Onkologinei ligai – ŠKAC!

Tarsi kokiam šeimininkės grietinę slapčia išlaižiusiam ir po to ne vietoje įžūliai įsitaisiusiam katinui… Trejų metų gimtadienį paminėjusios Jonavos onkologinių ligonių asociacijos „ŠKAC“ viena iš iniciatorių ir įkūrėjų Jūratė Povilavičienė tvirtina, kad jų organizacijoje nėra vietos savigailai ir ašaroms.

„Mes susibūrėme padėti žmonėms, paskatinti juos vėl išmokyti džiaugtis gyvenimu“, – tvirtina veikli moteris.

Kuo Jūsų organizacija užsiima?

Viskuo (šypsosi). Vykdome labai daug įvairių veiklų. „Škac“ priklauso didžiausiai skėtinei organizacijai POLA (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija). Padedant jos specialistams konsultuojame, padedame rasti psichologinę pagalbą, spręsti įvairius kasdienybėje iškilusius klausimus, pavyzdžiui, teisinius, juk pasitaiko situacijų, kai darbdavys susirgusį darbuotoją sugalvoja atleisti iš darbo, todėl pacientui labai svarbu žinoti savo teises. Teisininko, psichologo, dietologo konsultacijas POLA specialistai teikia nemokamai visiems, turintiems POLA kortelę. Daugelis seminarų, susitikimų su gydytojais organizuojama taip pat POLA iniciatyva. Žinoma, mes, pacientai, dar ir bendraujame tarpusavyje: vykstame į žygius, lankome renginius ir pan. Žinios apie mūsų asociaciją jau eina iš lūpų į lūpas. Žmonės džiaugiasi turėdami, kur kreiptis pagalbos. Tokios asociacijos labai reikalingos, ypač mažesniuose miesteliuose, kur bendruomenės nėra didelės, kur vieni kitus puikiai pažįsta. Didmiesčiuose gausu visko, tuo tarpu periferijoje susirgusiam žmogui baugu kam ir pasisakyti, kad serga – kai kur tebevyrauja nuomonė, jog vėžiu galima… užsikrėsti.

„Stengiuosi nešti žmonėms žinią, kad vėžys nėra gyvenimo nuosprendis“, – sako apie savo veiklos prasmę  J. Povilavičienė.

2013 metais pati išgirdau onkologinę diagnozę. Tada man buvo nepaprastai baisu, nežinojau, kur kreiptis, ko griebtis, trūko objektyvios, patikrintos informacijos. Be jokios abejonės, šeima ir draugai mane palaikė, tačiau to labai dažnai nepakanka, nes šeima ir draugai būna šališki, neretai ir pagaili. O gailestis, ištikus ligai, kaip ir saviplaka bei egzistenciniai klausimai: „Kodėl man?“, „Kas dabar bus?“ – yra blogai.

Taigi, reikia ne gailėtis, o kalbėtis?

Sergančiam žmogui mažiausiai reikia gailesčio ir ašarų. Visada visiems sakau, kad mūsų organizacijoje nėra joms vietos. „Škac“ susibūrė ne tam, kad pacientai graužtųsi ir savęs gailėtųsi. Mes norime bendrauti ir tai darome pozityviai. Aišku, gyvenimas, kasdienybė būna įvairi – per tuos trejus metus asociacija neteko kelių narių. Buvo labai skaudu ir sunku, tačiau mes visi laikomės principo, jog gyvenimas, kad ir kas benutiktų, tęsiasi.

„Škac“ susibūrė ne tam, kad pacientai graužtųsi ir savęs gailėtųsi. Mes norime bendrauti ir tai darome pozityviai.

Dabar galiu tik pasidžiaugti, jog prieš kelerius metus pradėjau kalbėti viešai. Tai padėjo abejojantiems, pasimetusiems žmonėms greičiau rasti tinkamus sprendimus, o kai kuriems – net anksčiau pastebėti ligą. Stengiuosi nešti žmonėms žinią, kad vėžys nėra gyvenimo nuosprendis. Šiandien, kai medicina tokia pažangi, vėžys daugeliu atveju tampa nemalonia lėtine liga, kurią būtina kontroliuoti.

Iš savo asmeninės patirties minėjote, kad dauguma žmonių, išgirdę onkologinę diagnozę, tikrąja to žodžio prasme, pasimeta emocijų bei informacijos sraute. Ką patartumėte daryti pirmiausia sužinojus, kad sergi?

Susirasti kokią nors pacientų organizaciją ir būtinai į ją kreiptis. Jokiais būdais nenoriu nieko blogo pasakyti apie medikus, tačiau retas savo pacientui suteikia papildomos informacijos be būsimo taikytino gydymo. O juk pacientui svarbu ne tik vaistai bei medicininės procedūros. Jam būtina ir informacija apie psichologinę paramą, žinios, ką jis sirgdamas gali valgyti, o ko ne, koks turėtų būti jo fizinis aktyvumas, kaip turėtų keistis gyvenimo būdas ir pan. Aš puikiai suprantu gydytojus, dauguma jų vos spėja susakyti visą reikalingą informaciją apie gydymą, ką jau kalbėti apie paralelines temas, nes pacientų paskutiniu metu ypač daug. Be to, nereikia užmiršti, kad netikėtos diagnozės iš normalaus gyvenimo vėžių išmuštas pacientas, net ir atidžiai klausydamas gydytojo, ne viską iškart supranta, o kai ką pamiršta, po dienos kitos jam gali kilti ir naujų klausimų.

„Škac“ nariai prie Palangos tilto

Gyvename aukštųjų technologijų amžiuje, vieno mygtuko paspaudimu interneto paieškos Google laukelyje per kelias sekundes galima rasti informacijos, kokia tik nori tema. Dauguma pacientų jos ieško, skaito apie savo ligą, o viską, ką perskaito, neretai pritaiko sau. Taip daryti tikrai nereikia. Pacientų organizacijos gali padėti atsirinkti informaciją.

Aistė Veismantaitė
Asmeninio albumo nuotr.