės paveikslų moterys pasakoja labai skirtingas istorijas. Vienos jų – be galo stiprios, griežtos, net galbūt grėsmingos. Kitos – švelnios, jautrios, juslingos, naivios. Dar kitos savo veidus slepia po švelnių, baikščių gyvūnų kaukėmis. Gyvenimas yra įvairus, banguojantis, nepastovus. Ir be galo gražus, jeigu leisime sau pamatyti jo grožį žemiausiame mus nešančios bangos taške.

Menininkė žino, kaip jaučiasi žmogus, kurį, atrodo, tuoj užlies banga, kartu nusinešdama viską, kas jam buvo brangu. Gyvenimas jai nešykštėjo išbandymų. Depresija sergantis vyras, nesėkmingi bandymai jam padėti ir skaudi netektis. Antroji gyvenimo meilė, gyvenimas dvare, kuriame niekada nesijautė sava, nors kūrė jį su didžiule aistra. Ir skaudžiai atėjęs suvokimas, kad, norėdama išlikti, ji turi paleisti šią ilgai puoselėtą iliuziją ir išeiti gyventi savo gyvenimo.

Tačiau ji pati apie savo gyvenimą kalba kukliai ir nesikabina į skausmingus praeities prisiminimus: „Matyt, mano viduje įtaisytas motoriukas, kažkoks užtaisas, dėl kurio esu šiek tiek naivi, bet nepataisoma optimistė. Man iš tiesų pavyksta nenugrimzti į depresiją net juodžiausioje situacijoje. Nežinau, iš kur ta stiprybė ateina, galbūt reikia padėkoti tėvams, galbūt – gyvenimo pamokoms… Taip, būta įvairių patirčių, ir labai nepaprastų, tačiau tikrai nemanau, kad mano gyvenimas itin dramatiškas ar nesėkmingas. Priešingai – tam tikra prasme jis be galo įdomus, turintis įvairių spalvų. Juk ne visiems sekasi pragyventi gyvenimą sklandžiai, lyg iš vadovėlio.“

Prisimindama savo pirmąją santuoką, kurioje užaugino du vaikus, moteris atvirauja: jautėsi tarsi krintanti į prarają ir nieko negalėjo padaryti. Tačiau staiga atėjo suvokimas, kad jeigu negali išgelbėti kito žmogaus, privalai išgelbėti bent save.

„Kalbėjimas, esu kažkur skaičiusi, yra viena daugiausia energijos ištaškančių mūsų veiklų. Todėl man patinka būti tyloje“, – sako dailininkė Miglė Kosinskaitė. Svetlanos Baturos nuotr.

„Gal neturiu pasiaukojimo geno. Arba turiu sveiko egoizmo, todėl man su savimi visada gerai, kad ir kas atsitiktų. Manau, kritinėse situacijose svarbiausia nenuleisti rankų, nesėdėti nieko neveikiant. Būtina kažką keisti, nes su pokyčiais atsiveria visiškai nauji energijos šaltiniai, tarsi įsijungia antras kvėpavimas. Kalbu ne tik apie save, bet apie daugybę patirčių, kurias liudija kiti: tuo metu atrodo viskas labai skausminga, sunku, o po kurio laiko paaiškėja, kad viskas tik į gera. Kad mūsų pastangos mus pakeitė ir atvėrė naujų galimybių. Svarbiausia niekada nepulti į savigraužą ir nepradėti savęs gailėtis. Daug veiksmingiau susirasti bendraminčių, kalbėtis su žmonėmis, užuot užsidarius kentėti kamputyje. Žinoma, lengva man kalbėti. Aš neturiu vėžio patirties ir tikrai nežinau, kokia būtų mano reakcija, kaip elgčiausi susirgusi. Esu intravertė ir nelinkusi guostis, tačiau gali būti, kad emocijas išleidžiu tapydama. Tai mano būdas, tapyba man – tarsi meditacija. Kiekvienam reikia atrasti savo būdą, kuris palaikytų ir teiktų stiprybės“, – svarstė pašnekovė.

Paklausta, kas jai gyvenime svarbiausia, menininkė šypteli – tiesiai į kaktą klausimas, atsakymo į kurį žmogus galbūt ieško visą gyvenimą.

„Manau, jog su gyvenimo patirtimi, su amžiumi vertybės šiek tiek keičiasi, tačiau, žvelgdama iš taško, kuriame dabar esu, galiu pasakyti, kad, apsisukus ratui, mes visi grįžtame prie to, nuo ko pradėjome. Prie šeimos. Nesvarbu, kur tave nubloškė gyvenimas, kokių karjeros aukštumų esi pasiekęs ar patyręs praradimų, šeima yra ta grandis, kuri visada buvo ir bus, nors ir kas atsitiktų. Tai žmonės, kuriems nesvarbu, ko tu pasiekei ar nepasiekei, jie tave priima besąlygiškai“, – teigė Miglė.

Pasaulis nuolat ir užsispyrusiai eina iš proto, todėl būtina išlaikyti ramybę savyje.

Pasak jos, gyvenime mes nuolat ieškome pusiausvyros – tarp karjeros ir šeimos, tarp viešumo ir privatumo, tarp sveikatos ir malonumų, nes tik ramybė suteikia tikro džiaugsmo jausmą. Pati moteris mokosi džiaugtis mažais dalykais. Džiaugtis tuo, kas duota, nekurdama didelių lūkesčių. Juk gyvenimas susideda iš smulkmenų. Galima džiaugtis, kad ryte geri kavą iš savo mėgstamo puodelio, gali išeiti pasivaikščioti, dirbti mylimą darbą, būti apsupta mylimų ir mylinčių žmonių. Ar džiaugsmui reikia dar ko nors daugiau?

„Stengiuosi džiaugtis kiekviena diena ir būti ja patenkinta. Gal ne visada man pavyksta įvykdyti dienos programą šimtu procentų, bet nors 80 proc. – ir tai jau labai gerai. Tapyti pradedu dažniausiai apie vidurdienį. Prieš tai lėtai geriu kavą, stengiuosi padaryti mankštą, išeiti pasivaikščioti, atsakau į laiškus, pasižiūriu, kas vyksta pasaulyje, sutvarkau visus neatidėliotinus reikalus, kad įžengusi į studiją galėčiau atsiduoti tik tapybai, būti joje, kol pavargsiu ir ims temti. Bet koks pabendravimas tapant, net trumpas pokalbis, „išmuša“ iš proceso ir po to reikia pastangų sugrįžti atgal. Apskritai kalbėjimas, esu kažkur skaičiusi, yra viena daugiausia energijos ištaškančių mūsų veiklų. Todėl man patinka būti tyloje“, – savo diena dalinosi menininkė.

Jos paveikslai taip pat gimsta tyloje – iš ateinančių vaizdinių. Moteris prisipažįsta: nežinanti, kaip tie vaizdiniai atsiranda, kodėl jie tokie, o ne kitokie. Tiesiog jie ateina ir prašosi būti perkelti ant drobės. Kartais jie beldžiasi per sapnus – Miglė tiesiog susapnuoja paveikslą.

„Buvo periodas, kai tapiau tik moteris. Buvo moterų ir gyvūnų sintezės tarpsnis, kurio metu mane įvardijo kaip romantinę siurrealistę. Vėliau atėjo juodai baltas periodas, paskui – naktinių gyvūnų serija ir kt. Aš nežinau, kodėl taip keičiasi mano tapyba. Galbūt ji kinta su mano pačios vidiniais pokyčiais.

Buvo laikotarpis, kai per gyvūnus norėjosi išreikšti užslėptus, bet kiekviename žmoguje slypinčius dalykus, vadinamąją slaptąją mūsų pusę, kuri gali būti pati įvairiausia – tamsi, naivi, baikšti, agresyvi. Pavyzdžiui, moterys-avys – jos mielos, naivios…

Šiuo metu užsikabinau už bauhauzo stiliaus – pradėjau nuo įvairiausių daiktų, tačiau vėliau natūraliai priėjau prie tų daiktų autorių ir atradau daug labai įdomių moterų, kurios buvo užmirštos. Kai ėmiau žiūrėti tų moterų nuotraukas, man jos pasirodė tokios artimos, tokios tikros, stiprios, be „glianco“. Tai 100 metų senumo asmenybės, kurioms kitados tikrai teko kovoti už vietą pasaulyje. Man jų nuotraukos netgi kažkuo primena mano mokyklinių laikų fotografijas, kai mes buvome tokios „antibarbės“, pankės, stiprios, su vyriškais drabužiais“, – pasakojo menininkė.

Miglė atsimena, kaip nutapė vieną žinomą moterį šaltame mėlyname fone, tačiau pabaigusi suprato, kad portretas jai nepatinka. Moteris buvo gana pikto veido, tarsi atstumianti kitus. Todėl menininkė nusprendė ją pagražinti – fonas tapo rožinis, o moters veidas – švelnesnių bruožų, dailesnis, moteriškesnis. Tik galvos apdangalą paliko griežtą – kaip tvarkos ženklą. Miglės gyvenime, kaip pati prisipažįsta, taip pat nėra chaoso – ji ganėtinai disciplinuota ir struktūruota. Tačiau šiuolaikinis pasaulis – labai chaotiškas ir tikrai norisi turėti jam atsvarą. „Pasaulis nuolat ir užsispyrusiai eina iš proto, todėl būtina išlaikyti ramybę savyje“, – sako pašnekovė.

Kitas portretas, kuris papuošė ir mūsų žurnalo viršelį, dėl jame pavaizduotos moters šukuosenos dažnai siejamas su onkologinėmis ligomis, tačiau pati dailininkė, paveikslą pavadinusi „Pienė“, tokios idėjos neturėjo. Jai moters šukuosena asocijuojasi tik su pienės pūku – švelniu ir lengvu. Būtent tokia yra viltis – kylanti į viršų nuo lengviausio vėjo dvelktelėjimo. Pati Miglė sako savo paveikslų neinterpretuojanti: „Paveikslas arba veikia, arba neveikia. Man pačiai įdomiausias toks menas, kurio aš iki galo nesuprantu ir net nebandau atkoduoti ar išsiaiškinti, ką autorius turėjo galvoje. Daug svarbiau – mane jis palietė ar ne.“

Šiandien menininkė vėl jaučiasi laiminga – turi artimą žmogų, su kuriuo gali dalintis tiek savo vidiniais išgyvenimais, tiek profesiniais klausimais. Tačiau tikra, nereikli laimė galbūt ir įmanoma tik tuomet, kai esi patyręs visko – klaidų, traumų, dramų, ir sugebi vertinti kiekvieną akimirką, nes žinai, kad nesi amžinas, o tau skirto laiko su kiekvienais metais tampa vis mažiau. Miglei Anapilin teko išlydėti ne vieną savo bendraamžį. Šios netektys tik dar labiau priminė, kad gyventi reikia čia ir dabar. Nė vienas nežinome, kiek to gyvenimo mums liko, todėl nebėra laiko savęs graužti, gailėti, nebėra laiko pykti, tik yra laikas gyventi – tą gyvenimą, kuris man duotas.

Inga Saukienė
Svetlanos Baturos nuotr.