Slaugytojų galia arba svetimo skausmo nebūna

Jos – savotiškos tarpininkės tarp pacientų ir gydytojų. Padėjėjos, ramintojos, guodėjos, kurioms rūpi, kad pacientai atsivertų, netylėtų, nekentėtų ir tikėtų pergale prieš ligą. Kuo gyvena ir kaip savo uždavinius mato slaugytojos, dirbančios su onkologiniais ligoniais? Apie tai pokalbis su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Hematologijos ir onkologijos dienos stacionaro skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Ana Lugina ir Klaipėdos universitetinės ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja Jūrate Bičkaitiene.

Ana: „Esu ten, kur esu reikalinga“

Per beveik septynerius metus, praleistus Hematologijos ir onkologijos dienos stacionare, A. Lugina įgijo tiek patirties, kiek kitame skyriuje neįgytų per visą profesinę karjerą. Į šį skyrių procedūrų kasdien užsuka maždaug šimtas ligonių, sergančių onkologinėmis, hematologinėmis ligomis, pacientai po kaulų čiulpų transplantacijų, kiti sunkūs ligoniai. Maždaug septyniasdešimčiai jų leidžiama chemoterapija, kitiems prireikia pasipildyti kraujo komponentų ar įvairių kitokių procedūrų. Tad slaugytojų darbas labai įvairiapusis, o pareigų spektras – labai platus.

Šiuo metu laikinai einanti Hematologijos ir onkologijos dienos stacionaro skyriaus vyresniosios slaugytojos pareigas A. Lugina prisipažino dar vaikystėje svajojusi apie gydytojos onkologės darbą. Studijuoti slaugos įstojo tik todėl, kad neįstojo į medicinos mokslus.

„Iš pradžių maniau, kad baigusi slaugą vėl bandysiu stoti į mediciną, bet vėliau supratau, kad esu savo vietoje. Dabar didžiuojuosi tuo, kas esu – esu laiminga būdama slaugytoja – esu ten, kur esu reikalinga ir galiu save realizuoti“, – kalbėjo Ana.

A. Lugina: „Pacientai net neįsivaizduoja, kad ir jie man daug duoda ir kaip profesionalui, ir kaip žmogui – gal netgi daugiau, negu aš jiems“. Santaros klinikų archyvo nuotr.

Į dienos stacionarą, kuriame ji dirba, ligoniai ateina gydymui, kuris gali trukti nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Pacientai, o ypač tie, kurie gydomi chemoterapija, čia lankosi dažnai, tad natūralu, kad tarp jų ir slaugytojų užsimezga artimas ryšys. „Bendraujame ne kaip pacientai ir slaugytojai, bet kaip geri pažįstami“, – neslėpė Ana.

Ji įsitikinusi, kad slaugytojams, dirbantiems su onkologiniais ligoniais, vienos svarbiausių savybių – empatija ir atsakingumas. Bet dar svarbiau – meilė žmonėms.

„Tai nuolat kartoju ir sau, ir savo skyriaus slaugytojoms. Žmogus, kuriam darbas – tik pinigų šaltinis, čia nepritaptų. Kad galėtum dirbti tokį darbą, turi norėti kažką duoti kitam, mokėti įsiklausyti į ligonį. Pacientų būna daug ir įvairių, jie keičiasi. Kas kartą būtina atrasti kelią, kaip prie kiekvieno iš jų prieiti. Tai, ką galima pasakyti vienam, negalima pasakyti kitam. Be meilės žmogui nesugebėsi to pajausti.

Taip pat reikia labai daug kantrybės, nes dirbant su sunkiais ligoniais, kartais skaičiuojančiais paskutines dienas, būna įvairiausių emocijų. Turime mokėti atsiriboti nuo neigiamų dalykų, atsirinkti, kas svarbu, o kas ne“, – svarstė skyriaus vyresnioji slaugytoja.

Daugybę pacientų per savo karjerą sutikusi A. Lugina puikiai žino, kaip chemoterapija baugina žmones, ypač tuos, kurie su ja susiduria pirmą kartą. Tiek ji, tiek jos kolegės stengiasi kuo nuodugniau paaiškinti, kas tai yra, ko tikėtis, o svarbiausia – siekia įtikinti ligonius nebijoti klausti ar pasakyti, jei kas negerai. Ana įsitikinusi: geriau užduoti šimtą klausimų, negu kentėti ir gyventi nežinioje.

Žinodama, kad norint nugalėti vėžį labai svarbus vidinis nusiteikimas, ji ragina pacientus kiek įmanoma daugiau išlikti visuomeniniame gyvenime, nelikti užsisklendus ligoje, kiek įmanoma dirbti, neužmiršti pomėgių, bendravimo. Svarbiausia – stengtis kurti ateities planus.

Kad galėtum dirbti tokį darbą, turi norėti kažką duoti kitam, mokėti įsiklausyti į ligonį.

„Taip pat patariame bendrauti su žmonėmis, kurie išgyvena tą patį. Tada pacientai nesijaučia tokie vieniši kovoje su liga. Kai jie turi palaikymą, tuomet jaučiasi tvirtesni, patiki tuo, kad gali įveikti ligą. Tikra tiesa, kad net artimiausias žmogus taip nesupras sergančiojo, kaip jį supras kitas to paties likimo žmogus“, – kalbėjo A. Lugina.

Nors vėžio gydymas sparčiai tobulėja, onkologinės ligos diagnozė daugeliui vis dar skamba kaip nuosprendis. Chemoterapinis gydymas trunka ilgai, yra alinantis ir sunkus, todėl nenuostabu, kad žmonės patiria daug neigiamų emocijų, juos užklumpa ir fiziniai, ir psichologiniai sunkumai.

„Bet visuomet sakau, kad gyvenimas – tai pasirinkimas, ir žmogus gali pats nuspręsti, kaip pasitikti ligą. Jis gali užsidaryti, kentėti, galvoti apie gyvenimo neteisybę. Bet gali pakelti galvą, dėkoti už galimybę gydytis, už kiekvieną padovanotą dieną ir tikėtis geriausio. Tikros istorijos, kai žmonės laimi kovą su liga, patvirtina tai, kad vienas iš svarbių dalykų – nepasiduoti ir nusiteikti pergalei“, – įsitikinusi Ana.

Kad ir kokie sunkūs būtų pacientai, ji niekada nelaiko jų pasmerktais, tais, kurių dienos jau suskaičiuotos. Pas pacientą slaugytoja eina su mintimi, kad ji daro tai, dėl ko ilgėja jo gyvenimas, gerėja gyvenimo kokybė. Kad dovanoja galimybę dar pabūti su savo artimaisiais, pasidžiaugti dar viena diena ar dar vienu pavasariu.

„Mediko profesija yra labai prasminga ir kilni, mes tikrai padedame žmonėms. Bet pacientai net neįsivaizduoja, kad ir jie man daug duoda ir kaip profesionalui, ir kaip žmogui – gal netgi daugiau, negu aš jiems. Daugelis mūsų gyvenime nori daryti kažką prasmingo ir svarbaus. O tokiomis akimirkomis jaučiu, kad esu reikalinga, daranti kažką įstabaus, kad esu žmogui atrama. Ir kai pacientai dėkoja mums, mes lygiai taip pat turime už ką padėkoti ir jiems“, – neslėpė A. Lugina.

Jurgita: „Su kiekviena paciente aš augu pati“

„Yra dvi skirtingos sąvokos: empatija ir atjauta. Daug kas sako, kad slaugytojai turi būti empatiški, sugebėti jausti kito žmogaus skausmą. Jie tokie ir yra – kitaip negalėtų dirbti šio darbo. Bet iš tikrųjų svarbiau yra ne jausti, o pamatyti. Pamatyti kito žmogaus skausmą, jį išklausyti ir jam parodyti: tu ne vienas, aš matau, kad tau skauda, kad tau negerai. Ir darysiu viską, kad padėčiau. Tai ir yra atjauta“, – įsitikinusi Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) bendrosios praktikos slaugytoja J. Bičkaitienė.

Gailesčio, pasak Jurgitos, dirbant tokį darbą, neįmanoma išvengti. Bet ji suprato, kad negali su kiekvienu pacientu kristi į duobę ir vėl keltis: „Kur kas svarbiau, kad stovėtum šalia ir galvotum, kaip geriau jam gali padėti.“

Jau septynerius metus ji dirba KUL Onkologijos departamento ambulatorinėje registratūroje ir šešerius – specialiame kabinete, kur drauge su krūtų chirurgais, radiologais rūpinasi krūties vėžiu susirgusiomis moterimis.

J. Bičkaitienė: „Negali su kiekvienu pacientu kristi į duobę ir vėl keltis. Kur kas svarbiau, kad stovėtum šalia ir galvotum, kaip geriau jam gali padėti.“ Algirdo Kubaičio nuotr.

Klaipėdietė neslėpė, kad pradėjus dirbti su onkologinėmis pacientėmis jai buvo sunku ir emociškai, ir psichologiškai: „Pajutau, kad nieko nemoku – net kaip kalbėti su ligoniais. Greitai supratau, koks svarbus kiekvienas ištartas žodis, ir kokia didžiulė atsakomybė čia dirbti.“

Į kabinetą, kuriame ji dirba, ateina pacientės, kurioms įtariamas krūties vėžys, čia joms atliekamos biopsijos. Pasak Jurgitos, moterys būna apimtos nerimo ir dėl procedūros, ir dėl galimos vėžio diagnozės. „Kartais gydytojai joms papasakoja, kaip bus atliekama procedūra, kartais tai darau aš. Ir tai labai svarbus emociškai momentas: pacientė turi pajusti ir suprasti, kad šalia jos yra žmonės, kurie padės procedūros metu, viską paaiškins, bendraus, nepaliks jos vienos nei dabar, nei vėliau, kai reikės gydytis. Jeigu žmogus supranta, kad jis nėra paliktas vienas su savo baimėmis, tai jau yra labai daug“, – apie savo uždavinius pasakojo slaugytoja.

Jos teigimu, slaugytojai dažnai tampa ir savotiškais tarpininkais tarp gydytojo ir paciento: „išverčia“ ne visuomet suprantamus mediko žodžius ir atvirkščiai – gydytojui perduoda nuo paciento tai, ko jis gal nedrįsta papasakoti ar nežino, kad tai svarbu. Todėl toks svarbus ryšys – kad geriausiai žmogų suprastum, išgirstum ir galėtum padėti.

„Pradėjusi dirbti su onkologinėmis ligonėmis, visko mokiausi iš gydytojų. Stebėjau, kaip jie bendrauja su pacientėmis, klausiausi, ką ir kaip pasakoja. Pati nuolat klausinėdavau, perklausdavau ir kaskart gaudavau išsamius atsakymus. Gydytoja, kurią vadinu savo profesine mama, nors ji už mane kiek jaunesnė, užbūrė pasakojimu apie tai, kaip Suomijoje slaugytojos dirba su krūties vėžiu susirgusiomis moterimis. Vieną tokią slaugytoją ji pakvietė į konferenciją Klaipėdoje, kad daugiau papasakotų apie darbą prižiūrint pooperacines žaizdas, punktuojant seromas, konsultuojant pirmą kartą vėžio diagnozę išgirdusius pacientus“, – pasakojo J. Bičkaitienė.

Gaila, kad Lietuvoje nėra nei krūties vėžio slaugytojo, nei onkologijos slaugytojo specializacijos.

Vėliau Jurgita pati pradėjo ieškoti informacijos, mokytis ir tobulėti, įstojo ir pabaigė slaugos magistrantūros studijas. „Pradėjau rinkti informaciją, kaip dirba slaugytojai kitose šalyse. Ir tada pasidarė gaila mūsų slaugytojų. Jie visapusiškai rūpinasi žmogaus poreikiais – ne tik fiziniais, bet ir emociniais. Slaugytojai gauna didelę naštą, bet resursų spręsti daugybę svarbių dalykų neturi. Ir tai yra sunkiausia“, – neslėpė J. Bičkaitienė.

Apklaususi daugiau slaugytojų Lietuvoje, ji sužinojo, kad dirbant su onkologiniais pacientais labiausiai trūksta psichologinių žinių: „Mums rūpi, kaip padėti pacientui ir kaip pačioms ištverti skausmą, kurį jaučiam kaip savo. Labai gaila, kad Lietuvoje nėra nei krūties vėžio slaugytojo, nei onkologijos slaugytojo specializacijos – tokie slaugytojai be kitų būtinų žinių turėtų gauti stiprius psichologijos pagrindus, kad galėtų geriausiai padėti pacientams.“

Dirbant onkologijoje būtina darna ir tarp pačių darbuotojų. Pasak Jurgitos, su kolegomis svarbu dalintis tiek sunkumais, tiek džiaugsmais,nes tai palaiko ir padeda nepalūžti, kai sunku. „Pamatyti, girdėti, paremti kitus – visa tai aš turiu savo kolektyve“, – gerais santykiais su kitais medikais pasidžiaugė ji.

Kasdien su skaudžiomis istorijomis susidurianti moteris stengiasi į namus nesinešti problemų, tačiau tai ne visada išeina. Jai pačiai atsipalaiduoti padeda meditacijos, kurių išmoko ką tik baigtose podiplominėse įsisąmoninimu grįstos psichoterapijos (angl. mindfulness) studijose.

Ar darbas su onkologinėmis pacientėmis pakeitė jos pačios požiūrį į gyvenimą?

„Mano pacientės savo pavyzdžiu moko, kaip svarbu tikėti ir pasitikėti, priimti itin skaudžius dalykus ir branginti gyvenimą. Su kiekviena iš jų aš keičiuosi ir augu“, – neslėpė klaipėdietė.

Labiausiai jai širdį glosto maži, tačiau ligoniams tikrai svarbūs dalykai. „Štai palydėjau moterį į rentgeno kabinetą, nes ji buvo tokia sutrikusi, jog net durų nebematė. Ir pagalvojau, kokią didelę galią turime mes, slaugytojai: juk tai, ką padariau – tik smulkmena, o žmogus pasijaučia visiškai kitaip“, – kalbėjo J. Bičkaitienė.

Lina Šaltė