Planuoti reikiamą pagalbą, kaip ir gydymą, – labai svarbu

„Socialinių darbuotojų, kaip ir psichologų, poreikis šiuo metu ypač didelis“, – tikina Rima Adomaitienė, LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos socialinė darbuotoja. Mat, be gydymo ar kylančių jausmų audros, daugelis pacientų susiduria ir su papildomais sunkumais, kuriuos įveikti padedant socialiniams darbuotojams – daug paprasčiau.

Liga atneša pokyčių

„Privalome lanksčiai prisitaikyti prie kiekvieno paciento poreikių“, – aiškina jau trylika metų klinikose dirbanti moteris.

Susidūrimas su onkologine liga būna skirtingas. Kartais užtenka operacijos, kartais reikia dar ir papildomo sisteminio gydymo, o kai kada gydymas būna ilgas ir reikalauja ne tik paciento ar jo artimųjų pastangų, bet ir žymių gyvenimo kokybės pokyčių. Nuolatinę įtampą dėl ligos patiriantiems  pacientams tenka domėtis ir reabilitacinio gydymo galimybėmis po taikyto specifinio gydymo, įvairiomis lengvatomis sergant onkologine liga. Žmonės nerimauja dėl pertraukto darbingumo. Dažnas susiduria ir finansiniais sunkumais, kai kam prireikia techninės pagalbos priemonių ar tiesiog pagalbos namuose. Tokiais atvejais talkina socialinis darbuotojas. Jis konsultuoja ir padeda rasti sprendimą, atsižvelgdamas į kiekvieno paciento poreikius ir galimybes padėti.

„Esu įsitikinusi, kad geriau dažniau pakalbinti pacientą, rodyti iniciatyvą, nei ką nors praleisti ar palikti savieigai“, – tikina socialinė darbuotoja R. Adomaitienė.

Socialinis darbuotojas – lyg tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų, organizacijų. Atsižvelgdamas į teisines normas ir pagalbos galimybes, jis konsultuoja asmenis, kaip išspręsti socialines problemas. Viena pagrindinių profesinės kompetencijos struktūros dalių teikiant socialinę pagalbą yra žinios ir įgūdžiai. Nuo to, kiek ir kokių žinių, įgūdžių turi socialinis darbuotojas, dažnai priklauso jo teikiamų paslaugų ir pagalbos kokybė bei taikomi metodai. Didžioji dalis interesantų – stacionare besigydantys onkologiniai pacientai ar jų artimieji. Per konsultaciją jiems suteikiama reikiama pradinė informacija, atsakoma į kylančius klausimus, išsiaiškinama, kokių dokumentų reikia, o pačius veiksmus dažniausiai pacientas atlieka pats.

Verta žinoti: socialinis darbuotojas stengiasi kuo labiau pagelbėti, bet neprivalo daryti to, ką turi atlikti pats pacientas. Jis padeda išsiaiškinti rūpimą informaciją, jei reikia – atstovauti pacientui, bet nesiima iniciatyvos viską už jį nuveikti.

Sveikimas vyksta etapais

Įprastai onkologiniai pacientai pradeda planuoti ypač daug žingsnių į priekį ir apsikrauna visiškai tuo metu nereikalinga informacija, ima domėtis, pavyzdžiui, kaip susitvarkyti darbingumo lygį.

„Visada stengiuosi juos pristabdyti ir paaiškinti, kad pirmiausia derėtų galvoti, ko reikia čia ir dabar. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dirba, išsiaiškiname, kiek galima tęsti nedarbingumo pažymėjimą. Jei pacientui kyla finansinių sunkumų, tikslinamės, ar įmanoma gauti vienkartinę išmoką, taip pat – ar po dabar taikomo specifinio gydymo priklauso reabilitacinis gydymas ir panašiai. Kai baigiasi vienas gydymosi etapas ir išsprendžiamos tuo metu kylančios socialinės problemos, imamės kitų. Tiesa, mes, socialiniai darbuotojai, galime patarti, padėti rasti tinkamiausią problemos sprendimo būdą, bet konkrečius veiksmus žmogus turi atlikti pats.

Socialinis darbuotojas – lyg tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų, organizacijų.

Deja, dažnai pacientai nepakankamai domisi savo liga ar gydymu, o tai trukdo gerai suvokti pačią situaciją ir ieškoti galimų išeičių. Norėtųsi, kad tai keistųsi, nes, nors ir kaip būtų, kiekvienas pirmiausia esame atsakingas pats už save. Visada pacientams sakau: domėkitės, jei kas neaišku, klauskite. Paklausti ir išsiaiškinti – visuomet naudingiau, nei pasakyti: „aš nežinojau“. Medicinos pažanga yra milžiniška, šiais laikais nustatomos ankstyvų stadijų onkologinės ligos, todėl yra daugybė sėkmingų atvejų. Ir anaiptol ne visų onkologinių ligų gydymas baigiasi nepalankiai. Dėl to visada stengiuosi savo pacientus nuraminti ir padrąsinu susitelkti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Visada raginu neslėpti emocijų ir neužsisklęsti savyje“, – pasakojo R. Adomaitienė.

Verta žinoti: apie ligą reikėtų galvoti kuo mažiau – geriau mintis nukreipti kitur ir nesuteikti kūnui papildomo streso. Patartina imtis įprastos ar malonios veiklos, mėgaujantis šia diena ir akimirka, neplanuojant šimto žingsnių pirmyn.

Dirba visa komanda

Socialinis darbuotojas suteikia informaciją apie pacientui priklausančias lengvatas bei technines pagalbos priemones, padeda tvarkyti dokumentus, reikalingus reabilitaciniam gydymui, neįgalumui, darbingumo lygiui bei specialiesiems poreikiams nustatyti. Taip pat, jei reikia,  atstovauja pacientui įvertinant laikinąjį nedarbingumą, taip pat, esant indikacijoms, organizuoja ligonio perkėlimą į slaugos ir palaikomojo gydymo ar kitas medicinines įstaigas, į paciento namus. Trumpai tariant, socialinis darbuotojas padeda įvertinti socialinių paslaugų poreikį ir rasti patogiausią bei paprasčiausią sprendimo būdą.

„Stengiamės dirbti komandinio darbo principu, tad apie pacientų poreikius įprastai sužinau iš personalo: gydytojų, slaugytojų, psichologės ar kitų kolegų. Jei matau, kad sergantis  žmogus  piktas ant viso pasaulio, užsisklendęs, vengia akių kontakto, kas rodo, jog jam emociškai sunku pripažinti ligą, stengiuosi jį nukreipti pas komandoje dirbantį psichologą. Laikausi nuomonės, kad pirmiausia reikia spręsti tai, kas tuo metu svarbiausia. Pacientui nurimus, nuslūgus emocijoms, galima toliau aiškintis, kokia tiek mano, tiek su manimi dirbančių specialistų pagalba jam bus reikalinga vėliau. Esu įsitikinusi, kad geriau dažniau pakalbinti pacientą, rodyti iniciatyvą, nei ką nors praleisti ar palikti savieigai“, – aiškina pašnekovė.

Pasak socialinės darbuotojos, šiandien  pacientus veikia ir jų situaciją sunkina ne tik liga, bet ir papildomi dirgikliai: COVID-19  pandemija, karas Ukrainoje.

Neretai sergantis žmogus kenčia dar ir dėl to, kad pernelyg daug atsakomybės prisiima sau, nes siekia apsaugoti artimuosius nuo neigiamų emocijų.

„Pabrėžiu: jei nenorite kalbėtis su artimiausiais žmonėmis, pasikalbėkite su socialiniu darbuotoju ar medicinos psichologu. Galime pasidžiaugti, jog krūties vėžio diagnostika ganėtinai ankstyva, gydymas pradedamas anksti, tad didžioji dalis besigydančiųjų pasveiksta. Dėl to pacienčių, kurioms reikia mano konsultacijų, – nėra tiek daug. Įprastai joms kyla klausimų dėl reabilitacijos po taikyto gydymo, jas domina krūties ligomis sergančių moterų organizacijos, įvairi specifinė informacija, pavyzdžiui, kur geriausia įsigyti peruką ar gražią skarelę, taip pat jos domisi pertraukto darbingumo klausimais, darbingumo lygio bei specialiųjų poreikių nustatymo tvarka“, – pastebi R. Adomaitienė.

Socialiniai darbuotojai medicinoje – ne naujiena

Lietuvoje socialinio darbo studijų programos buvo pradėtos kurti dar 1991 metais, o pirmieji tokie specialistai medicinos įstaigose pradėjo dirbti 1999-aisiais. Vienas pirmųjų tokius specialistus pradėjo rengti tuometinis Kauno medicinos universitetas.

„Esu baigusi socialinio darbo studijas, bet daugiau žinių ir patirties sukaupiau dirbdama su onkologinių pacientų grupe. Šiame darbe ypač svarbu gebėjimas bendrauti ir empatiškumas. Pagalba nukreipta į patį žmogų. Tokia ir Europos šalių pozicija – sudaryti kuo palankesnes sąlygas pačiam žmogui įveikti ligą. O mes, socialiniai darbuotojai, turime kiek įmanoma jiems padėti grumiantis su liga, būti visada pasiekiami ir palaikyti sunkesniais periodais. Nepaisant to, kad šį darbą dirbu apie trylika metų, vis dar pasitaiko situacijų, su kuriomis tenka susidurti pirmą kartą“, – prisipažįsta R. Adomaitienė.

Verta žinoti: viena pagrindinių socialinių darbuotojų funkcijų yra tarpininkavimas ir atstovavimas. Prireikus socialinis darbuotojas kontaktuoja ir su pacientų artimaisiais ar kitomis įstaigomis. Pavyzdžiui, dėl techninės pagalbos priemonių, reikiamos pagalbos namuose organizavimo, pacientų nukreipimo į kitas slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigas.

Svarbiausia – žmogiškumas

„Suprantama, sužinojus, jog sergi onkologine liga, dažnai apima nepilnavertiškumo jausmas, atsiranda nepasitikėjimas savimi, įtampa santykiuose tiek su artimaisiais, tiek su aplinkiniais. Būna, kad žmonės ne tik ignoruoja ligą, bet ir atsisako galimos pagalbos, tampa dirglūs ir nenori kalbėti nei apie savo situaciją, nei apie jos keliamus rūpesčius. Tenka laukti tinkamo momento, kol įtampa nurims ir stabilizuosis emocijos. Akivaizdu, kad savo darbe negaliu elgtis lyg apskaitininkė, nes privalau būti supratinga ir subtiliai vertinti situaciją“, – atskleidžia savo darbo užkulisius socialinė darbuotoja.

Vilma Srėbaliūtė
Asmeninio albumo nuotr.